11.15. Sara Shepard „Mielos mažos melagės“

Anotacija:

Prabangiame Rouzvudo miestelyje Elison yra pati šauniausia septintokų elito mergaitė. Arija, Hana, Spencerė ir Emilija varžosi dėl jos dėmesio, be to, visos jos turi baisių paslapčių, apie kurias žino tik Elison. Taigi kuomet po vieno vakarėlio Elison paslaptingai dingsta, mergaitėms, nors ir sielvartaujančioms, šiek tiek palengvėja...

Po trejų metų draugės jau nutolusios viena nuo kitos, bet paslapčių ne mažiau... Arija užmezgusi romaną su vienu savo mokytojų, stileiva Hana vagiliauja, norėdama visada būti graži ir madinga, Spencerė miega su savo vyresniosios sesers vaikinu, o Emilija jaučia didelę trauką naujajai klasės draugei.  Ir staiga vieną dieną merginos ima gauti bauginančius laiškus, kuriuos pasirašo kažkoks „E".  Kas gi tas paslaptingasis „E"? Ar tai galėtų būti seniai pradingusi Elison? Kam jai prireikė kaip tik dabar atskleisti visas nešvarias praeities dėmes? O jei tai ne ji, kas tuomet galėtų tiek daug žinoti apie merginų praeitį ir dabartį? Netikėtai visos jų didelės ir mažos, senos ir naujos paslaptys ima kilti į paviršių.

Ši knyga knygyne mano dėmesį patraukė pirmiausia dėl to, kad buvau girdėjusi apie to paties pavadinimo serialą - „Pretty Little Liars“. Vis dėlto ją įsigijau tik po to, kai ėmiau žiūrėti serialą, kuris mane be galo įtraukė.


Kadangi paraleliai skaičiau knygą ir žiūrėjau jos ekranizaciją, vis kildavo noras jas lyginti. Mano mėgstamiausi veikėjai - Arija ir Ezra, mokinė ir mokytojas, netikėtai susitikę bare ir nė nežinodami, kad jis dėstys jos mokykloje, pamilę vienas kitą. Nors seriale kartais nervindavo Ezros neryžtingumas, tačiau jis vis tiek liko vienas mėgstamiausių mano veikėjų - draugiškas, protingas, besistengiantis atitaisyti savo klaidas.O štai knygoje jis man pasirodė neryžtingas ir savanaudis. Spręsdamas, ar jiems su Arija vis tik verta draugauti, jis pirma iškelia klausimą kas nutiks jam, kaip jam tai bus pavojinga.Tuo tarpu, kaip jaučiasi Arija jam kaip ir nelabai rūpi. Kitoje situacijoje ji ateina pas jį sužinojusi apie draugės mirtį, o jis jai tik priekaištauja dėl neaiškios žinutės jos telefone, o į liūdną žinią, rodos, visai nereaguoja - liepia jai eiti lauk. Taigi, man nepatiko toks sukurtas Ezros charakteris - atrodo tik ant Arijos pečių užkrauta atsakomybė išsaugoti jų ryšį.


Patiko knygoje nagrinėjama tėvų bei vaikų santykių tema. Buvo net keista, kad tėvai gali taip rūpintis viena dukterimi ir visiškai pamiršti kitą, net nesistengti jos suprasti; kad tėvas gali prašyti dukters slėpti be galo svarbų dalyką - užkrauti jai tokią naštą ant pečių ir net nematyti, kaip ji dėl to jaučiasi; kad tėvai gali suplanuoti visą vaiko gyvenimą, net nepasiteiravę jo paties: „Ką tu apie tai manai?“.


Kūrinį suskaičiau tikrai greitai, nors pradžioje tik ir laukiau, kol pagaliau prasidės tikrasis veiksmas. Be abejo, tai knyga be jokios išliekamosios vertės, turbūt galėčiau ją pavadinti skaitaliuku.Tačiau atsipalaidavimui, nenorint daug galvoti ji tikrai tinka. Intriga išlaikyta puikiai - galima tik spėlioti, kas yra paslaptingasis E. Būtinai skaitysiu ir tolesnes dalis. 

Trys žmonės gali turėti bendrą paslaptį, jei du iš jų mirę.

Puslapių skaičius: 254
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011


Įvertinimas: 9/10

Ekranizacija

Režisieriai: Norman Buckley, Ron Lagomarsino, Chris Grismer, Lesli Linka Glatter, Arlee Sanford

Scenaristai: I. Marlene King (pagal Sara Shepard romaną)

Prodiuserė: Lisa Cochran-Neilan

Metai: 2010-...

Šalis: JAV

Vaidina: Troian Bellisario (Spencer Hastings), Ashley Benson (Hanna Marin), Lucy Hale (Aria Montgomery), Shat Mitchell (Emily Fields), Sasha Pieterse (Alison DiLaurentis), Ian Harding (Ezra Fitz)

Pristatomasis filmukas: 

Įvertinimas: 10/10

Nauja

Anotacija:


Prabangiame Rouzvudo miestelyje Elison yra pati šauniausia septintokų elito mergaitė. Arija, Hana, Spencerė ir Emilija varžosi dėl jos dėmesio, be to, visos jos turi baisių paslapčių, apie kurias žino tik Elison. Taigi kuomet po vieno vakarėlio Elison paslaptingai dingsta, mergaitėms, nors ir sielvartaujančioms, šiek tiek palengvėja...
Po trejų metų draugės jau nutolusios viena nuo kitos, bet paslapčių ne mažiau... Arija užmezgusi romaną su vienu savo mokytojų, stileiva Hana vagiliauja, norėdama visada būti graži ir madinga, Spencerė miega su savo vyresniosios sesers vaikinu, o Emilija jaučia didelę trauką naujajai klasės draugei. Ir staiga vieną dieną merginos ima gauti bauginančius laiškus, kuriuos pasirašo kažkoks „E". Kas gi tas paslaptingasis „E"? Ar tai galėtų būti seniai pradingusi Elison? Kam jai prireikė kaip tik dabar atskleisti visas nešvarias praeities dėmes? O jei tai ne ji, kas tuomet galėtų tiek daug žinoti apie merginų praeitį ir dabartį? Netikėtai visos jų didelės ir mažos, senos ir naujos paslaptys ima kilti į paviršių.


Kaina: 29.99

11.14. Khaled Hosseini „Bėgantis paskui aitvarą"

Anotacija:


Stulbinantis K. Hoseinio romanas prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę atkakliai persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl ko šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.




Nors seniai norėjau perskaityti šią knygą, tačiau nežinia kada būčiau ją įsigijusi, jei ne šio autoriaus kita knyga - „Tūkstantis saulių skaisčių“, palikusi man didelį įspūdį. Jei lyginčiau šiuos du K.Hosseini kūrinius, sakyčiau, jog „Tūkstantis saulių skaičių“ man patiko labiau. Nors „Bėgantis paskui aitvarą“ ir labai sukrėtė, tačiau anoje knygoje man labiau patiko ir sukurti personažai, ir siužeto vystymas, ir pabaiga. Galbūt įtakos turėjo ir tai, kad „Tūkstantyje saulių skaisčių“ aprašomas moterų gyvenimas, kai ką tik perskaitytoje knygoje pateikiama labai nedaug moterų charakterių, tačiau „Tūkstantis saulių skaičių“ neabejotinai stipresnis kūrinys nei „Bėgantis paskui aitvarą“.
Kūrinyje „Bėgantis paskui aitvarą" siužeto vingiai kuriami, aprašant du laikotarpius paraleliai: pradžioje Amiras pasakoja apie savo vaikystę, toliau veiksmas vystosi jam jau suaugus, tačiau į einamąjį laiką įterpiami ir seni prisiminimai ar sapnai, primenantys praeitį. Nors man patiko toks pasakojimo būdas, kartais įterpiniai iš praeities pasirodydavo per daug filosofuojantys, tad juos norėjosi kuo greičiau perskaityti.


Knygoje kuriami charakteriai labai skirtingi. Kartais skaitydama vieną ar kitą sceną, be galo stebėjausi veikėjų mąstymu, poelgiais. Altruistiškiausias vėikėjas, žinoma, Hasanas, rizikuojantis viską, kad tik draugas išliptų iš bėdų sausas. Netgi po daugelio metų, rašydamas Amirui laišką, Hasanas žiūri į save savikritiškai. Mane giliai palietė vienas, atrodytų, paprastas sakinys, Hasano parašytas, pasakojant apie sūnų: „Rahimas Chanas sahibas ir aš išmokėme jį skaityti ir rašyti, tad jis neužaugs kvailas kaip jo tėvas“. Hasano besąlygiškas atsidavimas ir pagarba Amirui, gailestingumas aplinkiniams žavi, o kartais net stebina. Tuo tarpu neretai stebėjausi tokia Amiro baime nors kartą pačiam už save, o gal ir už draugą, pakovoti.


Man vis užkliūdavo tai, kad Amiras svajojo tapti rašytoju, o kai taip įvyko ėmė jausti gėdą dėl savo kūrybos. Vos kam nors paklausus, ar rašo apie Afganistaną, jis sutrinka, ima aiškintis, nors žino, ką nori kurti ir koks iš tiesų jo pašaukimas - grožinė literatūra, ne istorinė ar garbinanti tėvynę.


Na, ir, žinoma, pabaiga. Kai paaiškėjo, jog Sorabą parsivežti į Ameriką nebus taip lengva, o gal net neįmanoma, Amiras vis tiek pasiryžo kovoti. Būtent to kovojimo aš ir tikėjausi. Maniau, jog po daugelio sunkumų sulauksiu gražios, laimingos kūrinio pabaigos. O čia staiga paaiškėja, kad štai, geras šeimos draugas be problemų gaus humanitarines vizas! Toks lengvas sprendimas man pasirodė pernelyg skubotas.


Amiro ir Hasano draugystė tarsi atsinaujina Amiro ir Sorabo ryšyje. Nors vėliau Sorabas jaučiasi išduodas dėl netesėto Amiro pažado, nebegali juo pasitikėti, aitvarai juos vėl suartina taip, kaip suartindavo Amirą ir Hasaną. Aitvaras suteikė Sorabui truputėlį džiaugsmo, o Amirui belieka laukti. Laukti kol berniukas bus pasiryžęs ištarti: dėl tavęs tūkstančius kartų...

 „Vaikai nėra spalvinimo knygutės. Negali jų nuspalvinti savo mėgstamomis spalvomis.“ 

„Tai buvo mano vienintelis šansas tapti tuo, į kurį žiūrėtų, o ne matytų, kurio klausytų, o ne girdėtų.“ 

 „Tylumas – tai ramybė. Ramumas. Tylumas, kai, pasukdamas garso mygtuką, pritildai gyvenimą.“ 

„Tai tebuvo šypsena, daugiau nieko. Ji nieko nepakeitė. Tik šypsena. Smulkmena. Lapas miške, drebantis, pažadintas išgąsdinto paukščio skrydžio.
Bet aš ją priimsiu. Išskėstomis rankomis. Nes, atėjus pavasariui, sniegas tirpsta po vieną snaigę, ir galbūt aš ką tik pamačiau tirpstančią pirmąją snaigę.“

Puslapių skaičius: 359
Leidykla: Jotema
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2007

Įvertinimas: 9/10

Ekranizacija

Režisierius: Mark Forster

Prodiuseriai: Walter Parkes, Laurie McDonald, Sam Mendes, Sidney Kimmel

Scenaristai: David Benioff (pagal Khaled Hosseini romaną)

Metai: 2007

Šalis: JAV

Vaidina: Khalid Abdalla, Zekeria Ebrahimi (Amiras), Ahmad Khan Mahmoodzada (Hasanas), Homayoun Ershadi (Baba).

Pristatomasis filmukas: 

  

11.13. Suzanne Collins „Liepsnojantis įtūžis"

Anotacija:

Trečiojoje Suzanne Collins Bado žaidynių dalyje „Liepsnojantis įtūžis"  liepsnojanti mergaitė Ketnė Everdin išgyvena, tačiau netenka namų -  12-a apygarda  subombarduota. Geilas išsigelbėja ir išgelbsti Ketnės šeimą. Pitas patenka į Sostinės budelių nagus. Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Jos gyventojai sukilėliai siekia paimti valdžią visame Paneme. Sukilimas plinta sparčiai kaip ugnis.

Nieko nenutuokiančią Ketnę sukilėliai ištraukia iš šiurpių ir negailestingų Amžiaus ketvirčio žaidynių arenos ir jai nežinant nusprendžia padaryti strazdu giesmininku - sukilimo simboliu. 13-a apygarda į pagalbą pasitelkia kitų apygardų gyventojus ir stoja atviron kovon su Sostine. Sukilėlių planai jau kruopščiai parengti, tetrūksta Ketnės, kuri kupina dvejonių...

Tad kaip baigsis šis sukilimas?  Ar Ketnė sutiks vykdyti prezidentės Koin valią? Kiek gyvybių teks dėl to paaukoti? Koks likimas laukia Panemo? Ketnė privalo nepaisyti savo jausmų. Ji tampa strazdu giesmininku, sukilimo simboliu. Ir viso to kaina be galo didelė.

Be galo laukiau šios, paskutiniosios, „Bado žaidynių" serijos dalies, taigi vos ji atsidūrė mano rankose puoliau skaityti. Suskaičiau per dieną ir pusę nakties, kadangi reikėjo dar puslapį pabaigti, dar skyrių ir šitaip beskaitydama užverčiau paskutinįjį - padėkos - skyrelį. :) 

Visų pirma, pora techninių dalykų, kurie man nepatiko. Labai gaila, kad leidyklai pasirodė per prastas originalus pavadinimas „Strazdas giesmininkas" ir knyga tapo „Liepsnojančiu pykčiu". Juk strazdo motyvas labai ryškus ir svarbus šiame kūrinyje. Tas pats pasakytina ir apie pakeistus viršelius. Vertimas man paliko gana neblogą įspūdį, nežiūrint kelių praleistų raidžių.

Knyga sukėlė man tokių minčių, kokių net nesitikėjau, atsižvelgiant į knygos anotaciją ir žanrą. Visų pirma, mane privertė giliai susimąstyti viena mintis, aptikta knygoje: „Atvirai kalbant mūsų protėviai nelabai turi kuo pasigirti. Užtenka pažiūrėti, kokią žemę jie mums paliko - niokojamą karų, pilną griuvėsių. Jiems anaiptol nerūpėjo, kaip gyvens būsimos kartos".  Privalau pabrėžti šios idėjos aktualumą šiomis dienomis, kai žmonės palyginus taip mažai dėmesio skiria mūsų žemei. Kasdien pilna pranešimų apie vykstančius karus, prievartavimus, žudymus - planetos ir jos gyventojų naikinimą. Ar mažai sostinių, valdančių visa aplinkui ir žiūrinčių naudos tik sau? Negi nėra apygardų, užguitų ir vos suduriančių galą su galu? Vėlgi cituoju pačią knygą: „Gal pagaliau gyvensime ramiai. Gal išvysime žmonių padermę imant kitaip mąstyti".

Sužavėjo stiprūs herojų charakteriai: Ketnės, Pito, Geilo, Finiko. Labai patiko, jog veikėjų portretai buvo atkleisti plačiai, nuo išvaizdos detalių iki dvasinės būsenos. Kiekvienas herojus man pasirodė skirtingas. Štai, pavyzdžiui, Ketnė ir Geilas.  Tiek metų pažįstami, suprantantys vienas kitą iš pusės žodžio, tačiau Ketnę persekioja košmarai su nužudytais žmonėmis, neleidžiantys rasti dvasinės ramybės, mergina siekia išgelbėti kuo daugiau žmonių, puola prie sužeistojo net nepagalvojusi.Tuo tarpu Geilas į žudymą žiūri ramiau, kaip į vienintelę galimybę, susitaiko su netektimis.  Labiausiai mane sukrėtė Finiko žūtis. Gal dėl jo laukiančios žmonos, ką tik vėl su juo susitikusios. Turbūt man tai pernelyg skaudi netektis, kadangi Finiko ir Enės ryšys man pasirodė labai glaudus, netgi nepertraukiamas. 

Trečioje dalyje, sakyčiau, ploniausia meilės linija. Daugiausiai kalbama apie karą ir antikarinę politiką, apie laisvės siekį ir siekį susikurti gyvenimą iš naujo, viską praradus, o meilei, jausmams paliekama ganėtinai mažai erdvės. Taip, Pitas stengiasi nugalėti save, nežiūrėti į Ketnę kaip į priešę, ryšį tarp jų galima vadinti tikra meile. Tačiau artimesnių jų pokalbių nėra daug, meilė greičiau lieka viduje, o ne yra išreiškiama. Manau, labiau vystyta draugystės tema - tik tikras draugas besąlygiškai aukosis dėl tavęs, negalvodamas ir nesiekdamas nieko sau. 

Giliai palietė ir daina „Pakaruoklio medis", įdėta šioje knygoje. Ketnė ją išgirdo dar būdama vaikas, tačiau tikrąją prasmę suvokė tik užaugusi. Ši daina ją priverčia susimąstyti, jog žudiko negalima teisti, nežinant visų smulkmenų.  Taip pat mane gana sukrėtė tai, jog visi, vykę į Sostinę, gavo po kapsulę, kad galėtų ją išgerti ir iškart mirti, jei kartais patektų Tvarkdariams į rankas. Netgi artimiausi draugai susitarė, jog nužudys vienas kitą tokiu atveju. Sukrečia iki širdies gelmių...

Knygoje užkliuvo galbūt tai, kad net turint omeny, jog tai fantastinė knyga, vietomis tos fantastikos  man pasirodė pernelyg daug. Kasdien dienotvarkėmis ištatuiruojami dilbiai, šaudymo lankas, atpažįstantis balsą ir panašūs dalykai kartais labiau priminė vaiko svajones nei tariamą realų aprašomą gyvenimą. Tačiau tai turbūt ir buvo vienintelis šios knygos minusiukas.

Įpusėjusi knygą pamaniau, jog tikėjausi kažko įspūdingesnio, labiau šokiruojančio. Vis dėlto pabaiga pranoko mano lūkesčius - nenuspėjama, be galo stipri ir jausminga. Primos žūtis, Geilo sučiupimas privertė lakstyti šiurpuliukus. Viskas nupasakota labai vaizdžiai, susidaro įspūdis, jog veiksmas vyksta tiesiai prieš akis. Stebino prezidento Snou cinizmas - net ir laukdamas mirties bausmės jis stengiasi naikinti Ketnę, nors morališkai, jei jau nesunaikino fiziškai. Tiesa, pabaigoje man trūko šiek tiek platesnio Geilo, Ketnės motinos jausmų, būsenos aprašymo.

Patys paskutiniai puslapiai ramūs, plaukiantys - tai visų mėginimas grįžti į normalų gyvenimą. Deja, tik mėginimas. Patirti išgyvenimai paliko gilų pėdsaką, prisiminimai vis grįžta, sapnuose ar pamačius vakarines raktažoles.  Telieka po truputį kabintis į gyvenimą. Dėl artimųjų. Dėl draugų. Dėl savęs. 

<...> Tam, kad išlikčiau, man reikia ne <...> ugnies, kurstomos įniršio ir neapykantos. Ugnies turiu užtektinai. Man reikia vilties - tokios ryškios, kaip pavasario pienė. Skaisčiai geltonos, įkūnijančios atgimimą, o ne griūtį. Pažado, kad gyvenimas nesustoja, nors ir kokios baisios būtų netektys. Kad mūsų laimė dar prieš akis.

Čia saugu, čia ramu,
Čia saulutės užstos nuo bėdų.
Čia saldūs sapnai išsipildo,
Ir meilė laukia tavęs. 

Puslapių skaičius: 376

Leidykla: Alma littera

Leidimo vieta / metai: Vilnius /2011

Įvertinimas: 10/10

Knygų klubas

Vakar iš pašto grįžau su dviem knygom ir be galo gražiu bloknotu, kuriuos buvau užsakiusi iš Knygų klubo:

Anotacija:

Trečiojoje Suzanne Collins Bado žaidynių dalyje „Liepsnojantis įtūžis"  liepsnojanti mergaitė Ketnė Everdin išgyvena, tačiau netenka namų -  12-a apygarda  subombarduota. Geilas išsigelbėja ir išgelbsti Ketnės šeimą. Pitas patenka į Sostinės budelių nagus. Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Jos gyventojai sukilėliai siekia paimti valdžią visame Paneme. Sukilimas plinta sparčiai kaip ugnis.

Nieko nenutuokiančią Ketnę sukilėliai ištraukia iš šiurpių ir negailestingų Amžiaus ketvirčio žaidynių arenos ir jai nežinant nusprendžia padaryti strazdu giesmininku - sukilimo simboliu. 13-a apygarda į pagalbą pasitelkia kitų apygardų gyventojus ir stoja atviron kovon su Sostine. Sukilėlių planai jau kruopščiai parengti, tetrūksta Ketnės, kuri kupina dvejonių...

Tad kaip baigsis šis sukilimas?  Ar Ketnė sutiks vykdyti prezidentės Koin valią? Kiek gyvybių teks dėl to paaukoti? Koks likimas laukia Panemo? Ketnė privalo nepaisyti savo jausmų. Ji tampa strazdu giesmininku, sukilimo simboliu. Ir viso to kaina be galo didelė.

Kaina: 34.20

Anotacija:

Tai pasakojimas apie meilę, stipresnę už mirtį, beveik metafizines aistras, kuriose stipriai susipina prigimtis ir aplinkybės, rojus ir pragaras, į kurių sūkurį atšiaurokame Anglijos provincijos krašte įtraukiamos kelios giminės kartos.  

Iki tol ramų Ernšo šeimos gyvenimą Vėtrų kalne išjudina vieną naktį šeimininko parsineštas vaikas - juodbruvas, apiplyšęs, niekam nežinomos kilmės.   

Hitklifas auga mylimas senojo Ernšo ir beveik neišskiriamas su įsesere, tokio pat karšto būdo Ketrina. Jo nekenčia tik įbrolis Hindlis. Vieną dieną Hitklifas  namuose tampa tik tarnu, niekinamu ir žeminamu. Ketrina išsirenka sau būsimą vyrą - ramų, gražų ir turtingą Lintoną. Įskaudintas Hitklifas mįslingai dingsta. Tačiau po kiek laiko sugrįžta ir peržengia naujųjų Ketrinos namų slenkstį... Jis pasiryžęs sugriauti visą pasaulį aplink savąją Ketę.

( Jau skaičiau šią knygą, tačiau dėl milžiniško įspūdžio, kurį ji paliko, privalėjau ją turėti ir savo lentynoje. :) Atsiliepimas čia )

Kaina: 21.00 

Kaina: 3.99

11.12. Michael Wallner „Balandis Paryžiuje"

Anotacija:


Paryžius, meilės istorija, nuožmi Antrojo pasaulinio karo scenografija. Prancūzijos sostinę užima nacistinės Vokietijos kariuomenė, Paryžiaus gyventojai ima kvėpuoti karo ritmu. Tačiau po istoriniu šydu slypi asmeninės žmonių dramos, peržengiančios karo brėžiamas demarkacines linijas. Įtampa tarp okupantų ir okupacijos rezistentų akimirksniu gali pavirsti tampriu meilės ryšiu. Tačiau ar dviejų žmonių istorija pajėgi perrašyti žmonijos istoriją?.. Jaunas vokiečių kareivis Rotas puikiai moka prancūzų kalbą. Jis paskiriamas vertėjauti iš vokiečių ir prancūzų kalbų per SS gestapo tardymus. Netrukus ir jo paties gyvenimas tampa dvigubas it verčiamas tekstas: tarnyboje jis vokietis Rotas, mieste – rezistentės Šantalės mylimasis „prancūzas“ Antuanas. Rotas priverstas spręsti moralinę dilemą: sekti neįmanoma meile ar paklusti nepakeliamai tarnybai. 


Ši knyga ilgai traukė mano dėmesį dėl kelių priežasčių. Pirmoji turbūt buvo viršelis, kuris man pasirodė tikrai patraukiantis akį. Antroji - pavadinimas, kuriame figūruoja mano mylimo miesto - Paryžiaus- pavadinimas. Ir trečioji, žinoma, anotacija, kadangi man įdomi karo tema grožinėje literatūroje. Vis dėlto, dvejojau dėl šios knygos įsigyjimo ir vienas ir stabdžiusių veiksnių buvo minkšti viršeliai, kadangi tokiais paprastai leidžiami beverčiai bestseleriai. Dabar, jau perskaičiusi šį kūrinį, tikrai nedrįsčiau jo vadinti beverčiu.


Knyga įtraukė nuo pirmo puslapio ir nepaleido tol, kol neužverčiau paskutiniojo. Labai įdomu buvo skaityti apie karo laikotarpį Prancūzijoje, tų laikų žmonių gyvenimą, rezistencinius judėjimus. Tiesa, knygoje netrūksta smurto scenų, iš kurių nemažai - tikrai šiurpą keliančios. Sąnarių išsukiojimas ir atstatymas į vietą be jokių nuskausminamųjų, vertimas stovėti iki sąmonės netekimo, nardinimas kubile, kuriame ne vienas prigėrė - tai tik maža dalis SS gestapo tardymo priemonių, aprašomų knygoje.


Perskaičius anotaciją, gali pasirodyti, jog tai bus banali, paprasta uždraustos meilės istorija - nieko naujo ar įdomaus. Tačiau ryšys tarp vokiečių kareivio Roto ir prancūzės Šantalės - ypatingas. Jie rizikuoja savo gyvybėmis tam, kad nors kelias valandas praleistų kartu. Tiesa, vietomis susidaro toks įspūdis, jog Šantalė mato ir naudą tokiuose santykiuose - juk šalia turi priešą, galintį jai teikti informacijos, o ji - rezistentė. Tačiau galiausiai atsiskleidžia jos tikrosios mintys ir jausmai.


Roto ryšį su kolege Rylek - Zostman tikriausiai galėčiau pavadinti cinišku. Ji jaučia aistrą jaunam kareiviui ir pageidauja tik fizinių, neįpareigojančių santykių, jis sužinojęs, jog ji žino jo paslaptį - kad jis gatvėje vaikšto civiliais drabužiais - sutinka su tokiais santykiais, nors po susitikimo su ja eidamas pas Šantalę jaučia kaltę.


Man įstrigo epizodas, kuriame buvo sušaudyta niekuo dėta ūkininko šeima. Įstrigo ne tik dėl begalinio žiaurumo ir bejausmiškumo, bet ir dėl šuns motyvo - netgi Roto paleistas nuo grandinės, „jis liko stovėti, pasiliko ten, kur buvo užkasti jo šeimininkai". Mane giliai sukrėtė ši scena.


Pabaigą ėmiau nuspėti tik likus vos keliems puslapiams iki jos. Turiu pabrėžti, kad man ji patiko, galbūt dėl to, jog nesibaigė taip, kaip turbūt turėtų baigtis meilės istorija. Turbūt tame ir slypi visas pabaigos grožis, privertęs nugara bėgioti šiurpuliukams...

Gulėdamas and šieno mąsčiau apie žodį tėvas. Nesuvokiau, ką tai reiškia.

Pirmiausia kažkas nutinka. Kažkas tokio. Tada nutinka dar ir dar kažkas. Žingsnis po žingsnio klimpsti vis giliau.

Už kelių kilometrų nuo Balerua skrosdami rytmečio rūką išniro laivai, prie kranto bandė prisišvartuti pirmieji desanto daliniai.Buvo birželio šeštoji. Nieko apie tai nežinojau. Aš keliavau.

Puslapių skaičius: 173

Leidykla: Baltos lankos

Leidimo vieta / metai: Vilnius /2009

Įvertinimas: 10/10

11.11. Laura Ingalls Wilder „Namelis Prerijose"

Anotacija:

Loros tėtis nutaria parduoti savo rąstinį namelį girioje, kur žmonių daugiau nei laukinių gyvūnų, ir iškeliauti į indėnų kraštą. Susėdusi į furgoną Ingalsų šeima išlinguoja iš Viskonsino į Kanzasą, kur po ilgos kelionės ir nuotykių tėtis surenčia namelį lygumose. Kartais gyventi indėnų žemėse sunku, netgi pavojinga, bet Lora ir jos mylimiausieji visada turi ką veikti ir džiaugiasi būsimu nuostabiu gyvenimu bekraštėse prerijose.
„Namelio“ knygų serija („Namelis prerijose“ – antroji jų) paremta Lauros Ingalls Wilder (1867–1957) vaikystės prisiminimais. Juos užrašyti padėjo ir knygas redagavo Wilder duktė Rose Wilder Lane, todėl tai galima pavadinti labai sėkmingo mamos ir dukros bendradarbiavimo vaisiumi. Knygos apie Loros šeimos gyvenimą buvo be pertraukos leidžiamos ir vis labiau populiarėjo nuo pat pirmosios publikacijos prieš 75 metus. Jos yra laikomos Amerikos literatūros klasika. „Namelis prerijose“ ir šiandien yra viena skaitomiausių vaikiškų knygų, pagal kurią sukurtas tokio pat pavadinimo nepaprastai populiarus ir ilgas televizijos serialas.


Jau esu minėjusi, jog serialą „Namelis Prerijose" žiūrėjau ne kartą ir jis man paliko neišdildomą įspūdį. Todėl labai apsidžiaugiau, kai pamačiau, jog čia, Lietuvoje, išleido ir knygą, ko aš tikrai nebesitikėjau. Žinoma, pirmai progai pasitaikius ji ir parkeliavo į mano namus.


Anotacijoje sakoma, jog tai viena skaitomiausių vaikiškų knygų. Kad ji tikrai gausiai skaitoma - sutinku, be abejonės, tačiau nedrįsčiau jos traktuoti kaip skirtos tik vaikams. Tiesa, ir knygos originale, ir šiame, lietuviškame, leidime knyga su paveikslėliais, didelėm raidėm. Tačiau joje nemažai pasakojama ir apie indėnus, tuomet taip gausiai įsikūrusius bekraštėse prerijose, apie jų gyvenimo būdą, kas man pasirodė labai įdomu ir ne taip jau vaikiška. 


Tiesa, man nelabai patiko tai, jog čia knyga buvo išleista viršeliu su serialo veikėjais. Vis dėlto, mano manymu, serialas, nors ir labai man patikęs ir tikrai vykęs, bet pastatytas pagal knygą, o ne knyga parašyta pagal serialą. Be to, skaitant knygą ir aiškėjant veikėjų išvaizdai pagal rašytoją, serialo herojai nebeatitiko aprašymų.Gal sprendimas leisti tokiu viršeliu buvo susijęs su tuo, kad knyga nebūtų palaikyta skirta tik vaikams?


Knygą perskaičiau labai greitai, per porą vakarų. Kiekvienas skyrelis, į kuriuos suskirstyta knyga, skirtingas: vienas - apie kelionę per prerijas, kitas - apie kūrimąsi naujoje vietoje, trečias - apie netikėtai visus užklupusią ligą, tada dar nežinotą maliariją, ir taip toliau. Vieni tų skyrelių man labiau patiko, kiti mažiau, tačiau visumoje knyga man paliko gerą įspūdį.


Turbūt viena ryškiausių temų kūrinyje - santykiai tarp tėvų ir vaikų. Man didelį įspūdį paliko atskleista begalinė vaikų pagarba tėvams, ko, manau, labai trūksta dabartiniais laikais. Be galo žavėjausi tokiu šeimynišku atsidavimu. Tiesa, vietomis mamos ar tėvo griežtas žodis vaikams pasirodė tarsi ne vietoje, nes nemaniau, kad vaikai jo nusipelnė. 


Patiko sukurti herojų charakteriai: pašėlusi Lora,svajojanti pamatyti indėniuką, visiška jos priešingybė ramioji Merė, mieliau siuvinėjanti, nei bėgiojanti lauke, tvirtas, tačiau išradingas ir netgi primenantis mažąją Lorą ponas Edvardsas, Čarlzas ir Karolina, besąlygiškai atsidavę šeimai. 


Knygą rekomenduočiau visiems, norintiems atitrūkti nuo kasdieniškų rūpesčių ir trumpam sugrįžti į vaikystę. Ir dar tiems, kurie dejuoja dėl kiekvienos nesėkmės, nes šioje knygoje aiškiai atskleidžiamas požiūris: kad ir kas atsitiko, gavom daugiau nei praradom, o susikurti geriau visada įmanoma. O aš lauksiu antros knygos dalies. :)

Iriamės per vandenis, žydrus, skaidrius,

Kanoja mus neša lyg plunksnelės lengvus.

Iriamės per jūras, mylimoji mana,

Dieną ir naktį mes klajojam drauge. 

Puslapių skaičius: 335

Leidykla: Obuolys

Leidimo vieta / metai: Kaunas /2011

Įvertinimas: 10/10