Anotacija:
Paryžius, meilės istorija, nuožmi Antrojo pasaulinio karo scenografija. Prancūzijos sostinę užima nacistinės Vokietijos kariuomenė, Paryžiaus gyventojai ima kvėpuoti karo ritmu. Tačiau po istoriniu šydu slypi asmeninės žmonių dramos, peržengiančios karo brėžiamas demarkacines linijas. Įtampa tarp okupantų ir okupacijos rezistentų akimirksniu gali pavirsti tampriu meilės ryšiu. Tačiau ar dviejų žmonių istorija pajėgi perrašyti žmonijos istoriją?.. Jaunas vokiečių kareivis Rotas puikiai moka prancūzų kalbą. Jis paskiriamas vertėjauti iš vokiečių ir prancūzų kalbų per SS gestapo tardymus. Netrukus ir jo paties gyvenimas tampa dvigubas it verčiamas tekstas: tarnyboje jis vokietis Rotas, mieste – rezistentės Šantalės mylimasis „prancūzas“ Antuanas. Rotas priverstas spręsti moralinę dilemą: sekti neįmanoma meile ar paklusti nepakeliamai tarnybai.
Ši knyga ilgai traukė mano dėmesį dėl kelių priežasčių. Pirmoji turbūt buvo viršelis, kuris man pasirodė tikrai patraukiantis akį. Antroji - pavadinimas, kuriame figūruoja mano mylimo miesto - Paryžiaus- pavadinimas. Ir trečioji, žinoma, anotacija, kadangi man įdomi karo tema grožinėje literatūroje. Vis dėlto, dvejojau dėl šios knygos įsigyjimo ir vienas ir stabdžiusių veiksnių buvo minkšti viršeliai, kadangi tokiais paprastai leidžiami beverčiai bestseleriai. Dabar, jau perskaičiusi šį kūrinį, tikrai nedrįsčiau jo vadinti beverčiu.
Knyga įtraukė nuo pirmo puslapio ir nepaleido tol, kol neužverčiau paskutiniojo. Labai įdomu buvo skaityti apie karo laikotarpį Prancūzijoje, tų laikų žmonių gyvenimą, rezistencinius judėjimus. Tiesa, knygoje netrūksta smurto scenų, iš kurių nemažai - tikrai šiurpą keliančios. Sąnarių išsukiojimas ir atstatymas į vietą be jokių nuskausminamųjų, vertimas stovėti iki sąmonės netekimo, nardinimas kubile, kuriame ne vienas prigėrė - tai tik maža dalis SS gestapo tardymo priemonių, aprašomų knygoje.
Perskaičius anotaciją, gali pasirodyti, jog tai bus banali, paprasta uždraustos meilės istorija - nieko naujo ar įdomaus. Tačiau ryšys tarp vokiečių kareivio Roto ir prancūzės Šantalės - ypatingas. Jie rizikuoja savo gyvybėmis tam, kad nors kelias valandas praleistų kartu. Tiesa, vietomis susidaro toks įspūdis, jog Šantalė mato ir naudą tokiuose santykiuose - juk šalia turi priešą, galintį jai teikti informacijos, o ji - rezistentė. Tačiau galiausiai atsiskleidžia jos tikrosios mintys ir jausmai.
Roto ryšį su kolege Rylek - Zostman tikriausiai galėčiau pavadinti cinišku. Ji jaučia aistrą jaunam kareiviui ir pageidauja tik fizinių, neįpareigojančių santykių, jis sužinojęs, jog ji žino jo paslaptį - kad jis gatvėje vaikšto civiliais drabužiais - sutinka su tokiais santykiais, nors po susitikimo su ja eidamas pas Šantalę jaučia kaltę.
Man įstrigo epizodas, kuriame buvo sušaudyta niekuo dėta ūkininko šeima. Įstrigo ne tik dėl begalinio žiaurumo ir bejausmiškumo, bet ir dėl šuns motyvo - netgi Roto paleistas nuo grandinės, „jis liko stovėti, pasiliko ten, kur buvo užkasti jo šeimininkai". Mane giliai sukrėtė ši scena.
Pabaigą ėmiau nuspėti tik likus vos keliems puslapiams iki jos. Turiu pabrėžti, kad man ji patiko, galbūt dėl to, jog nesibaigė taip, kaip turbūt turėtų baigtis meilės istorija. Turbūt tame ir slypi visas pabaigos grožis, privertęs nugara bėgioti šiurpuliukams...
Gulėdamas and šieno mąsčiau apie žodį tėvas. Nesuvokiau, ką tai reiškia.
Pirmiausia kažkas nutinka. Kažkas tokio. Tada nutinka dar ir dar kažkas. Žingsnis po žingsnio klimpsti vis giliau.
Už kelių kilometrų nuo Balerua skrosdami rytmečio rūką išniro laivai, prie kranto bandė prisišvartuti pirmieji desanto daliniai.Buvo birželio šeštoji. Nieko apie tai nežinojau. Aš keliavau.
Puslapių skaičius: 173
Leidykla: Baltos lankos
Leidimo vieta / metai: Vilnius /2009
Įvertinimas: 10/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą