12.1. Justinas Marcinkevičius „Mažvydas“

Anotacija:

Poetinėje dramoje “Mažvydas” vaizduojamas XVI a., kai atsirado raštija lietuvių kalba. Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, čia atskleidžiamas. kaip tautos interesų reiškėjas, didvydis ir kartu kankinys.


Šią knygą skaičiau kaip privalomą, bet ji man paliko tikrai gerą įspūdį. Kas labiausiai įstrigo, tai nuostabi kalba. Didelis malonumas skaityti profesionaliai parašytą kurinį, kur žodžiai tiesiog plaukia ir atrodo, kad kiekvienas iš jų pasako kažką naujo. Taip pat puikiai atskleisti veikėjų charakteriai. Jie - skirtingi, tarsi atstovaujantys vis kitai pasaulėžiūrai.


Knygoje svarstoma keliais klausimais, kyla ne viena koalizija, tačiau man įdomiausias pasirodė meilės ir pareigos susidūrimas. Kai Mažvydas kalbėdavo, kad nors labai ilgisi Lietuvos, svajoja ten grįžti, tačiau jį sulaiko pareiga, nejučia ir pati imdavau svarstyti, ką pasirinkčiau. Ir greičiausiai aš - širdies žmogus. Mano nuomone, kiekvienas yra savo laimės kalvis ir gyvenimas, nugyventas tik laikantis pareigos, tačiau nepatyrus laimės, meilės, negali  būti pilnavertis. Tikiu, jog šiuos du dalykus - meilę ir pareigą - galima suderinti, tačiau pirmą vietą aš vis tiek atiduodu meilei.

Skaitydama šį kūrinį vis prisimindavau praeitais metais skaitytą V.Krėvės dramą „Skirgaila“ ir sulygindavau šiuos kūrinius. Abu vertingi, abu su mintimi, tačiau „Mažvydas“ giliau mane palietė. Šis kūrinys man pasirodė labiau išjaustas, gražesnis, mielesnis akiai ir širdžiai, tikresnis. Na, o epilogas daro „Mažvydą“ didingą, iškilmingą, verčia didžiuotis savo kalba, savo istorija, savo šalimi.

<...> meilė - tai kaip vynas. Lengva. Gera. Į dangų kelia. Žemės kaip ir nėr.

<...> darbas - kaip malda. Kuo nuoširdesnis, tuo brangesnis dangui.

Tikėti lenga. Daug sunkiau gyventi.

Nuo Dievo batų turėtų smėly atsispaust kryželis, o smėlis, sako, auksu virst turėtų.

Mėginsime sudėti pirmą žodį.
Klausykitės gerai…Širdim klausykit!
Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų
Pajusite medaus ir kraujo skonį,
Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,
Užuosit šieno ir liepynų kvapą,
Regėsit baugų debesio šešėlį
Per lauką bėgant…

Puslapių skaičius: 128
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1978

Įvertinimas: 9/10

Naujametinė dovana

Šiais metais tarp mano gautų Kalėdinių dovanų nebuvo nė vienos knygos. Tačiau Naujųjų metų Senis Šaltis nenuvylė - gavau labai norėtą knygą „Paryžiaus žmona“.

Anotacija:


„Svarbu ne tai, ką jums davė Prancūzija, o tai, ko ji nepaėmė iš jūsų“, - sakė Gertrude Stein.

1920 metai, Čikaga. Hedlė Ričardson – tyli mergina, rodos, turinti viską, išskyrus meilę ir gyvenimą. Tol, kol sutinka Ernestą Hemingvėjų, ir šis įsuka ją į savo gyvenimo ir kūrybos tornadą.

Romano veiksmas persikelia į Paryžių, kur jie – auksinė pora – kartu su legendinės „prarastosios kartos“ atstovais Gertruda Stain, Ezra Paundu, F.Skotu ir Zelda Ficdžeraldais pasineria į džiazuojančio Paryžiaus gyvenimo improvizacijas. Ernestas Hemingvėjus, apsuptas dailių moterų ir talentingų konkurentų, siekia atrasti savo kūrybos braižą, užtikrinsiantį jam vietą literatūros istorijoje: turtingo ir intensyvaus jųdviejų su Hedle gyvenimo patirtį jis audžia romane, kuris vėliau taps žymiąja Fiesta. O Hedlė, balansuodama tarp Ernesto žmonos, draugės ir mūzos vaidmenų, stoiškai priima visus iššūkius, tačiau kiek ilgai.

Paula McLain gimė Kalifornijoje 1965 m. Vaikystėje ją ir dvi jos seseris paliko tėvai, tad joms teko kraustytis iš vienos prieglaudos į kitą, vėliau uždarbiauti keisčiausiais būdais iki kol suvokė, kad gali (ir nori) rašyti. Ji baigė literatūros studijas Mičigano universitete, yra išleidusi poezijos rinkinių, memuarus, Paryžiaus žmona – antrasis jos romanas.

Ernestas Hemingway rašė, jog verčiau būtų pasirinkęs mirtį, nei įsimylėję kurią nors kitą moterį, o ne Hedley Richardson.

Tinklaraščiui jau metai!

Lygiai prieš metus panašiu laiku šis knygų tinklaraštis pradėjo savo gyvavimą. Kiekvieną atsiliepimą apie perskaitytą kūrinį stengiuosi parašyti kuo nuoširdžiau, kuo įdomiau, įdedu į jį savo širdį. Rašydama turiu progą dar kartą pamąstyti apie knygą, geriau ją suvokti. Apie kai kurias knygas rašyti sunkiau, tuomet mąstau tol, kol perprantu, ką turėčiau pabrėžti. Tačiau tai - tikras malonumas.  Šie knygų namai man atnešė daug džiaugsmo ir naudos. Tikiu, kad jie dar ilgai gyvuos ir neš kuo geriausias emocijas. :)