Trečiojoje Suzanne Collins Bado žaidynių dalyje „Liepsnojantis įtūžis" liepsnojanti mergaitė Ketnė Everdin išgyvena, tačiau netenka namų - 12-a apygarda subombarduota. Geilas išsigelbėja ir išgelbsti Ketnės šeimą. Pitas patenka į Sostinės budelių nagus. Paaiškėja, kad 13-a apygarda tikrai egzistuoja. Jos gyventojai sukilėliai siekia paimti valdžią visame Paneme. Sukilimas plinta sparčiai kaip ugnis.
Nieko nenutuokiančią Ketnę sukilėliai ištraukia iš šiurpių ir negailestingų Amžiaus ketvirčio žaidynių arenos ir jai nežinant nusprendžia padaryti strazdu giesmininku - sukilimo simboliu. 13-a apygarda į pagalbą pasitelkia kitų apygardų gyventojus ir stoja atviron kovon su Sostine. Sukilėlių planai jau kruopščiai parengti, tetrūksta Ketnės, kuri kupina dvejonių...
Tad kaip baigsis šis sukilimas? Ar Ketnė sutiks vykdyti prezidentės Koin valią? Kiek gyvybių teks dėl to paaukoti? Koks likimas laukia Panemo? Ketnė privalo nepaisyti savo jausmų. Ji tampa strazdu giesmininku, sukilimo simboliu. Ir viso to kaina be galo didelė.
Be galo laukiau šios, paskutiniosios, „Bado žaidynių" serijos dalies, taigi vos ji atsidūrė mano rankose puoliau skaityti. Suskaičiau per dieną ir pusę nakties, kadangi reikėjo dar puslapį pabaigti, dar skyrių ir šitaip beskaitydama užverčiau paskutinįjį - padėkos - skyrelį. :)
Visų pirma, pora techninių dalykų, kurie man nepatiko. Labai gaila, kad leidyklai pasirodė per prastas originalus pavadinimas „Strazdas giesmininkas" ir knyga tapo „Liepsnojančiu pykčiu". Juk strazdo motyvas labai ryškus ir svarbus šiame kūrinyje. Tas pats pasakytina ir apie pakeistus viršelius. Vertimas man paliko gana neblogą įspūdį, nežiūrint kelių praleistų raidžių.
Knyga sukėlė man tokių minčių, kokių net nesitikėjau, atsižvelgiant į knygos anotaciją ir žanrą. Visų pirma, mane privertė giliai susimąstyti viena mintis, aptikta knygoje: „Atvirai kalbant mūsų protėviai nelabai turi kuo pasigirti. Užtenka pažiūrėti, kokią žemę jie mums paliko - niokojamą karų, pilną griuvėsių. Jiems anaiptol nerūpėjo, kaip gyvens būsimos kartos". Privalau pabrėžti šios idėjos aktualumą šiomis dienomis, kai žmonės palyginus taip mažai dėmesio skiria mūsų žemei. Kasdien pilna pranešimų apie vykstančius karus, prievartavimus, žudymus - planetos ir jos gyventojų naikinimą. Ar mažai sostinių, valdančių visa aplinkui ir žiūrinčių naudos tik sau? Negi nėra apygardų, užguitų ir vos suduriančių galą su galu? Vėlgi cituoju pačią knygą: „Gal pagaliau gyvensime ramiai. Gal išvysime žmonių padermę imant kitaip mąstyti".
Sužavėjo stiprūs herojų charakteriai: Ketnės, Pito, Geilo, Finiko. Labai patiko, jog veikėjų portretai buvo atkleisti plačiai, nuo išvaizdos detalių iki dvasinės būsenos. Kiekvienas herojus man pasirodė skirtingas. Štai, pavyzdžiui, Ketnė ir Geilas. Tiek metų pažįstami, suprantantys vienas kitą iš pusės žodžio, tačiau Ketnę persekioja košmarai su nužudytais žmonėmis, neleidžiantys rasti dvasinės ramybės, mergina siekia išgelbėti kuo daugiau žmonių, puola prie sužeistojo net nepagalvojusi.Tuo tarpu Geilas į žudymą žiūri ramiau, kaip į vienintelę galimybę, susitaiko su netektimis. Labiausiai mane sukrėtė Finiko žūtis. Gal dėl jo laukiančios žmonos, ką tik vėl su juo susitikusios. Turbūt man tai pernelyg skaudi netektis, kadangi Finiko ir Enės ryšys man pasirodė labai glaudus, netgi nepertraukiamas.
