Stulbinantis K. Hoseinio romanas prasideda išraiškinga afgano, tapusio amerikiečiu, istorija. Amiras, pasiturinčio Kabulo prekybininko sūnus, persikelia į Kaliforniją ir sėkmingai pradeda rašytojo karjerą. Tačiau jo sąžinę atkakliai persekioja vienas vaikystės epizodas: Amiras išduoda savo geriausią draugą Hasaną, ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Nūnai Amerikoje gyvenantis Amiras, sužinojęs, kad talibai nužudė Hasaną ir jo žmoną, susirūpina dėl jų vergaujančio sūnaus likimo. Kaina, kurią Amiras turi sumokėti, kad išpirktų berniuką, yra vienas iš keleto įspūdingų siužeto posūkių, dėl ko šis romanas tampa įsimintinas ir kaip politinis metraštis, ir kaip jausmingas asmeninis pasakojimas.
Nors seniai norėjau perskaityti šią knygą, tačiau nežinia kada būčiau ją įsigijusi, jei ne šio autoriaus kita knyga - „Tūkstantis saulių skaisčių“, palikusi man didelį įspūdį. Jei lyginčiau šiuos du K.Hosseini kūrinius, sakyčiau, jog „Tūkstantis saulių skaičių“ man patiko labiau. Nors „Bėgantis paskui aitvarą“ ir labai sukrėtė, tačiau anoje knygoje man labiau patiko ir sukurti personažai, ir siužeto vystymas, ir pabaiga. Galbūt įtakos turėjo ir tai, kad „Tūkstantyje saulių skaisčių“ aprašomas moterų gyvenimas, kai ką tik perskaitytoje knygoje pateikiama labai nedaug moterų charakterių, tačiau „Tūkstantis saulių skaičių“ neabejotinai stipresnis kūrinys nei „Bėgantis paskui aitvarą“.
Kūrinyje „Bėgantis paskui aitvarą" siužeto vingiai kuriami, aprašant du laikotarpius paraleliai: pradžioje Amiras pasakoja apie savo vaikystę, toliau veiksmas vystosi jam jau suaugus, tačiau į einamąjį laiką įterpiami ir seni prisiminimai ar sapnai, primenantys praeitį. Nors man patiko toks pasakojimo būdas, kartais įterpiniai iš praeities pasirodydavo per daug filosofuojantys, tad juos norėjosi kuo greičiau perskaityti.
Knygoje kuriami charakteriai labai skirtingi. Kartais skaitydama vieną ar kitą sceną, be galo stebėjausi veikėjų mąstymu, poelgiais. Altruistiškiausias vėikėjas, žinoma, Hasanas, rizikuojantis viską, kad tik draugas išliptų iš bėdų sausas. Netgi po daugelio metų, rašydamas Amirui laišką, Hasanas žiūri į save savikritiškai. Mane giliai palietė vienas, atrodytų, paprastas sakinys, Hasano parašytas, pasakojant apie sūnų: „Rahimas Chanas sahibas ir aš išmokėme jį skaityti ir rašyti, tad jis neužaugs kvailas kaip jo tėvas“. Hasano besąlygiškas atsidavimas ir pagarba Amirui, gailestingumas aplinkiniams žavi, o kartais net stebina. Tuo tarpu neretai stebėjausi tokia Amiro baime nors kartą pačiam už save, o gal ir už draugą, pakovoti.
Man vis užkliūdavo tai, kad Amiras svajojo tapti rašytoju, o kai taip įvyko ėmė jausti gėdą dėl savo kūrybos. Vos kam nors paklausus, ar rašo apie Afganistaną, jis sutrinka, ima aiškintis, nors žino, ką nori kurti ir koks iš tiesų jo pašaukimas - grožinė literatūra, ne istorinė ar garbinanti tėvynę.
Na, ir, žinoma, pabaiga. Kai paaiškėjo, jog Sorabą parsivežti į Ameriką nebus taip lengva, o gal net neįmanoma, Amiras vis tiek pasiryžo kovoti. Būtent to kovojimo aš ir tikėjausi. Maniau, jog po daugelio sunkumų sulauksiu gražios, laimingos kūrinio pabaigos. O čia staiga paaiškėja, kad štai, geras šeimos draugas be problemų gaus humanitarines vizas! Toks lengvas sprendimas man pasirodė pernelyg skubotas.
Amiro ir Hasano draugystė tarsi atsinaujina Amiro ir Sorabo ryšyje. Nors vėliau Sorabas jaučiasi išduodas dėl netesėto Amiro pažado, nebegali juo pasitikėti, aitvarai juos vėl suartina taip, kaip suartindavo Amirą ir Hasaną. Aitvaras suteikė Sorabui truputėlį džiaugsmo, o Amirui belieka laukti. Laukti kol berniukas bus pasiryžęs ištarti: dėl tavęs tūkstančius kartų...
„Vaikai nėra spalvinimo knygutės. Negali jų nuspalvinti savo mėgstamomis spalvomis.“
„Tai buvo mano vienintelis šansas tapti tuo, į kurį žiūrėtų, o ne matytų, kurio klausytų, o ne girdėtų.“
„Tylumas – tai ramybė. Ramumas. Tylumas, kai, pasukdamas garso mygtuką, pritildai gyvenimą.“
„Tai tebuvo šypsena, daugiau nieko. Ji nieko nepakeitė. Tik šypsena. Smulkmena. Lapas miške, drebantis, pažadintas išgąsdinto paukščio skrydžio.
Bet aš ją priimsiu. Išskėstomis rankomis. Nes, atėjus pavasariui, sniegas tirpsta po vieną snaigę, ir galbūt aš ką tik pamačiau tirpstančią pirmąją snaigę.“
Bet aš ją priimsiu. Išskėstomis rankomis. Nes, atėjus pavasariui, sniegas tirpsta po vieną snaigę, ir galbūt aš ką tik pamačiau tirpstančią pirmąją snaigę.“
Puslapių skaičius: 359
Leidykla: Jotema
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2007
Įvertinimas: 9/10
Leidykla: Jotema
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2007
Įvertinimas: 9/10
Ekranizacija
Režisierius: Mark Forster
Scenaristai: David Benioff (pagal Khaled Hosseini romaną)
Metai: 2007
Šalis: JAV
Vaidina: Khalid Abdalla, Zekeria Ebrahimi (Amiras), Ahmad Khan Mahmoodzada (Hasanas), Homayoun Ershadi (Baba).
Pristatomasis filmukas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą