Su Naujaisiais Metais!

Džiaugsmingų, prasmingų, įdomių ir pilnų svajonių išsipildymo Naujųjų - 2012-tųjų - metų!!!

2011m. perskaitytų knygų suvestinė

Paskutinę metų dieną skelbiu 2011-tųjų metų knygų suvestinę:



Metų knyga: Robert James Waller „Madisono apygardos tiltai“

Metų Top5: 
Robert James Waller „Madisono apygardos tiltai“
Isabel Abedi „Lučianas“
Emily Bronte „Vėtrų kalnas“
Maggie Stiefvater „Dabar ir visados“
Suzanne Collins „Liepsnojantis įtūžis“

Kitos įspūdį palikusios knygos:
Khaled Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“
Michael Wallner „Balandis Paryžiuje“
Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“
Balys Sruoga „Dievų miškas“
Albert Camus „Svetimas“
Vincas Mykolaitis - Putinas „Altorių šešėly“

Metų labiausiai sukrėtusi:
Ruta Sepetys „Tarp pikų debesų“

Metų labiausiai įkvepianti knyga:
Jack Kerouac „Kelyje“

Metų nuotaikingiausia knyga:
Peter Mayle „Metai Provanse“

Metų klasikos knygos:
Emily Bronte „Vėtrų kalnas“
Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“

Metų keisčiausia knyga:
Franz Kafka „Metamorfozė“

Metų originaliausia knyga:
Antanas Škėma „Balta drobulė“

Metų mistiškiausia knyga:
Gabriel Garcia Marquez „Apie meilę ir kitus demonus“

Metų šilčiausios knygos:
Laura Ingalls Wilder „Namelis prerijose“
Wendy Holden „Mažo miestelio žmonos“

Metų gražiausia kalba:
Maggie Stiefvater „Dabar ir visados“

Metų nusivylimai: 
Vincas Krėvė „Skirgaila“
Paulo Coelho „Alchemikas“

Statistika:
Per metus perskaitytos 33 knygos, iš jų lietuvių autorių - 6. Perskaitytos knygos sudarė 8621 puslapį.
Per metus įsigytos 37 knygos, joms išleista 547.19 Lt ir 11.97 Lt KK bloknotams.

11.33. Maggie Stiefvater „Dabar ir visados“

Anotacija:

tada
Kai sutiko Greisę, Semas buvo vilkas, o ji – mergina. Galų gale jis atrado būdą tapti vaikinu, ir jų meilė iš tolimo susidomėjimo virto tvirtu bendro gyvenimo artumu.

dabar
Pasakojimas taip ir turėjo baigtis. Bet Greisei nebuvo lemta likti žmogumi. Dabar ji yra vilkė. O Mersi Folso vilkus netrukus iššaudys per paskutinę didžiulę medžioklę.

dabar ir visados
Semas dėl Greisės padarytų bet ką. Bet ar vienas vaikinas ir viena meilė iš tiesų gali pakeisti priešišką, plėšrų pasaulį? Netrukus vieną tyrą akimirką susidurs praeitis, dabartis ir ateitis – tą akimirką bus sprendžiama, mirti ar gyventi, atsisveikinti ar likti amžiams.


Po antrosios „Virpėjimo“ serijos knygos, be galo laukiau trečiosios. Todėl sulaukusi perskaičiau per keletą vakarų. Skaitydama tiesiog negalėjau atsitraukti. Ne, ne siužetas mane taip įtraukė, nors ir jis puikus. Negalėjau nustoti žavėtis kalba, kuria parašytas šis kūrinys. Tai - sklandi, meniška, poetiška, tikra grožinės literatūros kalba. Būtent šį knygos bruožą aš apibrėžčiau kaip patį ryškiausią. Knygoje, mano nuomone, apskritai daugiau dėmesio buvo skirta jausmams, mintims, vidinei veikėjų būsenai, nei pačiam siužetui ir įtampos kūrimui.


Kad ir kiek dėmesio skirta personažų vidui, tačiau siužetą taip pat pavadinčiau stipriu ir originaliu. Jame nebuvo nė vieno nereikalingo veiksmo, jokių pilstymų iš tuščio į kiaurą  - visko tiek, kiek privalo būti, kiek dera ir tinka. Ten, kur jaučiama įtampa, ji jaučiama visa esybe, verčia bėgioti kūnu šiurpuliukus ir nervintis klausiant savęs: kas gi bus toliau. Skyriai pabaigiami reikšmingais sakiniais, kurie tampa nuorodomis į tolesnį veiksmą.

Negalima nepabrėžti, kaip puikiai autorė atskleidė knygos veikėjus. Kiekvienas jų - savitas, visiškai išpildytas, turintis savo vietą. Būtų be galo sunki užduotis išskirti vieną, kuris man labiausiai patiko. Tačiau jei reikėtų juos apibūdinti vienu žodžiu, galėčiau. Ryžtingi. Net ir sunkiausiose situacijoje jie tokie išlieka, net dvejojant ryžtas galiausiai visada ima viršų. Tai - stiprių, valingų ir dvasingų žmonių bruožas. Būtų nuostabu, kad tokių daugiau būtų ne tik knygose, bet ir realiame gyvenime.

Šioje dalyke, kaip ir pirmosiose, žinoma, toliau vystoma Semo ir Greisės meilės tema. Žavi tai, kaip jie papildo vienas kitą, tarsi būtų dvi vienos monetos pusės, negalinčios egzistuoti viena be kitos. Jie - ne tik mylimieji. Jie - sielos draugai, be žodžių suprantantys vienas kitą, pasiryžę bet kokia kaina išsaugoti savo meilę, savo ryšį.  Be galo tiksliai šį ryšį apibūdino vienas iš veikėjų Koulas: „Ėmiau suvokti šį tą apie Semą ir Greisę, apie Semo negalią funkcionuoti be jos - tokia meilė veikia tik tada, jei esi tikras, kad tiedu žmonės visad bus kartu. Jei viena lygties pusė dingta, miršta arba myli nors kiek mažiau ir ne taip tobulai, ta meilė tampa tragiška, apgailėtina kada nors sugalvota istorija, juokinga absurdiška. Be Greisės Semas tik atomazgos neturintis pokštas“.

Pradėjusi skaityti šią trilogiją, susižavėjau poetu Rilke. Džiugu, kad visose knygose cituojami jo eilėraščiai. Jie be galo gražiai įsilieja į siužetą, į nuostabią kalbą. Taip pat patiko ir skyreliai, kuriuose, rodos, tik padriki žodžiai, tačiau iš tikrųjų turintys didžiulę ir gilią prasmę. Mėgavausi jais, atsidurdavau ten, kur vyko veiksmas, nuolat žavėjausi.

Kūrinys - spalvingas, tapybiškas,jausmingas. Tačiau turi jis ir gilesnę nei žavėjimosi prasmę: skatinama mąstyti ir apie kai kurių žmonių žiaurumą, nesiklausymą, nenorą matyti ir suprasti. Atskleidžiama ir mintis, kad reikia mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, kiekvienu momentu, kai esi su mylimais žmonėmis. Ir, žinoma, tikėti, kad kažkur yra tavosios monetos antroji pusė, kuri papildo ir suteikia gyvenimui pilnatvę.

Nėra geresnio skonio nei šis: kažkieno kito juokas tavo burnoje.

Puslapių skaičius: 429
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 10/10

11.32. Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“

Anotacija:

1941-aisiais penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža Liną į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Viskas griūva.

Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia, jei liks gyva, įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe, ji kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie - dar gyvi.

Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos. Tik ar vien meile gali būti gyvas?

„Tarp pilkų debesų" - užburianti istorija, kuri užgniaužia kvapą ir pavergia širdį, atskleisdama įstabią žmogaus dvasios prigimtį.


Tiesą sakant, ilgą laiką nesiryžau imti šios knygos ir žiūrėjau į ją labai skeptiškai. Maniau, kaip moteris, negyvenanti Lietuvoje, nors ir lietuvių kilmės, galėtų parašyti gerą ir vertingą knygą apie lietuvių tremtis, apie baisųjį Stalino laikotarpį. Tačiau šįkart nuėjusi į biblioteką ir pamačiusi šią knygą nusprendžiau, kad atėjo laikas ir man perskaityti kūrinį, kurį vieni lietuviai giria, kiti priešingai - peikia.


Visa istorija pasakojama penkiolikmetės Linos akimis. Pasakojimo stilius - nesudėtingas, tačiau puikiai atskleidžiantis visą siaubą, kurį patyrė žmonės, vieną dieną ištremti į Sibirą. „Įsivaizdavau, kaip kažkas kilsteli kilimo kampą, o didžiulė sovietų šluota lyg šiukšles sustumia mus po apačia“ - taip Lina apibūdina savo ir visų tremtinių padėtį. Šis kūrinys nepalieka skaitytojo abejingo, verčia mąstyti ir džiaugtis savo gyvenimu, dėkoti Dievui už tai, kad neteko išgyventi tokio siaubo, koks aprašomas knygoje. Tarp gyvenimo tremtyje aprašymų įterpiami ir Linos prisiminimai iš ankstesnio gyvenimo. Jie tarsi papildo samojo laiko veiksmus, tačiau tuo pačiu ir sudaro jiems kontrastą: nesunku pamatyti, kaip pasikeitė gyvenimas ir reakcija į jo atsiųstus išbandymus.

Kūrinyje „Tarp pilkų debesų“ aiškiai atskirti neigiami ir teigiami veikėjai. Gerieji - tai Lina, jos brolis Jonas, mama Elena, Andrius, ponia Rimienė, blogieji, žinoma, enkavėdistai. Tiesa, vienas iš šių - Kreckis - tarsi blaškosi: jis skriaudžia tremtinius, žiauriai su jais elgiasi, tačiau vėliau paaiškėja, kad jis padėjo Linos mamai, o ir su pačia Lina kartą pasikalba nuoširdžiai. Taip nuoširdžiai, kad net mergaitės neapykantą ir pyktį pakeičia užuojauta Kreckiui. Linos charakteriu ir ištverme apskritai neįmanoma nesižavėti. Ji ne tik dirba nuo aušros iki sutemų, per dieną gaudama vos tris šimtus gramų duonos, ne tik stengiasi padėti išgyventi kitiems, ne tik nusižemina dėl artimųjų ir pamina savo principus, bet dar ir piešia bei aprašo visus matytus siaubus prisiekia: jei tik išliks gyva, o turi išlikti, visą šią medžiagą pamatys pasaulis.

Dar vienas dalykas, man labai kritęs į akis, buvo Linos broliuko Jono, į tremtį patekusio vos dešimties, staigus suaugimas. Kitomis aplinkybėmis turbūt pabrėžčiau, kad tai - neįtikinama, nenatūralu, tačiau šįkart negaliu taip sakyti. Vaikas, staiga išvežtas iš namų, priverstas sunkiai dirbti tam, kad išliktų pats ir padėtų išgyventi seseriai ir mamai; vaikas, matęs tėtį, suvargusiu veidu sakantį, kad dabar Jonukas turįs pasirūpinti savo motina ir sesute; vaikas, matęs šimtus, tūkstančius lavonų; vaikas, kurio akyse buvo nušauta moteris - tokiomis sąlygomis esi priverstas suaugti, pamiršti, kad kadaise turėjai gražią vaikystę, nes žaislus pakeičia sunkus darbas ir pastangos išgyventi.

Knygoje neapsieinama ir be meilės temos. Lina ir Andrius susipažįsta dar gyvuliniame vagone, vežančiame nekaltus žmones į nežinią, ir iš karto pajunta tarpusavio ryšį. Jie stengiasi padėti vienas kitam kaip išgalėdami, rizikuodami gyvybėmis. Kai jiems staiga tenka išsiskirti, jie pažada: dar susitiks. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad taip ir atsitiko, nors nepaaiškinama nei kaip, nei kada. Šita detalė, tiesa, man užkliuvo: tarsi autorė būtų patingėjusi plačiau aprašyti.

„Tarp pilkų debesų“ - nuoširdi, tikra, išjausta knyga, išspaudžianti ne vieną ašarą. Aš skaitydama negalėjau nustoti stebėtis Stalino ir jo sąjungininkų žiaurumu ir beširdiškumu: kaip įmanoma net pagalvoti apie tokį dalyką, kaip trėmimai, jau net nekalbant apie jų vykdymą. Belieka tik tikėtis, kad niekam, nė vienai tautai, daugiau nebeteks patirti tokios siaubingos nelaimės.

<...> blogis viešpataus tol, kol dori žmonės nepasiryš veikti.

Puslapių skaičius: 335
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 9/10

11.31. Glenn Beck „Kalėdinis megztinis“

Anotacija:

Dvylikametis Edis labai laukė Kalėdų – mat be galo troško ir tikėjosi dovanų gauti dviratį. Tikėjosi, nors ir po tėvo mirties šeimos kepykla buvo uždaryta ir trūko pinigų, o gyvenimas tapo sunkesnis... Vis dėlto Edžiui atrodė, kad mama būtinai suras išeitį, ir tą stebuklingą šventinį rytą prie kuklios eglutės jis tikrai ras dovaną, apie kurią svajojo. Tačiau realybė pasirodė kitokia ir vietoj dviračio mama jam padovanojo megztinį. „Kvailą, šlykštų rankų darbo megztinį...“

Patyręs, kad norai ne visada išsipildo, įskaudintas ir per mažas suvokti, kas yra didieji gyvenimo turtai, tą Kalėdų rytą Edis pradeda nelengvą kelionę į brandą. Daugelį mėnesių teks kovoti su savimi – kovoje gelbės paslaptingo kaimyno Raselo patarimai, – kol tamsūs debesys berniuko gyvenime išsisklaidys, ir jis pagaliau suvoks tikrąją paprastos motinos dovanos vertę...


Šį kūrinį perskaičiau per porą kalėdinių vakarų ir labiausiai mane sužavėjęs dalykas - begalinis nuoširdumas, visą laiką sklidęs iš knygos.


Knygos siužeto nepavadinčiau originaliu - nemažai knygų jau yra parašyta tokia tema: apie tikrąsias vertybes, meilę artimiesiems, Kalėdų dvasią. Tačiau šis kūrinys išsiskiria savo natūralumu. Pats autorius pamini, jog tai - iš dalies autobiografinis kūrinys. Turbūt tai verčia atlaidžiau pažiūrėti ir į kai kuriuos knygos aspektus, galbūt skambančius keistai.

„Kalėdinio megztinio“ veikėjai labai neblogai atskleisti. Skaitydama galėjau juos įsivaizduoti, vienų gailėjausi, kitus smerkiau. Kiekvienas iš jų knygoje turėjo savo vietą, savo paskirtį, kiekvienas atliko tam tikrą vaidmenį. Mieliausias širdžiai man buvo pagrindinio veikėjo Edžio senelis. Artimas buvo jo charakteris: be galo myli savo artimus žmones, pasiryžęs viską dėl jų padaryti, bet tik tada, kai jie patys neatstums jo pagalbos.

Keisčiausias veikėjas man pasirodė Raselas. Supratau jo prasmę knygoje, tačiau man jis pasirodė nenaturalus, kažkoks dirbtinas. Tiesa, gražiausios mintys sklisdavo būtent iš Raselo lūpų.

Knygoje nemažai moralų, kurie gražiai įsipaišydavo į siužetą. Ir vis dėlto, kartais pasirodydavo, kad jau per daug pamokslaujama, kad tie pamokslai virtę mechaniškais, sukurtais, banaliais. Tačiau išsakytos mintys, ypač Raselo ir senelio, gražios, prasmingos, verčiančios susimąstyti.

„Kalėdiniame megztinyje“ įspūdį paliko be galo tyri ir šilti Edžio ir jo senelio santykiai. Žavėjausi jų bendra veikla, kiek daug bendro jie turi, kaip gerai vienas kitą supranta. Po nelaimingo atsitikimo, stebino senelio tvirtybė ir atsidavimas, pasiryžimas kovoti dėl Edžio grįžimo į gyvenimą. Žavėjo ir senelio su senele ryšys, labai nuoširdi atrodė jų meilė, jų kalbos apie vienas kitą, netgi neigiamus įpročius. Linkėčiau tokį jausmą patirtį kiekvienam.

Kūrinyje atskleidžiamos tikrosios vertybės: meilė artimui, pasiaukojimas, nuoširdumas, teigiama mintis, jog didžiausias gyvenimo turtas - šeima, kuri parems bet kokiomis aplinkybėmis, nenusisuks susidūrus su sunkumais, visada bus šalia. Knygoje parodoma, jog ne visada materialios dovanos atneša laimę ir džiaugsmą, nes gyvenimo pilnatvei sukurti reikia ne turtinių gėrybių, o dvasinių.

Na, ir galiausiai pabaiga. Ją turbūt sunkiausia įvertinti. Negaliu sakyti, kad nepatiko, tačiau kad patiko - irgi ne. Ką tikrai žinau - ji buvo netikėta ir nenuspėjama, tačiau vis tik turbūt nebūčiau taip užbaigusi šios knygos. Kita vertus, ši pabaiga - tikras Kalėdų stebuklas.

Rinkdamasis kelią, renkiesi tikslą.

Visos kelionės, ir į gerą, ir į blogą, prasideda nuo vieno mažo žingsnelio.

Kartais mūsų stiprybė yra mūsų silpnybė. Kartais, kad būtum stiprus, turi pirmiau būti silpnas. Turi dalytis savo našta; turi atsiremti į kitus, susidūręs akis į akį su bėdomis ir savimi. Tai sunku, bet nuo audrų, kurios kyla kiekvieno žmogaus gyvenime, tave saugo šeima.

Puslapių skaičius: 206
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 9/10

Naujos knygos

Anotacija:

Kai sutiko Greisę, Semas buvo vilkas, o ji - mergina. Galų gale jis atrado būdą tapti vaikinu, ir jų meilė iš tolimo susidomėjimo virto tvirtu bendro gyvenimo artumu. Pasakojimas taip ir turėjo baigtis. Bet Greisei nebuvo lemta likti žmogumi. Dabar ji yra vilkė. O Mersi Folso vilkus netrukus iššaudys per paskutinę didžiulę medžioklę. Semas dėl Greisės padarytų bet ką. Bet ar vienas vaikinas ir viena meilė iš tiesų gali pakeisti priešišką, plėšrų pasaulį?

Kaina: 31.99

Anotacija:


Pirminiai skaičiai dalijasi tik iš vieno ir iš savęs. Nors nepatiklūs ir vieniši, vis dėlto yra skaičių, turinčių skaičių dvynį, nuo kurio juos skiria tik porinis skaičius.

Romano „Pirminių skaičių vienatvė“ herojus, nepaprastai gabus matematikas Matija, yra tikras, kad ir jis – vienas tokių skaičių, o licėjuje sutikta Aličė – jo dvynė. Jie panašūs daug kuo... Tokia pati skausminga praeitis, tokia pat vienatvė, rodos, taip trokštama, bet ir be galo skaudi... Ir tas nesugebėjimas įveikti amžino atstumo tarp savęs ir kitų. Nuo pat vaikystės dienų iki brandaus amžiaus jų gyvenimo keliai vis susikirs, susilies ir nutols atkakliai stengiantis sugriauti juos skiriančias kliūtis.

Santūriai, bet su trikdančiu tikslumu Paolo Giordano tyrinėja skausmingai bręstančių ir ieškančių savo vietos gyvenime jaunuolių jausmus.

Kaina: 18.19

11.30. Antanas Škėma „Balta drobulė“

Anotacija:

Šiame iškiliausiame A. Škėmos (1911-1961) romane svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje. Jos atsiskleidžia per pagrindinio herojaus Antano Garšvos sąmonę, kuri romane atrodo kaip savotiška erdvė, pro kurią plaukia šeimos praeities prisiminimai, desperatiška dabartis su dramatiškais meilės trikampio išgyvenimais ir laikas, vedantis herojų į beprotybę.


Šią knygą skaičiau kaip privalomą. Apie ją buvau girdėjusi be galo daug prieštaringų atsiliepimų: vieni sakė, jog nesugebėjo net perskaityti iki galo, nes buvo labai neįdomu, kai kiti gyrė kūrinį kaip vieną geriausių skaitytų. Toks nuomonių skirtumas skatino greičiau susipažinti su A. Škėmos kūriniu.

Manau, kad tiems, kurie neperskaitė knygos iki galo, koją galėjo pakišti tai, kad „Balta drobulė“ parašyta „sąmonės srauto“ forma, kitaip sakant - kas ant seilės užėjo. Vis dėlto, man toks rašymo būdas patiko. Tiesa, neretai buvo sunkoka skaityti, kai kalbėjimo temos imdavo keisti viena kitą žaibo greičiu , tačiau man toks originalus, savotiškas stilius paliko gerą įspūdį ir tikrai nestabdė noro versti puslapį po puslapio. Tuo labiau, kad kalba apskritai yra moderni (pavyzdžiui, vartojama ne mažai angliškų žodžių), kas darė knygą dar įdomesnę.

Knygos siužetas - ne mažiau įdomus nei parašymo būdas. Kūrinyje nuolat keliamasi iš ateities į praeitį, aprašomi Antano Garšvos vaikystės, jaunystės prisiminimai. Buvo labai įdomu skaityti apie jo tėvus, jų elgesį, mąstyti, kaip jis galėjo paveikti sūnaus gyvenimą, nors kai kurie prisiminimų skyreliai migdė - stengiausi juos kuo greičiau perskaityti ir užversti.

Knygos pagrindinis herojus Antanas Garšva man pasirodė labai kontroversiška asmenybė. Vienuose skyriuose jis man patikdavo savo ryžtingumu, atsidavimu mylimai moteriai, mąstymu, tačiau kituose atrodydavo, kad aprašomas visai kitas žmogus. Labiausiai įsiminė skyrius, kuriame Garšva, paveiktas Šopenhauerio filosofinių idėjų, nusprendžia pasikarti. Negalėjau nemąstyti, kad jei kiekvienas knygų skaitytojas remtųsi tokiomis mintimis ir taikytų jas savam gyvenime, greitai pusė planetos išsižudytų. Jau vien pati mintis apie savižudybę yra atgrąsi, žmogus privalo vadovautis savo protu, suvokti, kad mirtis - ne išeitis, kad ir kokia bebūtų situacija.

Knyga vaizduoja pasaulį, kuriame nelikę jokių dvasinių vertybių, kuris yra nužmogėjęs ir sumaterialėjęs, o vartotojiškumas ima viršų. Taip, dabar tai opi problema, tačiau šiame urbanistiniame pasaulyje yra ir begalės gerų dalykų. Mano nuomone, reikia ne sielotis dėl to, kas blogai, o džiaugtis gėriu ir stengtis jį sėti aplinkui. Stebino ir Garšvos įsivaizdavimas esant tik „sraigteliu didžiulėje mašinoje“ - juk jei žmogus pats nesuvoks savo vertės ir indėlio į pasaulį, niekas to už jį nepadarys.

Labai patiko, kad „Baltoje drobulėje“ apstu įvairiausių aliuzijų į kultūrą, literatūrą, mitologiją, istoriją. Buvo įdomu skaityti apie rašytoją Oskarą Vaildą, patraukė Garšvos darbo palyginimas su Sizifu, įdomiai aprašyti bolševikų, karo ir pokario metai. Tiesa, mano skaitytoje knygoje nebuvo visai jokių paaiškinimų ir vertimų, kas buvo ganėtinai apmaudu, nes būtų buvę visai įdomu sužinoti, ką reiškia vienas ar kitas lotyniškas pasakymas.

Pabaiga man paliko visai neblogą įspūdį. Tiesa, širdy gal ir norėjosi, kad viskas baigtųsi kitaip, laimingiau, tačiau kartu ir džiaugiausi, kad šio kūrinio pabaiga netikėta, kitokia, nei galima būtų įsivaizduoti  netgi skaitant jau priešpaskutinius puslapius.

Knygą rekomenduočiau rimtesnės literatūros gerbėjams. Nors kita vertus, visai verta atsiversti „Baltą drobulę“ ir tenorint gražios, modernios kalbos.

Aš dar nesu gimęs. Neparašiau geros knygos.

Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko.

Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje.

Puslapių skaičius: 170
Išleido: J.Škemienė (tarpininkaujant „Vagos“ leidyklai)
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1990

Įvertinimas: 9/10 

11.29. Balys Sruoga „Dievų miškas“

Anotacija:


Svarbiausias B. Sruogos grožinės prozos kūrinys. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais.


Senokai norėjau perskaityti šią knygą ir vis dėlto tą padaryti prisiruošiau tik tada, kai reikėjo ją skaityti kaip privalomą. Perskaičiusi galiu pasakyti, kad šį kūrinį turėtų perskaityti visi - jei ne kaip grožinę literatūrą, tai bent kaip nužmogėjusios visuomenės aprašymą. Norisi tikėti, kad bent dalį iš skaičiusiųjų tai privers susimąstyti.

Knygą sudaro 61 skyrius. Kiekvienas iš jų pasakoja vis apie kitą lagerinio gyvenimo aspektą: darbą, gyvenimo sąlygas, valdžią. Viskas aprašoma labai patraukliu stiliumi, ironiškai. Ne vienoje vietoje skaitydama nesąmoningai nusijuokiau, tačiau pagalvojus, kad tai - memuarai, o ne fantastika pasidarė be galo graudu. Tiesa, užkliuvo tai, kad kai kuriuose skyriuose vėl kartojama tas pats, kas jau buvo pasakyta ankstesniuose.

Sruoga talentingai aprašo lagerio „gyventojus“ ir valdžią. Kiekvienas žmogus apibūdinamas gana smulkiai - nuo charakterio bruožų iki išvaizdos detalių. Detaliai pasakojama ir apie aplinką. Iš šių aprašymų lengva galvoje susikurti vaizdinius, tad stebėčiausi, jei pagal šią knygą nebūtų pastatytas filmas. Nebuvo vienodai įdomu skaityti visus skyrius, tačiau taip pat nebuvo nė vieno, kuris nebūtų sukėlęs įvairiausių minčių ir nepaskatinęs susimąstyti.

Skaitant apie tam tikrus asmenis būdavo keista, kad net ir tokioje baisioje padėtyje atsiranda tokių, kurie dedasi aukštesniais, nesistengia vienytis su kitais tokio likimo žmonėmis. O jei jau pakyla į kokį svarbesnį postą nei kelmų rovimas, išvis pamiršta, jog buvo toks pats katorgininkas, stumdomas, mušamas ir alkanas. Džiugu buvo skaityti apie tuos, kurie nepaisydami pavojų stengėsi kuo daugiau padėti nuskriaustiesiems, nesvarbu kaip - maistu, laiškų perdavimų ar psichologine pagalba.

Vienas iš ironiškiausių, o kartu ir graudžiausių, skyrių man pasirodė „Laiškai ir siuntiniai“. Kaip ir galima suprasti iš pavadinimo, Sruoga čia rašo apie susisiekimą su draugais ir artimaisiais, likusiais iš koncentracijos stovyklos ribų. Šiame skyriuje atskleidžiama, kaip žiauriai buvo tyčiojamasi iš tų, kurie jau ir taip nuskriausti, o laiškų rašymas jiems - vienas tų dalykų, kurie galbūt dar palaiko jėgas ir gyvybę.Štai, laiške paminėtas velnias - laiškas neišsiunčiamas, mat „negalima velnio vardas minėti“. Kalinys įrašo „dievai“ - irgi blogai, negalima ir šio vardo rašyti. Valdininkas dar ir nusako, ką rašyti reikia: „Siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti daugiau, - esu sveikas ir patenkintas.“ Kalinys ir rašo: „Mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, su kelmai ir vienas grybas. Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas.“ Laiškas, žinoma, neišsiunčiamas.

Šis Balio Sruogos kūrinys - geriausias žiaurios, žmogiškumo stokojančios žmonijos aprašymas. Į koncentracijos stovyklas žmonės nebevežami, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje nyksta svarbiausios dvasinės vertybės: pagalba kitam, žmogiškasis orumas, vienybė, kilnumas. Būtent šių vertybių nykimas ir kuria lagerius, kursto karus ir nesantaiką ir tik žmogaus kaita į gerąją pusę, dedant visas jėgas ir pastangas žmogiškųjų vertybių išsaugojimui, padės išvengti Trečio Pasaulinio karo su dar daugiau koncentracijos stovyklų.


Puslapių skaičius: 283
Leidykla: Lietuvos rytas
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2006

Įvertinimas: 9/10

Ekranizacija

Režisierius: Algimantas Puipa
Metai: 2005
Šalis: Lietuva, Didžioji Britanija
Vaidina: Valentinas Masalskis, Steven Berkoff, Robertas Urbonas, Regina Arbačiauskaitė, Saulius Mykolaitis.

Pristatomasis filmukas:

Naujos knygos

Anotacija:

Sara Shepard romanas „Merginos be ydų“ – tai antroji ciklo „Mielos mažos melagės“ dalis. Ši knyga tokia pat įtraukianti, žavi, intriguojančiai paslaptinga kaip ir pirmoji... O gal net ir labiau?..

Spenserė įsivėlusi į painius santykius su sesers vaikinu. Arija liūdi atstumta anglų kalbos mokytojo. O Emilijai tenka slėpti didžiulį potraukį savo naujajai draugei Majai... Hanos užsispyrimas nepriekaištingai atrodyti tampa beveik maniakiškas. Ir draugių bendra paslaptis yra tokia baisi ir skandalinga, kad išaiškėjusi be jokios abejonės sugriautų jų visų gyvenimus amžiams. Paslaptingasis E savo žinutėmis tiesiog varo iš proto...

Ir kodėl gi aš neturėčiau to papasakoti? Jos nusipelniusios viską prarasti. Kiekvienas suglamžytas raštelis, bjaurus pranešimas vietiniu interneto ryšiu ir kerštingos žinutės telefonu, kurias aš siuntinėju, vis labiau šias mielas mažas melages stumia į neviltį. Patikėkit manim, turiu pakankamai „purvo“, kad palaidočiau jas gyvas.


Kaina: 17.99

Anotacija:

Dvylikametis Edis labai laukė Kalėdų – mat be galo troško ir tikėjosi dovanų gauti dviratį. Tikėjosi, nors ir po tėvo mirties šeimos kepykla buvo uždaryta ir trūko pinigų, o gyvenimas tapo sunkesnis... Vis dėlto Edžiui atrodė, kad mama būtinai suras išeitį, ir tą stebuklingą šventinį rytą prie kuklios eglutės jis tikrai ras dovaną, apie kurią svajojo. Tačiau realybė pasirodė kitokia ir vietoj dviračio mama jam padovanojo megztinį. „Kvailą, šlykštų rankų darbo megztinį...“

Patyręs, kad norai ne visada išsipildo, įskaudintas ir per mažas suvokti, kas yra didieji gyvenimo turtai, tą Kalėdų rytą Edis pradeda nelengvą kelionę į brandą. Daugelį mėnesių teks kovoti su savimi – kovoje gelbės paslaptingo kaimyno Raselo patarimai, – kol tamsūs debesys berniuko gyvenime išsisklaidys, ir jis pagaliau suvoks tikrąją paprastos motinos dovanos vertę...

Kaina: 15.59

11.28. John Grisham „Kalėdų nebus“

Anotacija:

Prieš pat Kalėdas su žmona išlydėjęs vienturtę dukrą į tolimą kelionę, Liuteris Krenkas nusprendžia šiais metais Kalėdų nešvęsti, o išaušus gruodžio 25-ajai, išplaukti į kruizą po Karibų jūrą. Iš pradžių tokia idėja Noros Krenk nesužavi, bet, kaip sakoma, lašas po lašo, ir Liuteriui pavyksta užkrėsti žmoną džiaugsmingų atostogų lūkesčiais. Juk iš tikrųjų, kaip patogu nešvęsti Kalėdų: nereikia stumdytis sausakimšose parduotuvėse, galima atsikratyti nusibodusio pobūvio darbe, nereikia pirkti eglutės, atkrenta galvosūkis dėl dovanų ir dar šiek tiek lieka sutaupyta pinigų!

Deja... Vos pradėję įgyvendinti savo ketinimą, Nora su Liuteriu pamato, kad bandydami išvengti Kalėdų šurmulio, gali susilaukti neįtikėtinų, tiesiog neįsivaizduojamų padarinių.

Vis dėlto... Derėtų gerai apsvarstyti, ar pabėgti nuo Kalėdų – pati geriausia išeitis.

"Kalėdų nebus" – linksmas klasikinis pasakojimas apie tai, kokiu chaosu ir karštlige tapo gražiausios mūsų šventės tradicija.


Kalėdos - mano mėgstamiausia šventė, tad viskas, susiję su jomis, patraukia mano dėmesį. Šįkart nuėjusi į biblioteką be aiškaus tikslo visai netyčia pamačiau šią knygą. Buvau apie ją girdėjusi įvairių atsiliepimų, tad nusprendžiau perskaityti pati ir palengvinti tą ilgą laukimą ( juk dar 37 dienos iki Kūčių =D ).


Knyga įtraukė nuo par pradžių ir jei laikas skaitymui būtų neribotas, būčiau perskaičiusi ją per porą valandų jei ne dar greičiau. Parašyta patraukliu, lengvu stiliumi, ne kartą teko nuoširdžiai nusijuokti, nebuvo nė vieno nuobodaus puslapio.

