Anotacija:
Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir holokausto košmaro laiku. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame Camus kūrybiniame palikime.
Camus romanas „Svetimas” (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.
„Svetimas“ - pirmoji mano pažintis su prancūzų rašytoju ir filosofu Albert Camus. Ir, sakyčiau, labai pavykusi.
Imdama skaityti šią knygą tikėjausi sunkaus filosofinio kūrinio su daug išvedžiojimų ir apmąstymų. Gavau visai ne tai. Knyga skaitoma labai lengvai, nors siužeto beveik ir nėra, tik keli esminiai įvykiai. Turbūt galėčiau šį kūrinį pavadinti dienoraščiu, kuriame pagrindinis veikėjas Merso aprašo savo gyvenimą.
Kūrinys pradedamas labai niūria gaida: „Šiandien mirė motina. O gal ir vakar, nežinau.“ Toliau aprašoma pagrindinio veikėjo kelionė į prieglaudą, į laidotuves, jo elgesys ten. Merso į motinos mirtį reaguoja visai ramiai, net, pasakytum, abejingai, o po jų mąsto tik, jog grįžęs namo ilgai miegos. Ciniška, vis tik.
Beveik visame kūrinyje Merso nusispjaut absoliučiai ant visko. Jis dažnai sėdi balkone, stebi praeivius, rūko, nueina nusipirkti duonos ir makaronų. Tokia - jo gyvenimo filosofija, jis nemato reikalo ieškoti gyvenimo prasmės. Vis dėlto, mane toks mąstymas po truputį ėmė erzinti. Norėjosi, jog nors dėl kokio menko dalykėlio Merso nebūtų „tas pats“, kad jis amžinai nepasiduotų gyvenimo tėkmei. Kartais būdavo net juokinga, koks apgailėtinas veikėjas sukurtas šiame kūrinyje.
Merso ir Mari ryšys - labai savotiškas. Mari paklausus, ar jis ją myli, Merso be jokių jausmų atsako, jog ne, tačiau kai ji pareiškia, jog nori už jo ištekėti, jis iškart sutinka. Ir dar priduria, jog vestuvės nėra svarbus reikalas. Vėlgi - juokinga, kaip galima būt taip ant visko nusispjovus.
Pirma romano dalis baigiasi vienu iš esminių įvykių, pakeitusių Merso gyvenimą. Antroje dalyje sprendžiamas jo likimas, tačiau - o, kokia staigmena! - jam niekas nerūpi. Ir netgi, kai jam paskelbiamas negailestingas nuosprendis jis nesutrinka. Tiesa, vėliau jis pagaliau pajaučia baimę, tačiau ir ta baimė - savita. Jį pribloškia ne faktas, kad jis turi būti giljotinuotas, bet pati giljotina. Jis sužino, jog šis įrankis - be galo paprasto mechanizmo ir stovi tiesiog ant žemės. Lipti ant ešafoto - štai kas Merso pasirodo tikrai įdomu.
Merso vis atsisako priimti kapelioną, nes teigia, jog Dievu netiki. Vis dėlto, dvasininkui pas jį atėjus, jis pagaliau išrėkia jam viską, kas buvo susikaupę. Ir tai - vienintelis toks jo jausmų protrūkis visame romane, pakeitęs netgi jo suvokimą. Jis pasijaučia atsivėręs pasauliui, pajunta giminingumą su juo. Tada Merso supranta ir kitus įvykius, netgi motinos mirtis jam atrodo aiškesnė. Vaikinas paniekina bausmę ir ima netgi džiaugtis artėjančia mirtimi, nes tai - tarsi pergalė prieš lemtį, maištas.
„Svetimas“ man labai priminė F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Raskolnikovas žiūrėjo į gyvenimą gana panašiai kaip Merso, o ir esminis įvykis buvo be būtinybės, netgi lengvabūdiškas.
Šis Camus romanas man paliko labai gerą įspūdį. Tikrai tęsiu pažintį su šio rašytojo kūryba.
<...> niekuomet žmogus nėra visiškai nelaimingas.
Puslapių skaičius: 111
Leidykla: Baltos lankos
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2007
Įvertinimas: 10/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą