11.17. Albert Camus „Svetimas“

Anotacija:


Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir holokausto košmaro laiku. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame Camus kūrybiniame palikime. 

Camus romanas „Svetimas” (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.


„Svetimas“ - pirmoji mano pažintis su prancūzų rašytoju ir filosofu Albert Camus. Ir, sakyčiau, labai pavykusi. 


Imdama skaityti šią knygą tikėjausi sunkaus filosofinio kūrinio su daug išvedžiojimų ir apmąstymų. Gavau visai ne tai. Knyga skaitoma labai lengvai, nors siužeto beveik ir nėra, tik keli esminiai įvykiai. Turbūt galėčiau šį kūrinį pavadinti dienoraščiu, kuriame pagrindinis veikėjas Merso aprašo savo gyvenimą.


Kūrinys pradedamas labai niūria gaida: „Šiandien mirė motina. O gal ir vakar, nežinau.“ Toliau aprašoma pagrindinio veikėjo kelionė į prieglaudą, į laidotuves, jo elgesys ten. Merso į motinos mirtį reaguoja visai ramiai, net, pasakytum, abejingai, o po jų mąsto tik, jog grįžęs namo ilgai miegos. Ciniška, vis tik.


Beveik visame kūrinyje Merso nusispjaut absoliučiai ant visko. Jis dažnai sėdi balkone, stebi praeivius, rūko, nueina nusipirkti duonos ir makaronų. Tokia - jo gyvenimo filosofija, jis nemato reikalo ieškoti gyvenimo prasmės. Vis dėlto, mane toks mąstymas po truputį ėmė erzinti. Norėjosi, jog nors dėl kokio menko dalykėlio Merso nebūtų „tas pats“, kad jis amžinai nepasiduotų gyvenimo tėkmei.  Kartais būdavo net juokinga, koks apgailėtinas veikėjas sukurtas šiame kūrinyje. 


Merso ir Mari ryšys - labai savotiškas. Mari paklausus, ar jis ją myli, Merso be jokių jausmų atsako, jog ne, tačiau kai ji pareiškia, jog nori už jo ištekėti, jis iškart sutinka. Ir dar priduria, jog vestuvės nėra svarbus reikalas. Vėlgi - juokinga, kaip galima būt taip ant visko nusispjovus.


Pirma romano dalis baigiasi vienu iš esminių įvykių, pakeitusių Merso gyvenimą. Antroje dalyje sprendžiamas jo likimas, tačiau - o, kokia staigmena! - jam niekas nerūpi. Ir netgi, kai jam paskelbiamas negailestingas nuosprendis jis nesutrinka. Tiesa, vėliau jis pagaliau pajaučia baimę, tačiau ir ta baimė - savita. Jį pribloškia ne faktas, kad jis turi būti giljotinuotas, bet pati giljotina. Jis sužino, jog šis įrankis - be galo paprasto mechanizmo ir stovi tiesiog ant žemės. Lipti ant ešafoto - štai kas Merso pasirodo tikrai įdomu.


Merso vis atsisako priimti kapelioną, nes teigia, jog Dievu netiki. Vis dėlto, dvasininkui pas jį atėjus, jis pagaliau išrėkia jam viską, kas buvo susikaupę. Ir tai - vienintelis toks jo jausmų protrūkis visame romane, pakeitęs netgi jo suvokimą. Jis pasijaučia atsivėręs pasauliui, pajunta giminingumą su juo. Tada Merso supranta ir kitus įvykius, netgi motinos mirtis jam atrodo aiškesnė. Vaikinas paniekina bausmę ir ima netgi džiaugtis artėjančia mirtimi, nes tai - tarsi pergalė prieš lemtį, maištas.


„Svetimas“ man labai priminė F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Raskolnikovas žiūrėjo į gyvenimą gana panašiai kaip Merso, o ir esminis įvykis buvo be būtinybės, netgi lengvabūdiškas. 


Šis Camus romanas man paliko labai gerą įspūdį. Tikrai tęsiu pažintį su šio rašytojo kūryba.

<...> niekuomet žmogus nėra visiškai nelaimingas.

Puslapių skaičius: 111

Leidykla: Baltos lankos

Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2007

Įvertinimas: 10/10

11.16. Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“

Anotacija:


Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų. 


Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.


„Nežudyk strazdo giesmininko“, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių.


Kažkada norėjau perskaityti šią knygą. Paskui pamiršau ją, o visai neseniai, skaitinėdama internete privalomus kūrinius kitų šalių mokyklose, aptikau ir šią. Nieko nelaukdama, iš bibliotekos ją ir pasiėmiau.

Nuo pat pradžių kūrinys skaitomas labai lengvai. Siužetas - ganėtinai netradicinis, labai įtraukiantis. Romano pasakotoja - maža mergaitė Džina Luiza, visų vadinama Paukšteliu. Vietomis stebindavo, jog tokio amžiaus vaikas geba taip suaugėliškai mąstyti. Ji - protinga mergaitė, sugebanti pagrįsti savo nuomonę ir ją apginti. Labiausiai žavi Džinos Luizos vaikiškas atvirumas - ji kalba taip, kaip iš tikrųjų yra.

Žavėjo ir šeimyniški ryšiai: brolio ir sesutės, vaikų ir tėvo. Jie kalbasi tarpusavy, bendrauja ir visada prieina bendrą kompromisą. Tėvas be galo gražiai auklėja savo vaikus ir skiepija jiems visas svarbiausias dvasines vertybes.

Kūrinys paliko įspūdį ir dėl savo tikrumo. Sukurti veikėjai - visiškai realūs, nenutolę nuo šio pasaulio. Paukštelis ir Džemis turi atitikmenis ir realybėje - kiekvienas vaikas patiria tai, ką patyrė ir šie knygos veikėjai.  O Atikaus auklėjimo būdų daugelis tėvų galėtų pasimokyti.

Man, kaip galvojančiai apie teisės studijas, buvo įdomus ir profesionaliai aprašomas teismo procesas. Ir kaip nervinausi, kai jame viskas pakrypdavo akivaizdžiai prie išankstinio nusistatymo prieš juodaodžius. Atikaus baigiamoji kalba visiškai įtikino ir pasirodė giliai išjausta, nors, rodos, advokatas turėtų kalbėti tik dalykiškai, taip giliai nenagrinėdamas sielos ir jausmų.

Pabaigoje vaikų tėvas Atikus mane nustebino. Jis pasiryžęs sūnų tampyti po teismus, kad tik niekas negalvotų, jog Atikus ištraukė jį iš balos. Neva jei jis nuslėps atsitikusį įvykį, tai visos Džemiui diegtos vertybės nueis perniek. Atrodo, jog Atikui visai nesvarbu, ką savo kiti - jog Džemis nieko blogo nepadarė. Jis tiesiog to negirdi.  Ir tik miesto šerifui griežtai pasakius, kas iš tikrųjų atsitiko, Atikus po truputį tuo įtiki.

Romanas labai aktualus ir šiandien. Jis atskleidžia pagrindines vertybes: toleranciją, supratimą, pagarbą. Teigiama, jog visi turi būti lygūs ir odos spalva neturi lemti likimo. Svarbu nesusikurti išankstinių nuostatų. Štai Baubas Redlis - visi apie jį buvo primąstę įvairiausių nesąmonių, o pasirodė, kad nieko ypatingo nebuvo atsitikę, kad jis - geras ir doras žmogus, išgelbėjęs Džiną Luizą ir Džemį.

Romanas skatina pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Tuomet ir problemų tarsi sumažėja, ir tos likusios atrodo mažesnes ir lengviau išsprendžiamos.

Kūrinys „Nežudyk strazdo giesmininko“ - amžina klasika, palikusi man didelį įspūdį savo gražia kalba ir paprastumu. Labai norėčiau šią knygą turėti ir savo namų bibliotekoje.

Beveik visi žmonės pasirodo neblogi, kai juos galų gale imi suprasti.

<...> jei kas nors ant tavęs burnoja, tai dar nereiškia, kad tu esi įžeistas. Blogas žodis tavęs nežemina, tik parodo, koks apgailėtinas yra besikeikiantis žmogus.

Vienintelis dalykas, kuris nepriklauso nuo daugumos, yra žmogaus sąžinė.

Sveiko proto žmonės niekada nesididžiuoja savo talentais.

Vaikai yra vaikai, bet apgaulę jie pajunta greičiau negu suaugusieji, ir ta apgaulė juos supainioja.

<...> niekad gerai nesuprasi žmogaus, kol neįlįsi į jo kailį ir neapsidairysi aplink jo akimis.

Puslapių skaičius: 367
Leidykla: Jotema
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2003

Įvertinimas: 10/10