Kalbant apie pačią knygos idėją, man ji pasirodė, gana įdomi ir originali: nešvęsti Kalėdų, o vietoj to išvykti į kruizą. Skaitant pati susimąsčiau, kad Kalėdos tikrai yra be galo sumaterialėjusios ir dauguma jas suvokia kaip dovanų metą, o ne laikotarpį, kai galima pabūti su artimaisiais ore tvyrant stebuklingai ir šventiškai nuotaikai. Ir vis dėlto, nors knygoje aprašyti Kalėdų rūpesčiai (sausakimšos parduotuvės, pašėlęs dovanų ieškojimas, piniginės išlaidos) aplanko kiekvieną, man jie neatrodo nemalonūs. Mėgstu galvoti, kaip galėčiau nustebinti artimus žmones, dievinu šventiškai pasipuošusias parduotuves ir iš kolonėlių sklindančią „White Christmas“, o Kūčių laukiu visus metus, nes man tas vakaras - ypatingiausias ir nuostabiausias.

Visą knygą skaičius apie Krenkų ruošimąsi kelionei, o galiausiai paaiškėjus, kad planas žlugo, iš dalies buvo gaila, kad taip ilgai mąsčius ir laukus, viskas išėjo ne taip. Ir vis dėlto, džiaugiausi, kad Kalėdas jie vis dėlto švęs, nors ir ne visai savo noru. Tiesa, niekada neatrodė, kad Krenkai, ypač Nora, nelauktų Kalėdų ir kad jiems jos būtų tik kankinimasis, o knygos pabaigoje nuskambėjo Liuterio Krenko mintis: „Nešvęsti Kalėdų - kokia absurdiška mintis“, tiesa, su pasvarstymu, kad gal kitais metais...

Kūrinio paskutiniai puslapiai atskleidė, kas iš tiesų yra tikrieji gyvenimo stebuklai - tai draugai ir artimieji, visada pasiruošę dėl tavęs padaryti viską. O Šylų situacija parodė, jog gyvenimas yra tik vienas ir juo reikia džiaugtis, išgyvenant visas šventes ir su jais susijusius rūpesčius.

Puslapių skaičius: 173
Leidykla: Jotema
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2006

Įvertinimas: 9/10

11.27. Antanas Vaičiulaitis „Novelės“ („Tavo veido šviesa“, „Šiaurietė“, „Rogės“, „Pelkių takas“, „Tešlinis žmogutis“, „Apaštalų iškeliavimas“, „Kūr bakūžė samanota“)

A.Vaičiulaičio novelės - be galo puošnaus stiliaus. Tai turbūt didžiausias jų pliusas. Kalba stilizuota, meniška, vaizdinga, todėl skaitant nuolat prieš akis iškyla vaizdiniai. Novelės - paprastų, nesudėtingų siužetų, tačiau jose atskleidžiamos filosofinės problemos, atsiveria žmogaus dvasios gelmės.

Šiuos kūrinėlius skaičiau su susidomėjimu: siužetai netradiciniai, vos pradėjus skaityti negalima nuspėti, kaip viskas išsivystys toliau. Tik verčiant puslapį po puslapio ima aiškėti kas ir kaip.

Žinant nors šiek tiek rašytojo kūrybos bruožų, nenustebina kūrinių pabaigos. Nors siužetai vis kitokie, tačiau daugumoje yra ryškus mirties motyvas. Man ši tema nepriimtina beveik jokiuose kūriniuose, taigi nepatiko ir čia.

Labiausiai patiko turbūt viena paprasčiausių novelių - „Tešlinis žmogutis“. Man ji pasirodė be galo šilta, šviesi ir nors joje buvo rašoma apie Velykas, manau, ji visai tiktų ir perskaityti per Kalėdas.

Giliausiai palietusi, sukrėtusi novelė - „Tavo veido šviesa“. Joje stebino santykiai tarp dukters ir motinos. Tuo pačiu metu ir graudino, ir piktino vaiko elgesys su mama. Skaitydama tiesiog negalėjau suvokti, kaip galima taip kalbėti ir elgtis su artimiausiu žmogumi.

Keisčiausia novele pavadinčiau „Apaštalų iškeliavimą“. Skaičiau ją tam, kad perskaityčiau, tačiau neįtraukiančiai.

Kiekviena novelė verčia mąstyti, kelia skirtingas problemas, tačiau nei vienas kūrinėlis nepalieka širdies ir proto abejingų.

Puslapių skaičius: 94
Leidykla: Žaltvykslė
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2005

Įvertinimas: 
„Tavo veido šviesa“ 9/10
„Šiaurietė“ 9/10
„Rogės“ 10/10
„Pelkių takas“ 9/10
„Tešlinis žmogutis“ 10/10
„Apaštalų iškeliavimas“ 7/10
„Kūr bakūžė samanota“ 9/10

11.26. Albert Camus „Maras“

Anotacija:

Alžyre, Orano mieste, kyla maro epidemija. Pirmasis to negando reiškinys tarytum nereikšmingas: iš rūsių, palėpių tamsos, iš lūšnų arabų kvartaluose žiurkės ima lįsti į dienos šviesą ir stipti. Orano gyventojai nesupranta, ką tai reiškia. Oranas, „paprastas miestas, viso labo prancūzų prefektūra Alžyro pakrantėje“ pasidaro nepaprastų įvykių arena.





Tai - antroji mano pažintis su A.Kamiu. Pirmoji skaityta jo knyga buvo „Svetimas“ (atsiliepimas čia). Šias knygas pavadinčiau labai skirtingomis. „Mare“ - daugiau veiksmo, personažų, mažiau filosofinių minčių. „Svetimą“ perskaičiau greičiau, nors labiau įtraukė „Maras“.

Nuo pirmo puslapio ši knygą įtraukė savo įdomiu pasakojimu. Perskaičiusi vieną puslapį skubėdavau versti kitą, nes knietėdavo sužinoti, kaip bus toliau. Knygos siužetas - netradicinis is labai įvairiapusiškas. Kartais filosofiniai išvedžiojimai tęsdavosi kelis puslapius, o po jų staiga - ateina šleikštulys skaitant, kaip žiurkės bėga į gatves, kad ten nustiptų.

Sukurti veikėjai - skirtingi. Pagrindinis veikėjas - daktaras Rijė, vienas iš pirmųjų suvokusių, kad miestą užpuolė maras. Jis - atsidavimo savo darbui pavyzdys:nesvarbu, kas beatsitikdavo, koks pavojus begrėsdavo jo paties gyvybei, Rijė visada liko ištikimas savo darbui ir pacientams. Kitas veikėjas - kunigas Panelu. Šis žmogus keitėsi vystantis veiksmui: iš pradžių marą laikė Dievo rykšte, teigė, jog tai - bausmė už visas nuodėmes. Vis dėlto, knygai artėjant į pabaigą, jis suvokė, jog kolektyvinės bausmės idėja - absurdiška. Dar vienas ryškus kūrinio veikėjas - Taru. Įstodamas į „sanitarų“ gretas, jis viliasi išpirkti savo tėvo, skyrusio žmonėms mirties bausmes, kaltę. Šis veikėjas - atjaučiančio solidarumo pavyzdys, įkūninantis žmogiškojo taurumą ir moralinio idėją. Vis dėlto, man artimiausias veikėjas - žurnalistas Ramberas - žmogus, visiškai per klaidą įkalintas maro apsiaustam mieste. Iš pradžių jis ieško būdo ištrūkti, tačiau galiausiai jį radęs, išgyvena vidinę kovą ir pasirenka kovoti kartu su visais - stoja į viešuosius darbus, kad išgelbėtų nuo baisios epidemijos bent sveikuosius.

Romane atskleidžiami keli simboliai: tai maras, įprasminantis blogio idėją; jūra, tapusi laisvės, siekiamybės, atgaivos simboliu (priėjimas prie jūros kilus maro epidemijai, buvo uždarytas; kūrinyje aprašomas epizodas, kuriame  veikėjai, pasinaudoję specialiu leidimu, plaukioja joje ir pasijunta išsileisvinę nuo basios nelaimės); miestas, žmogaus sukurtas, apsiaustas ligos, sudaręs priešpriešą jūrai.

„Mare“ keliamos aktualios ir šiais laikais problemos: pagalbos svetimui, atsidavimo tam, ką darai, sugedusios, ydingos visuomenės klausimas.

Vis dėlto, nors romanas iš pat pradžių be galo įtraukė, knygai persiritus per pusę ir rutuliojantis toliau, kartais atsirasdavo mintis, kad viskas - pernelyg ištęsta, „pilstoma iš tuščio į kiaurą“. Tiesa, paskui vėl įsiskaičiau ir greitai užverčiau paskutinį šio kūrinio lapą, bet jei keliolikos puslapių nebūtų buvę, nemanau, kad romanas nuo to būtų tapęs prastesnis.

Rekomenduočiau šią knygą rimtesnės literatūros gerbėjams. Arba tiems, kurie dedasi labai pasiaukojantys ir laukia iš to naudos - pažvelgę iš šalies į tikrą aukojimąsi, atsidavimą galbūt nusileis ant žemės.

Kai kyla karas žmonės sako:„Jis ilgai netruks, tai didžiausia kvailybė.“ Žinoma, karas tikrai yra didžiausia kvailybė, bet trukti jis užtrunka. Kvailybė visada atkakliai laikosi, ir mes tai pastebėtume, jeigu visą laiką negalvotumėm apie save.

<...> miegas neša ramybę, ir todėl neramios širdies didžiausias troškimas yra amžinai turėti mylimą būtybę prie savęs, arba, išsiskyrimo valandai atėjus, turėi galią panardinti ją į miegą be sapnų iki pat tai dienai, kada vėlei bus lemta susijungti.

<...> maras iš visų buvo atėmęs meilės ir netgi draugystės galią. Nes meilei reikia rytojaus, o mes teturėjome akimirkas.

Nieko nėra pasaulyje, dėl ko butų verta nusigręžti nuo mylimo žmogaus. O imi ir nusigręži, <...> pats nežinodamas kodėl.

<...> pasaulis be meilės - tai lyg miręs pasaulis.

<...> jeigu yra toks dalykas, kurio visad geidi ir retkarčiais gauni, tai tas dalykas - žmogaus meilė.

Puslapių skaičius: 348
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1968

Įvertinimas: 9/10 

11.25. Isabel Abedi „Lučianas“

Anotacija:

Isabel Abedi romanas „Lučianas" pasakoja apie keistą dviejų jaunuolių - Rebekos ir Lučiano - draugystę. Šešiolikmetė Rebeka - laiminga, gyvenimu besidžiaugianti paauglė. Nors jos tėvai išsiskyrę, mergaitė jaučia abiejų tėvų šilumą ir globą, turi patikimų draugų, rodos, nieko daugiau nestinga...

Bet vieną vakarą nutinka kažkas labai keisto: Rebeka pajunta nepaaiškinamą ir nežinai iš kur atsiradusį skausmą, lyg kažkas plėšytų širdį, lyg pešiotų po plaukelį nuo tavo kūno. Ir tas baimės bei tuštumos jausmas... Štai tuo metu ir pasirodo Lučianas, vaikinas iš niekur. Žmogus be praeities, nežinantis, kas jis toks ir iš kur atkeliavo. Tačiau jam pavyksta užpildyti Rebekos širdyje atsivėrusią tuštumą. Nežinia iš kur ir kaip, tačiau Lučianas žino apie Rebekos praeitį ir ateitį, tarytum visada būtų buvęs šalia. Jaunuolius traukia vieną prie kito kažkokia nematoma vidinė jėga, ir Rebeka nejučia pasineria į šią magišką draugystę, kuri nežinia kur gali nuvesti...

Menas yra parašyti gerą knygą. Bet parašyti gerą knygą, kuri dar ir suvirpina širdį yra daugiau nei menas. Būtent toks apibūdinimas tiktų kūriniui „Lučianas“, kurios paskutinį puslapį neseniai užverčiau. Ketvirtą ryto.

Pasirodžiusi Knygų klubo anonsuose, ši knyga iškar patraukė mano dėmesį. Visų pirma - labai gražus viršelis. Girdėjau nuomonių, jog kai kam jis nepatiko, man - priešingai. Skaitydama vis jį atsiversdavau. Mano, nuomone, jis be galo gerai atskleidžia Rebekos ir Lučiano ryšį - nepertraukiamą, stiprų.  Toliau, žinoma, mane sudomino knygos anotacija. Iš jos spėjau, kad paslaptingasis vaikinas bus kitoks, kažkas aukščiau nei tik žmogus, ir buvau be galo pasiilgusi tokio siužeto. Na, ir galiausiai, patraukė užrašas „Didi meilės istorija“. Tikiu, jog ne kiekvienas romanas vertas tokio epiteto. Tačiau „Lučianui“ - tai vienas iš tinkamų apibūdinimų.

Šis kūrinys įtraukė nuo pirmo sakinio ir nebepaleido iki paskutiniojo. Rašymo stilius - ganėtinai paprastas: skaitoma lengvai, sudėtingų filosofavimų nėra. Ir vis dėlto, autorė sugebėjo tuo paprastu stiliumi, paprastais žodžiais nustabiai perteikti viską - nuo išvaizdos detalių iki giliausių jausmų. Nėra tuščiažodžiavimo, bereikalingų skyrių - kiekvienas taip pat svarbus, kiekvienas tampa grandimi į tolesnį siužeto vingį.

Didžioji dalis knygos - labai realistiška. Tik pačioje pabaigoje pamažu atskleidžiama, kas gi yra paslaptingasis Lučianas. Ir skaitant tuos paaiškinimus, nori ar nenori, imi tikėti stebuklais, svajoti, mintimis nukeliauji ten, kur egzistuoja tai, kas neegzistuoja čia. Ir tiek daug paslapties, mistikos daro siužetą ganėtinai įtemptą.

Veikėjų paveikslai išpildyti iki paskutinės detalės - būtų galima juos piešti. Žinoma, ne kiekvienas jų poelgis man patiko. Rebeka kartais nervindavo: vietoj verkšlenimų ir užsidarymo savyje, galėjo ką nors veikti, keisti savo gyvenimą. Tiesa, čia įžvelgiau panašumo su S.Meyer „Jaunatimi“: kai Edvardas palieka Belą, norėdamas ją apsaugoti, ji su nieko nebenori bendrauti, merginos tuščia siela vaizduojama tuščiais lapais, kuriuose tik prabėgančių mėnesių pavadinimai. „Lučiane“ Rebekos atsitvėrimas nuo likusio pasaulio, kai Lučianas dingo, siekdamas apsaugoti merginą nuo nelaimės, atskleidžiamas elektroniais jos draugų, mamos laiškais, į kuriuos jie negauna jokio atsakymo.

Knygos pabaiga - sukrečianti. Žinoma, iš gerosios pusės. Žavėjausi Lučiano ir Rebekos dvasiniu ryšiu, kurio jokios galios negali pertraukti. Kūrinys perteikia mintį, jog tikrasis ryšys niekada nežus. Nesvarbu, kas beatsitiktų, nesvarbu, kur bebūtų tie, kurie myli.

Pirmiausia gimsta žmogus. Bet ne vienas. Su kiekvienu žmogumi į pasaulį ateina kita būtybė, kurį jį lydi. Nuo gimimo... iki mirties.

Yra dalykų pasaulyje, dėl kurių reikia kovoti, nes laiko, kurio tam lieka, kartais mažiau, nei mes manome.

 

Puslapių skaičius: 533
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011


Įvertinimas: 10/10

Naujos knygos

Prieš porą dienų pasiėmiau siuntinį iš Knygų Klubo. Paskutiniąją mano moksleivišką rugsėjo pirmąją užsakytos knygos:

Anotacija:

Isabel Abedi romanas „Lučianas" pasakoja apie keistą dviejų jaunuolių - Rebekos ir Lučiano - draugystę. Šešiolikmetė Rebeka - laiminga, gyvenimu besidžiaugianti paauglė. Nors jos tėvai išsiskyrę, mergaitė jaučia abiejų tėvų šilumą ir globą, turi patikimų draugų, rodos, nieko daugiau nestinga...

Bet vieną vakarą nutinka kažkas labai keisto: Rebeka pajunta nepaaiškinamą ir nežinai iš kur atsiradusį skausmą, lyg kažkas plėšytų širdį, lyg pešiotų po plaukelį nuo tavo kūno. Ir tas baimės bei tuštumos jausmas... Štai tuo metu ir pasirodo Lučianas, vaikinas iš niekur. Žmogus be praeities, nežinantis, kas jis toks ir iš kur atkeliavo. Tačiau jam pavyksta užpildyti Rebekos širdyje atsivėrusią tuštumą. Nežinia iš kur ir kaip, tačiau Lučianas žino apie Rebekos praeitį ir ateitį, tarytum visada būtų buvęs šalia. Jaunuolius traukia vieną prie kito kažkokia nematoma vidinė jėga, ir Rebeka nejučia pasineria į šią magišką draugystę, kuri nežinia kur gali nuvesti...

Kas yra Lučianas? Kodėl jis atsirado Rebekos gyvenime?..

„Lučianas" - tai knyga, kurią skaitant apgaubia magijos ir paslapties šydas, kuomet tiesiog negali netikėti stebuklais...

Kaina: 36.00

Anotacija:

Helenos vaikystė praėjo ramiame miestelyje, audžiant svaigias svajones apie didmiesčio galimybes ir anais laikais retai merginai pasiekiamas studijas. Tačiau kruopščiai statomas laimės laivas ima grimzti, kai Helena patiria mylimojo netektį. Nugriaudėja Antrasis pasaulinis karas. Bet ir jo akivaizdoje moteris nepraranda stiprybės, saugo svajones ir jausmus, kaip įmanydama išlaiko sūnų. Tik tada, kai karo baisumai ima trauktis praeitin, kai viskas, regis, darosi vėl įmanoma, ji palieka savo berniuką stotyje ir dingsta...
Kas atsitiko šios moters gyvenime? Kas ją privertė palikti sūnų, kurį išsaugojo sunkiu karo metu? Kas gali lemti nesuvokiamą sveikam protui žingsnį, griūvant pragarui, kurį jau perėjai?

Romanas „Vidurdienio moteris“ buvo įvertintas prestižine Vokietijos knygų premija.

Kaina: 24.00

Anotacija:

Tikrasis pasaulis rašytojui – literatūra, todėl jo knygos pasaulyje sutinkame daugybę gyvų ar mirusių, tikrų ar išgalvotų menininkų. Tai ironiškas pasakojimas apie jaunuolio norą išgarsėti, ar net triumfuoti, Paryžiuje, mieste, kuriame Hemingway‘us buvo labai neturtingas ir labai laimingas, o romano herojus – labai neturtingas ir labai nelaimingas. Autorius teigia, jog ši knyga – tai jo gyvenimo romano fragmentas, kuriame „viskas tikra, nes viskas išgalvota“.
Paryžius niekada nesibaigia – kartu kronika ir autobiografija, esė ir išmonė. Pro skaitytojo akis praplaukia aštuntojo dešimtmečio Paryžiaus bohemos atstovų veidai, kosmopolitinis undergroundas. Pats rašytojas gyvena mansardoje, mažame kambarėlyje, kurį nuomojasi iš Marguerite Duras. Knyga vadinasi taip, kaip ir E. Hemingway‘aus prisiminimai apie Paryžių.

Kaina: 7.00

   



Kaina: 3.99

11.24. Ernest Hemingway „Senis ir jūra“

Anotacija:
„Senis ir jūra“ – pasaulinės literatūros klasika tapęs kūrinys, iš karto sulaukęs milžiniško skaitytojų dėmesio: 1952 m. per dvi dienas parduota daugiau kaip 5 milijonai egzempliorių žurnalo Life, kuriame jis buvo išspausdintas.
Tai dramatiška istorija apie seno žvejo kovą už būvį. Autorius subtiliai atskleidžia egzistencinį žmogaus ir gamtos susirėmimą siekiant išlikti: jausdamas pasaulio vienovę ir grožį, esi priverstas sunaikinti tai, kuo žaviesi. Po aštuoniasdešimt keturių badmiriavimo dienų seniui pagaliau pavyksta pagauti didžiulę žuvį, kurią nužudo, bet yra per silpnas apsaugoti savo laimikį nuo ryklių. Tačiau iš jūros jis grįžta ne nugalėtas, o parodęs žmogaus gebėjimą oriai susitaikyti su likimu, neprarandant garbės ir išdidumo.

Pasiėmiau šią knygą todėl, kad buvo privaloma ją perskaityti. Be abejo, buvau daug girdėjusi apie ją ir apie autorių, o Hemingway'aus „Atsisveikinimą su ginklais“ jau seniai noriu perskaityti. 

Pradėjusi skaityti „Senį ir jūrą“ labai įsitraukiau. Buvo labai įdomu skaityti Santjago ir berniuko, Manolino, dialogus, atrodytų, apie tokius kasdieniškus dalykus, tačiau tokius meniškus. Nuostabiai atskleista judviejų draugystė: toks didelis amžiaus skirtumas, tačiau yra tiek bendrumų: beisbolas, žvejyba, vazduotė - jie kalba kaip lygus su lygiu. Taigi, pradžia man labai patiko.

Kai senis išplaukė į žvejybą aštuoniasdešimt penktą dieną, vis dar buvo įdomu. Mėgavausi gražia, sklandžia kalba, tapybiškais jūros, gyvūnų, augalų aprašymais, nuolat žymėjausi puslapius, kuriuose radau vertingų minčių. Kai seniui užkibo didžioji žuvis, dar vis nenuobodžiavau: su susidomėjimu skaičiau senio prisiminimus apie ankstesnius jo gyvenimo metus, žavėjausi jo ištverme siekiant tikslo ir džiaugiausi, kai įvykdavo kas gero. Įvykus pirmam susidūrimui su rykliais, kuris, beje, baigėsi ganėtinai sėkmingai, maniau, jog jų daugiau ir nebus. Kai rykliai užpuolė antrą kartą, dar labai nesureagavau, bet kai prasidėjo dramatiškas trečiojo susidūrimo aprašymas, jau ėmiau galvoti, kad visa tai primena sviestą sviestuotą. Taip, tai turi prasmę, tačiau galbūt buvo galima ją perteikti šiek tiek trumpiau.

Knygos pabaiga gera - dar kartą atskleista beribė senio ir berniuko draugystė ir begalinis rūpestis vienas kitu.

Nauja diena - nauja viltis. Žinoma, gerai, kai žmogui sekasi. Tačiau man rūpi tikslumas. Kai laimė atesi, aš būsiu pasiruošęs ją suteikti. 

Daugelis žmonių yra negailestingi vėžliams, nes vėžlio širdis dar ilgai plaka po to, kai jis užmušamas ir supjaustomas. Tačiau mano širdis yra tokia pat, o rankos ir kojos tokios panašios į jų letenas.

Bet koks žmogus sutvertas ne praleimėti. <...> Žmogų galima sunaikinti, tčiau nugalėti neįmanoma. 

Laimė ateina pas žmogų įvairiu pavidalu, ir kas gali ją pažinti? 

Puslapių skaičius: 48
Leidykla: Šviesa
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 1990

Įvertinimas: 8/10  

11.23. James Patterson „Samos laiškai Dženiferei“

Anotacija:

Karštai mylima Dženiferės senelė Sama - ligoninėje. Kad galėtų būti arčiau Samos, Dženiferė grįžta į senelės namus, kuriuose praleido daugybę laimingų valandų, ir supranta, kad prisilietė prie nuostabiausios meilės istorijos, kokią jai yra tekę girdėti; šią istoriją apie meilę laiškais pasakoja pati Sama. Iš senelės, kurios gyvenimas jau baigiasi, anūkė apie meilę ir viltį sužino daugiau, nei kada nors galėjo svajoti.
Ir tuomet nutinka svarbiausias dalykas: po mylimojo žūties praradusi viltį Dženiferė sutinka naują savo gyvenimo žmogų. Tačiau... didžiausia meilė netikėtai atneša ir didžiausią skausmą. Tarp nevilties ir svajų apie ateitį besiblaškančiai Dženiferei neprarasti gyvenimo džiaugsmo ir noro gyventi padeda tik kupini skaidrios išminties Samos laiškai. Ir laimė, stipresnė už mirtį, vėl sugrįžta...

Neplanavau skaityti šios knygos ir, atvirai sakant, net nežinojau jos. Tačiau „Sostinės dienose“ „Tyto albos“ stende ją pamačius, pirmiausiai į akis krito autoriaus pavardė. James Patterson parašė „Sekmadienius pas Tifanį“ - knygą, palikusią man be galo gerą įspūdį ir giliai palietusią. Būtent dėl šios priežasties nė nedvejojusi įsigijau ir „Samos laiškus Dženiferei“.

Kūrinys - lengvas, išliekamosios vertės irgi ne per daugiausiai. Ir vis dėlto, negalėjau nuo jos atsitraukti, o tai padariusi svajojau vėl skaityti. Labiausiai žavėjo autoriaus sugebėjimas taip įtikinamai aprašyti moters jausmus - viskas, išskyrus Samos laiškus, pasakojama iš Dženiferės perspektyvos, pirmu asmeniu. Kiekviena knygos detalė - išjausta, išpildyta iki paskutinės dalelės. Jaučiau, jog autorius rašė šį kūrinį todėl, kad norėjo, o ne todėl, kad reikėjo, ir sudėjo į jį savo širdį.

Šiaip ar taip, reikia pripažinti, jog kartais scenos skambėdavo pernelyg dramatiškai: Brendano likimas, kūdikis, Samos išėjimas - ganėtinai banalu. Kita vertus, gal banalybės ir suteikia šiai knygai grožio? Štai kad ir šie žodžiai: „Tu pati tikriausia mano draugė, sielos bičiulė, mano patikėtinė, mano brangioji, mano meilė. Man nepatinka, kai tavęs nėra šalia“. Banalu? Bet ar tai ne patys tikriausi žodžiai, ištarti mylimam žmogui? Argi ne toks turėtų būti meilės suvokimas?

Veikėjų charakteriai gana neblogai atskleisti, aprašomi vaizdai  - tapybiški, kalba graži, tad knygos minusų nelabai ir įžvelgiu, o jei jų ir yra, tai nežymių. Esu skaičiusi nuomonių, kad tai - tik saldus romanėlis, keletui valandų. Taip, saldumo jame yra, meilių irgi. Tačiau ar tai tokie jau neigiami bruožai? Knyga juk be to turi kitą mintį, minimą ir anotacijoje: viltis visuomet lieka. O aš dar pridurčiau:  kai užsiveria durys, atsidaro langas. Svabu tik neužsisklesti, nes gyvenimas kasdien pateikia naujų staigmenų.

<...> visuomet lieka viltis ir <..> net pati beviltiškiausia situacija turi savo šviesiąją pusę - net jei ją regi pro ašaras.

Meilė niekada nemiršta.

Puslapių skaičius: 229
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2009

Įvertinimas: 10/10  

 

11.22. Franz Kafka „Metamorfozė“

„Francas Kafka (Franz Kafka, 1883-1924) – vienas žymiausių XX a. „katastrofinės literatūros“ rašytojų, austras, rašęs vokiečių kalba. Nedaug tėra XX a. Vakarų Europos rašytojų, kurių kūryba būtų sukėlusi tiek ginčų ir diskusijų, kaip šio Prahos žydo, siurrealistine proza reiškusio modernaus žmogaus pasaulėjautą. Jo prozoje žmogus išgyvena asmenybės suskilimą, nori ir bando pabėgti nuo savęs, virsti kažkuo kitu, įsivaizduoja save kaip kitą „aš“. Kūrinių veikėjai nuolat išgyvena baimę, kaltę, dažnai patiria kokią nors iracionalią ar nepagrįstą bausmę.“

Seniai planavau susipažinti su Kafkos kūriniais, tačiau jei ne privaloma perskaityti „Metamorfozė“ nežinia, kad būčiau tai padariusi.

Knyga man paliko tikrai neblogą įspūdį: siužetas, kurio šiaip jau nėra taip daug, įdomus, skaitoma lengvai. Ir vis dėlto, jei neturėčiau žinių apie Kafkos biografiją ir kūrybą apskritai, būtų nelengva perprasti, ką gi šis autorius norėjo pasakyti savo novele.

Kūrinys prasideda nuo scenos, kai pagrindinis veikėjas Gregoras atsibunda pavirtęs vabalu. Jis sumišęs, netgi atsikelti iš lovos tampa sunku. Virtimas vabalu - metafora, atskleidžiantį herojaus vidinį susiskaldymą, kitimą, norą virsti kažkuo kitu. Pavadinimas „Metamorfozė“ papildo šią metaforą.

Kafka gerai atskleidžia Gregoro, jo šeimos narių, aplinkinių charakterius. Nevengiama pašiepti, keletas scenų netgi šokiruoja. Tai - kitokia literatūra.

„Metamorfozės“ apimtis nedidelė - tik trisdešimt puslapių. Dėl to ir dėl ganėtinai paprastos kalbos, atrodo, jog kūrinį galima suskaityti žaibo greičiu. Ir vis dėlto, norint suprasti, ką Kafka norėjo pasakyti savo kūriniu, skaityti reikia be galo gerai įsigilinant ir dar pasidomint pačiu rašytoju.

Tikiuosi, man į rankas pateks ir daugiau Franz'o Kafkos kūrinių, kadangi tikrai norėčiau su juo geriau susipažinti.


Puslapių skaičius: 30
Leidykla: Periodika
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1988

Įvertinimas: 9/10  

Sostinės dienos 2011

Vakar lankiausi Sostinės dienose. Per visą Gedimino prospektą buvo nusitiesusios ištisos eilės įvairiausių kioskelių, kurių tarpe buvo ir Vilniaus leidyklos. Žmonių, be abejo, daug, kartais reikėdavo įdėti nemažai pastangų, norint pereiti į kitą gatvės pusę. Tačiau smagiai praleidau laiką, pabūvojau koncertuose ir įsigijau porą knygų.

 Anotacija:

 Karštai mylima Dženiferės senelė Sama - ligoninėje. Kad galėtų būti arčiau Samos, Dženiferė grįžta į senelės namus, kuriuose praleido daugybę laimingų valandų, ir supranta, kad prisilietė prie nuostabiausios meilės istorijos, kokią jai yra tekę girdėti; šią istoriją apie meilę laiškais pasakoja pati Sama. Iš senelės, kurios gyvenimas jau baigiasi, anūkė apie meilę ir viltį sužino daugiau, nei kada nors galėjo svajoti.
Ir tuomet nutinka svarbiausias dalykas: po mylimojo žūties praradusi viltį Dženiferė sutinka naują savo gyvenimo žmogų. Tačiau... didžiausia meilė netikėtai atneša ir didžiausią skausmą. Tarp nevilties ir svajų apie ateitį besiblaškančiai Dženiferei neprarasti gyvenimo džiaugsmo ir noro gyventi padeda tik kupini skaidrios išminties Samos laiškai. Ir laimė, stipresnė už mirtį, vėl sugrįžta...
"Samos laiškai Dženiferei" - romanas apie meilę, kuris įtraukia labiau nei trileris. Romanas apie tai, kad visuomet lieka viltis ir kad net pati beviltiškiausia situacija turi savo šviesiąją pusę - net jei ją regi pro ašaras.

Kaina: 8.00

 Anotacija:

 Turkai, armėnai ir amerikiečiai, dvi jaunos merginos, dvi šeimos. Gražuolė intelektualė Armanuš, ieškanti savo šaknų turkų-armėnų istorijoje, ir užsispyrusi keistuolė Asja, nenorinti nieko žinoti apie praeitį, susiduria kaktomuša Stambule. Ar išsipainios suraizgytų likimų kamuolys, nubloškęs Armanuš senelius į Ameriką? Ar paaiškės, kaip tvirtai istorijos lūžiai draugėn susiejo abi merginas? Galiausiai – ar išaiškės Asjos kilmės paslaptis?
„Stambulo pavainikė“ – romanas apie paslaptis, likimą, jaunystę ir istoriją. Intriguojanti turkiškumo ir kosmopolitizmo dermė, vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų konfliktas ir dar daugybė visko, kas gali nutikti tik Stambule.

Kaina: 15.00

11.21.Paulo Coelho „Alchemikas“

Anotacija:
Ši knyga - tai Rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi. Tai nuostabi filosofinė pasaka, dažnai lyginama su Saint-Exupery Mažuoju Princu ir Richardo Bacho Džonatanu Livingstonu Žuvėdra. 

 Iš tiesų, šią knygą pasiėmiau ne sudominta anotacijos, temos ar autoriaus pavardės. Pagrindinis tikslas buvo susipažinti su kūriniu, keliantį tiek prieštaringų nuomonių: vieniems tai - nuostabi, dvasią gaivinanti knygą, kitiems - paviršutiniškas skaitaliukas. Aš turbūt nepriklausau nei vienai grupei.

 Pradėjusi skaityti šią knygą juokavau: „Tai išbandymas mano literatūrinei kantrybei“ ir, tiesą sakant, galvojau, kad visą kūrinį skaitysiu tik tam, kad perskaityčiau. Vis dėlto, perkopus keletą dešimčių puslapių, visai įsitraukiau. Negaliu sakyti, kad į veiksmą, nes nelabai jo čia ir yra, tačiau buvo smalsu sužinoti, kaipgi pagaliau baigsis pagrindiniam herojui.

Ši knyga apibūdinama kaip filosofinė pasaka. Taip, knygoje yra gana vertingų pasvarstymų, gilinamasi į būties prasmę, ieškoma būdų įgyvendinti savo Asmeninę Legendą - tai, ką visuomet norėjai daryti. Ir vis dėlto, neretai susimąstydavau, kad tai - pilstymas iš tuščio į kiaurą ir negalėčiau vadinti šios knygos filosofine. Tam, kad ji gautų tokį reikšmingą epitetą, man pritrūko gilumo, gebėjimo tą patį pasakyti be tokio didelio patoso.

Juokingiausia man buvo tada, kai prabilo Santjago Širdis, vėjas, saulė ir dykuma. Labai stengiausi to nesuprasti taip tiesiogiai, bet vis tiek kėlė juoką Vėjas ar Saulė, kalbantys vaiko lygiu ir klausantys išmintingų (ir, žinoma, pilnų patoso) jaunuolio pamokymų apie Meilę. Taip pat norėjosi ir kad lobis nebūtų tiesioginiu lobiu - materialiomis gėrybėmis. Tikėjausi, kad taip ir bus - juk knygoje skleidžiamos dvasinės, vidinės vertybės (nors vienas veikėjas ir minėjo, jog pinigai - svarbu), o pasirodo, kad lobis būtent piniginis.

Neįtikinamai atrodė ir toks staigus įsimylėjimas. Štai, pamatė vaikinas mergaitę, palaukė jos keletą dienų prie šulinio, kai ji ateina vandens neštis, ir greitu metu išrėžė, kad jis ją myli ir nori, jog ji taptų jo žmona. Netgi karas jam tampa nebaisus - juk jo dėka jaunuolis sutiko savo didžiąją meilę! Jokių būdų neteigiu, kad nėra meilės iš pirmo žvilgsnio, tačiau reikia kitaip tokią meilę aprašyti.

Anotacijoje minima, jog ši knyga lyginama su A.de Saint-Exupery „Mažuoju princu“. Negaliu sutikti. „Mažasis princas“ parašytas paprasta, tačiau be galo gražia, šviesia kalba. Čia visi gražiausi dalykai aprašomi be dirbtinio žavesio. „Alchemikas“ - atvirkščiai: patosas, nenatūralus stebėjimasis klesti.

Nesigailiu perskaičiusi šią knygą. Radau joje keletą tikrai gražių minčių. Ir vis dėlto - savo Asmeninę Legendą galima įgyvendinti ir pačiam, „Alchemiko“ skaityti nebūtina.

Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų.

Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.

Sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs.

Mylima, nes mylima. Mylėti nereikia jokios priežasties.

Kai myli, viskas įgyja dar daugiau prasmės.

Tamsiausia valanda yra prieš aušrą.

Mes nematome didelių lobių, esančių prieš akis. O žinai kodėl? Todėl, kad žmonės netiki lobiais.
 

Tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįgyvendinamą: tai baimė, kad nepasiseks.
 

<...> mylėdami visuomet stengiamės būti geresni negu esame. 

Puslapių skaičius: 187

Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2004

Įvertinimas: 7/10  

 

11.20. Jack Kerouac „Kelyje“

Anotacija:

Jackas Kerouacas (1922-1969) dažnai vadinamas Amerikos bitnikų kartos Homeru, o jo romanas Kelyje – tos kartos odisėja. Tai buvo kultinė bitnikų ir hipių knyga, padariusi milžinišką poveikį ir literatūrai, ir gyvenimo būdui abiejose Atlanto pusėse. Ji propagavo laisvo, niekuo nesuvaržyto, neprisirišusio prie vietos ir daiktų, „tranzuojančio“, žmogaus idėją.
Knygos herojai visą laiką kelyje. Jie dumia iš Niujorko į San Franciską, iš Meksikos į Naująjį Orleaną, jie šėlsta, klausosi džiazo, mylisi, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujų pojūčių ir tiesos. Didžiausias jų troškimas – nebūti daiktų vergais ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą.

Prieš imdama šią knygą, buvau apie ją daug girdėjusi. Ne kartą pavartydavau ją knygyne ar bibliotekoje, tačiau padėdavau atgal - kažkas vis sulaikydavo. Ir kartą, vis dėlto, neatsispyriau.

Tai knyga apie nuolatinį keliavimą - turbūt taip būtų galima vienu sakiniu apibūdinti šį kūrinį. Pagrindiniai jo veikėjai - Selas Peredaisas, potencialus rašytojas su universiteto diplomu, ir Dinas Moriartis, pašėlęs kalėjimo vaikėzas - visiškai skirtingos asmenybės. Ir vis dėlto kartu keliaudami jie atranda daug bendro ir ima vadintis broliais. Nei vienas iš jų nėra materialistas, pinigais jie susirūpina tik tada, kai nebėra už ką keliauti. Maistas? Jiems tikrai ne problema be jo išgyventi ir kelias dienas. Svarbiausia - pasiekti užsibrėžtą tikslą. O tikslas, žinoma, visada tas pats - kuo daugiau apkeliauti, pamatyti, pajausti.

Knyga suskirstyta į penkias dalis. Kiekvienoje iš jų aprašoma vis nauja kelionė. Kas vyko tarp tų kelionių paminima vos keliais žodžiais - juk ne tai svarbiausia šiame kūrinyje. Knygoje miestai ir miesteliai nuolatos keičia vienas kitą. Nei viename iš jų veikėjai neužsisėdi - juos greitai ima traukti naujos, dar nematytos vietos, jie nebenusėdi vietoje. Kelias tampa jų nuolatiniais namais. „Balta linija autostrados viduryje išsivyniodama kibo prie kairės priekinės padangos, tarsi augte suaugdama su mūsų lemtim“ - taip patys herojai apibūdina savo gyvenimą.

Kerouac'ui pavyko sukurti labai stiprius veikėjų charakterius. Kiekvienas iš jų atskleidžiamas išsamiai, detaliai. Tarp pašėlusių, laisvų asmenybių retkarčiais įterpiami ir visiškai kitokie charakteriai - policininkai, Selo teta, Steno, Dino ir Selo draugo, senelis. Tai - priešingi pagrindiniams herojams veikėjai, gyvenantys ramiai, vienoje vietoje, pagal įstatymus. Nors istorija pasakojama Selo lūpomis, įdomiausias veikėjas man pasirodė Dinas. Jis be galo nepastovus, jo tikroji vertybė - keliavimas, pažinimas. Žavėjo jo sugebėjimas džiaugtis kiekviena smulkmena. Ir vis dėlto pasigedau jo džiaugsmo, rūpesčio, atsakomybės savų vaikų atžvilgiu. Netgi jiems gimus, jis negali ilgėliau pabūti namie - gyvenimo ant ratų ilgesys jam neįveikiamas.

Knygoje žavėjo rašytojo talentas nuostabiai piešti. Piešti žodžiais. Piešti kelią, žmones, gamtos vaizdinius, netgi jausmus ir mintis. Kalba be galo turtinga, kūrinys išjaustas iki paskutinės smulkmenos.   Gaila, kad tokiai meniškai knygai suteiktas tik „Savaitgalio knygos“ statusas.

„Kelyje“ neretai pavadinama anų laikų hipių ir bitnikų (nuo žodžio „beat“ (angl. sudaužyti) - šią kartą daužė ekonominė depresija, o vėliau ir Antras pasaulinis karas, sukurę iliuziją, kad žmogus turi gyventi šia diena. Bitnikai maištavo prieš sėslų gyvenimą ir šį maištą geriausiai išreiškė nuolatinis lėkimas keliu, neturint tikslių iliuzijų) biblija. Atsižvelgiant į jų gyvenimo būdą, toks pavadinimas labai taiklus. Knygoje žavėjo laisvės pojūtis, neįtikėtinai nuostabiai atskleistas nuotykių troškimas.

Nors kūrinys gana monotoniškas ir jame neįvyksta nieko tokio, kas kardinaliai pakeistų veikėjų gyvenimą, tai labai stipri knyga. Ir labai paveikianti: perskaičius užeina nenumaldomas noras paskubomis susimesti į kuprinę keletą drabužių ir lėkti į kelią. Į nežinomybę...

 Vis tiek kas nors išeis. Priekyje visada kas nors yra - juk niekas nesibaigia.

Dar laukė ilgas kelias. Bet koks skirtumas, juk kelias - tai gyvenimas.

Puslapių skaičius: 351
Leidykla: Baltos lankos
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2007

Įvertinimas: 9/10  

11.19. Agnes Imhof „Smaragdo knyga“

Anotacija:

Kordobos kalifatas Ispanijoje, 979-ieji. Tirono al-Mansūro paliepimu Didžiosios mečetės kieme ant laužo deginami kalifo bibliotekos turtai, tarp jų ir „Smaragdo knyga". Tikima, kad šis veikalas ją perskaičiusiajam suteikia paslaptingų galių, todėl al-Mansūro jis paskelbtas kaip eretiškas ir pavojingas.

Nuo laužo akių atitraukti negali Atika - jauna gražuolė vergė iš Fryzijos. Stebinčią nuo jo kylančius dūmus merginą vis stipriau užvaldo nuojauta, kad perskaičius „Smaragdo knygą" pasikeistų ir jos gyvenimas...

Netrukus Atika netyčia nugirsta, kad yra ir daugiau šios knygos kopijų. Ją surasti trokšta ir Amras - niūrus, bet žavus atvykėlis iš Egipto. Į „Smaragdo knygos" kopijos paieškas išsiruošia ir kilmingas jaunuolis Safvanas.

Rytietiškų prieskonių kvapų pripildytose Kordobos gatvelėse šios trijulės keliai susikerta ir... abu vyrai įsimyli iš vergystės ištrūkti trokštančią merginą. Atika privalo pasirinkti vieną iš jų, nors tas pasirinkimas sukels didžiulę grėsmę jos gyvybei. Prasideda nuotykių ir pavojų kupina kelionė po viduramžių Rytus, įsiliepsnoja žūtbūtinė kova dėl „Smaragdo knygos" ir Atikos meilės...

Ši knyga mane visų pirma patraukė savo pavadinimu. Knyga apie knygą - turi būti įdomu. Taigi ilgai nedvejojusi ją įsigijau ir ėmiau skaityti. Nenusivyliau.

Kūrinys įtraukė ne iš karto. Pradžia buvo gana lėta, veiksmo mažai, daugiau veikėjų priešistorės. Visas įdomumas prasidėjo tuo metu, kai fronte pasirodė garsioji Smaragdo knyga. Tada kūrinys įtraukė ir nebepaleido iki pabaigos.

Knygos pliusas tas, kad ji paremta tikrais įvykiais ir asmenybėmis. Buvo be galo įdomu skaityti apie filosofą, intelektualą Ibn ar Revandį ir jo Smaragdo knygą, sukėlusią tiek prieštaringų nuomonių, apie prekybą vergais, apie tų laikų islamiškas tradicijas, apie izmailitus, siekusius patraukti kuo daugiau žmonių savo religijon. Dėl šio tikroviškumo Imhof „Smaragdo knygą“ galima pavadinti iš dalies istoriniu romanu.

Autorė pabaigoje knygos pamini, jog veikėjus išgalvojo pati, tačiau remdamasi istorijos pavydžiais ir islamiškomis detalėmis. Ir tai jaučiama visoje knygoje. Veikėjai - skirtingi, tačiau gerai atskleisti, su savitu mąstymu, savitais papročiais. Tiesa, kartais jų poelgiai atrodė kvaili, neapgalvoti, lengvabūdiški. Ir vis dėlto labai realistiški. Atika ir Safvanas man pasirodė panašiausi veikėjai, turintys tokių pačių minčių ir siekių. Galėjau juos lengvai įsivaizduoti ir besipykstančius, ir besibučiuojančius. Nors įsivaizduoti galima visus veikėjus - autorė pateikia labai išsamius jų aprašymus nuo išvaizdos iki charakterio.

Ypatingai patiko viena knygoje išsakyta mintis: „Niekas nėra taip tikra, kad nebūtų galima suabejoti“. Tai tarsi knygos kulminacija - paaiškėja, jog Smaragdo knyga, kurios taip ieškojo Amras, Safvanas ir Atika, tikėdamiesi, jog ji išsklaidys abejones, tik atskleidžia, jog abejonių visada bus, jų neįmanoma panaikinti. Niekaip.

Kūrinio pabaigą pavadinčiau nuspėjama. Galbūt ji ir negalėjo būti kitokia, kadangi viskas tiesiog stojo į savo vietas, tačiau norėjosi dar vienos staigmenos. Tokios, kuri priverstų užversti knygą su užimtu kvapu ir dar ilgai apie ją galvoti. Esama pabaiga leido tiesiog atsikvėpti - viskas gerai baigėsi.

„Smaragdo knyga“ - savitas, kitoks kūrinys, vertas sugaišto laiko jį skaitant. Nors ir negaliu pavadinti knygos labai vertinga ar privaloma perskaityti kiekvienam, tačiau tikrai rekomenduočiau ją tiems, kurie ieško paslaptingo romano su meilės, mistikos ir nuotykių prieskoniu.

<...> reikia tik aštraus proto, ir gali viskuo suabejoti. Viską nuneigti. Net ir savo paties argumentus.

<...> niekas nežino, ar sava vieta geriausia. Bet mėginti ieškoti verta tik tada, kai esi tikras, kad tai apsimokės.

„Prarasti viltį - blogiau nei mirti.“

„Meilėje slypi saldybė ir kartėlis, paklauskitė tų, kurie jos paragavo, arba paragaukite patys! Niekada neragavo nei gyvenimo skausmo, nei laimės tas, kuris nemylėjo.“

<...> niekas ilgai netvers, eidamas prieš savo prigimtį.

Niekas nėra taip tikra, kad nebūtų galima suabejoti. 

Puslapių skaičius: 380

Leidykla: Alma littera

Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 9/10 

11.18. Peter Mayle „Metai Provanse“

Anotacija:

Piteris Meilas ir jo žmona padarė tai, apie ką daugelis iš mūsų gal tik mąsto. Jie įgyvendino savo ilgametę svajonę apsigyventi užsienyje: nepaisydami sunkumų nusipirko nuostabų 200 metų senumo namą Luberono vietovėje ir pradėjo naują gyvenimą. Per metus, kurie prasidėjo nepaprastai ilgais pietumis ir tęsėsi su daugybe gastronominių malonumų, jie išgyveno netikėtų ir dažnai labai triukšmingų kaimiško gyvenimo kuriozų. Mokydamiesi vietinės tarmės ir ištvėrę nerangius statybininkus, atrado boules (rutulius) ir ožkų lenktynių subtilumus. Visi žemiški gyvenimo Provanse malonumai yra pavaizduoti šiame kerinčiame paveiksle.

Buvau apie šią knygą girdėjusi daug gerų atsiliepimų, tad pamačiusi ją bibliotekoje pasiėmiau. Ir nenusivyliau.

Knyga parašyta lengvu stiliumu, sakyčiau, netgi primena straipsniukus savaitiniame žurnale. Skaitoma labai lengvai, mąstymo nereikalauja, tad norint atsipalaiduoti labai tiko. Žinoma, knygai įdomumo pridėjo ir tradicinės virtuvės, gero vyno aprašymai. Pasakotojas vedžioja skaitytoją po Provanso užeigas, kavines, restoranus (tik iš pažiūros jie atrodo paprasti, su vienu šeimininku, kuris dar ir padavėju dirba, tačiau maistas - stulbinantis), kviečia kartu degustuoti vyną, išlaikytą ar dar visai jauną, nuo kurio galva gali apsisukti greičiau nei nuo jau palaikyto. Viskas aprašoma linksmu, šmaikščiu stiliumi - nuo degustacijų iki statybininkų, remontavusių namą. Nevengiama ir nepiktai pašiepti - nei savęs, nei žmonos, nei aplinkinių.

Charateriai, tiesa, atskleisti ne pilnai. Skaitytojas sužino, kad štai pasakotojas ir jo žmona mėgsta skaniai pavalgyti ir turi humoro jausmą. O kas dar? Norėjosi daugiau detalių apie juos, kadangi aplinkiniai buvo apipasakoti gana plačiai - nuo charakterio iki aprangos detalių ir augintinių.

„Metai Provanse“ - tikrai ne literatūrinis šedevras. Greičiau tiktų į kelioninių gidų kategoriją, kadangi minimos konkrečios vietos, vertos aplankymo. Žinoma, daugiausiai tai - maitinimo įstaigos. Tačiau buvo tikrai įdomu skaityti apie vynuogynų derliaus nuėmimą, įdomių patiekalų gamybą, labai įdomiai pristatytas ir alyvuogių aliejus (pasakotojas jautėsi tarsi „valgydamas saulės šviesą“). Tiesa, buvo ir tokių skyrių, kuriuose buvo aprašomi galbūt mažiau mane dominantys dalykai, tad juos norėjosi greičiau praversti. Vis dėlto, knyga man patiko. Tikrai ją rekomenduočiau.  Nesvarbu, ar bus skaitoma namuose, susirangius minkštasuolyje, ar imama į kelionę, kaip skaitalas atostogoms - patiks visiems, kurie išsiilgę sveiko humoro ir pozityvumo. O aš į savo norimų nukeliauti vietų sąrašą įrašau ir Provansą.

Puslapių skaičius: 271
Leidykla: Alma Littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2008

Įvertinimas: 9/10 

Ekranizacija

Režisierius: Ridley Scott
Scenaristai: Marc Klein (pagal Peter Mayle romaną)
Prodiuseris: Ridley Scott
Metai: 2006
Šalis: JAV
Vaidina: Russell Crowe (Max Skinner), Albert Finney (Uncle Henry), Marion Cotillard (Fanny Chenal), Abbie Cornish (Christie Roberts)

Pristatomasis filmukas:

Įvertinimas: 10/10

11.17. Albert Camus „Svetimas“

Anotacija:


Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir holokausto košmaro laiku. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame Camus kūrybiniame palikime. 

Camus romanas „Svetimas” (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.


„Svetimas“ - pirmoji mano pažintis su prancūzų rašytoju ir filosofu Albert Camus. Ir, sakyčiau, labai pavykusi. 


Imdama skaityti šią knygą tikėjausi sunkaus filosofinio kūrinio su daug išvedžiojimų ir apmąstymų. Gavau visai ne tai. Knyga skaitoma labai lengvai, nors siužeto beveik ir nėra, tik keli esminiai įvykiai. Turbūt galėčiau šį kūrinį pavadinti dienoraščiu, kuriame pagrindinis veikėjas Merso aprašo savo gyvenimą.


Kūrinys pradedamas labai niūria gaida: „Šiandien mirė motina. O gal ir vakar, nežinau.“ Toliau aprašoma pagrindinio veikėjo kelionė į prieglaudą, į laidotuves, jo elgesys ten. Merso į motinos mirtį reaguoja visai ramiai, net, pasakytum, abejingai, o po jų mąsto tik, jog grįžęs namo ilgai miegos. Ciniška, vis tik.


Beveik visame kūrinyje Merso nusispjaut absoliučiai ant visko. Jis dažnai sėdi balkone, stebi praeivius, rūko, nueina nusipirkti duonos ir makaronų. Tokia - jo gyvenimo filosofija, jis nemato reikalo ieškoti gyvenimo prasmės. Vis dėlto, mane toks mąstymas po truputį ėmė erzinti. Norėjosi, jog nors dėl kokio menko dalykėlio Merso nebūtų „tas pats“, kad jis amžinai nepasiduotų gyvenimo tėkmei.  Kartais būdavo net juokinga, koks apgailėtinas veikėjas sukurtas šiame kūrinyje. 


Merso ir Mari ryšys - labai savotiškas. Mari paklausus, ar jis ją myli, Merso be jokių jausmų atsako, jog ne, tačiau kai ji pareiškia, jog nori už jo ištekėti, jis iškart sutinka. Ir dar priduria, jog vestuvės nėra svarbus reikalas. Vėlgi - juokinga, kaip galima būt taip ant visko nusispjovus.


Pirma romano dalis baigiasi vienu iš esminių įvykių, pakeitusių Merso gyvenimą. Antroje dalyje sprendžiamas jo likimas, tačiau - o, kokia staigmena! - jam niekas nerūpi. Ir netgi, kai jam paskelbiamas negailestingas nuosprendis jis nesutrinka. Tiesa, vėliau jis pagaliau pajaučia baimę, tačiau ir ta baimė - savita. Jį pribloškia ne faktas, kad jis turi būti giljotinuotas, bet pati giljotina. Jis sužino, jog šis įrankis - be galo paprasto mechanizmo ir stovi tiesiog ant žemės. Lipti ant ešafoto - štai kas Merso pasirodo tikrai įdomu.


Merso vis atsisako priimti kapelioną, nes teigia, jog Dievu netiki. Vis dėlto, dvasininkui pas jį atėjus, jis pagaliau išrėkia jam viską, kas buvo susikaupę. Ir tai - vienintelis toks jo jausmų protrūkis visame romane, pakeitęs netgi jo suvokimą. Jis pasijaučia atsivėręs pasauliui, pajunta giminingumą su juo. Tada Merso supranta ir kitus įvykius, netgi motinos mirtis jam atrodo aiškesnė. Vaikinas paniekina bausmę ir ima netgi džiaugtis artėjančia mirtimi, nes tai - tarsi pergalė prieš lemtį, maištas.


„Svetimas“ man labai priminė F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Raskolnikovas žiūrėjo į gyvenimą gana panašiai kaip Merso, o ir esminis įvykis buvo be būtinybės, netgi lengvabūdiškas. 


Šis Camus romanas man paliko labai gerą įspūdį. Tikrai tęsiu pažintį su šio rašytojo kūryba.

<...> niekuomet žmogus nėra visiškai nelaimingas.

Puslapių skaičius: 111

Leidykla: Baltos lankos

Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2007

Įvertinimas: 10/10