Trečioje dalyje, sakyčiau, ploniausia meilės linija. Daugiausiai kalbama apie karą ir antikarinę politiką, apie laisvės siekį ir siekį susikurti gyvenimą iš naujo, viską praradus, o meilei, jausmams paliekama ganėtinai mažai erdvės. Taip, Pitas stengiasi nugalėti save, nežiūrėti į Ketnę kaip į priešę, ryšį tarp jų galima vadinti tikra meile. Tačiau artimesnių jų pokalbių nėra daug, meilė greičiau lieka viduje, o ne yra išreiškiama. Manau, labiau vystyta draugystės tema - tik tikras draugas besąlygiškai aukosis dėl tavęs, negalvodamas ir nesiekdamas nieko sau.
Giliai palietė ir daina „Pakaruoklio medis", įdėta šioje knygoje. Ketnė ją išgirdo dar būdama vaikas, tačiau tikrąją prasmę suvokė tik užaugusi. Ši daina ją priverčia susimąstyti, jog žudiko negalima teisti, nežinant visų smulkmenų. Taip pat mane gana sukrėtė tai, jog visi, vykę į Sostinę, gavo po kapsulę, kad galėtų ją išgerti ir iškart mirti, jei kartais patektų Tvarkdariams į rankas. Netgi artimiausi draugai susitarė, jog nužudys vienas kitą tokiu atveju. Sukrečia iki širdies gelmių...
Knygoje užkliuvo galbūt tai, kad net turint omeny, jog tai fantastinė knyga, vietomis tos fantastikos man pasirodė pernelyg daug. Kasdien dienotvarkėmis ištatuiruojami dilbiai, šaudymo lankas, atpažįstantis balsą ir panašūs dalykai kartais labiau priminė vaiko svajones nei tariamą realų aprašomą gyvenimą. Tačiau tai turbūt ir buvo vienintelis šios knygos minusiukas.
Įpusėjusi knygą pamaniau, jog tikėjausi kažko įspūdingesnio, labiau šokiruojančio. Vis dėlto pabaiga pranoko mano lūkesčius - nenuspėjama, be galo stipri ir jausminga. Primos žūtis, Geilo sučiupimas privertė lakstyti šiurpuliukus. Viskas nupasakota labai vaizdžiai, susidaro įspūdis, jog veiksmas vyksta tiesiai prieš akis. Stebino prezidento Snou cinizmas - net ir laukdamas mirties bausmės jis stengiasi naikinti Ketnę, nors morališkai, jei jau nesunaikino fiziškai. Tiesa, pabaigoje man trūko šiek tiek platesnio Geilo, Ketnės motinos jausmų, būsenos aprašymo.
Patys paskutiniai puslapiai ramūs, plaukiantys - tai visų mėginimas grįžti į normalų gyvenimą. Deja, tik mėginimas. Patirti išgyvenimai paliko gilų pėdsaką, prisiminimai vis grįžta, sapnuose ar pamačius vakarines raktažoles. Telieka po truputį kabintis į gyvenimą. Dėl artimųjų. Dėl draugų. Dėl savęs.
<...> Tam, kad išlikčiau, man reikia ne <...> ugnies, kurstomos įniršio ir neapykantos. Ugnies turiu užtektinai. Man reikia vilties - tokios ryškios, kaip pavasario pienė. Skaisčiai geltonos, įkūnijančios atgimimą, o ne griūtį. Pažado, kad gyvenimas nesustoja, nors ir kokios baisios būtų netektys. Kad mūsų laimė dar prieš akis.
Čia saugu, čia ramu,
Čia saulutės užstos nuo bėdų.
Čia saldūs sapnai išsipildo,
Ir meilė laukia tavęs.
Čia saulutės užstos nuo bėdų.
Čia saldūs sapnai išsipildo,
Ir meilė laukia tavęs.
Puslapių skaičius: 376
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius /2011
Įvertinimas: 10/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą