"Pirminių skaičių vienatvė"
"The Undomestic Goddess"

13.5. John Locke „Esė apie pilietinę valdžią“

Skaitytas kaip privalomas kūrinys. Paliko labai gerą įspūdį: rašymo stilius aiškus, konkretus, be jokių nereikalingų detalių, idėjos - liberalios, artimos mano pačios įsitikinimams, realiai įmanomos įgyvendinti. Skaitydama šį kūrinį buvau labai sudominta, norėjosi kuo daugiau iš jo ištraukti. Vėlgi - negaliu sakyti, kad kai kurie skyriai nebuvo nuobodoki, tačiau daugumą skaityčiau ir dar kartą. Imdavau šią knygą skaityti kiekvieną laisvą minutę ir net pati nusistebėdavau: kūrinys - ne grožinė literatūra, neturi siužeto, verčiančio skaityti toliau, kad sužinotum, kaip viskas vystysis toliau, tačiau tikrai norisi ją skaityti. Ir nors tai tikrai nelengvas kūrinys, tačiau jį skaitydama nejaučiau jokios įtampos: viskas išdėstyta aiškiai, konkrečiai ir, svarbiausia, įdomiai.

Apibendrindama drąsiai galiu rekomenduoti šį kūrinį net ir neturint jo skaityti privalomai - šis vieno ryškiausių anglų filosofo, pedagogo ir politinio veikėjo Džono Loko kūrinys labai plečia akiratį, suteikia papildomų žinių ir yra būdas kokybiškai praleisti laiką.

Puslapių skaičius: 205
Leidykla: Mintis
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1992

13.4. Niccolò Machiavelli „Valdovas“

Skaitytas kaip privalomas kūrinys. Paliko pakankamai gerą įspūdį: įdomus, aiškus rašymo stilius, neretai man artimos idėjos. Dėl šių priežasčių puslapiai vertėsi greitai, o ir skaičiau su susidomėjimu. Tiesa, meluočiau teigdama, kad visai nebuvo nuobodžių skyrių, priešingai: norėjosi ne vieną perversti net neskaičius, tikintis toliau rasti kažką sudominančio. kalbant apie išsakytas kūrinyje idėjas, kaip jau minėjau, nemažai radau sau artimų, kurioms pritarčiau. Tiesa, kai kurias skaitydama, net būdavau priversta nusijuokti ir stebėtis, kaip įmanoma taip sugalvoti, ką jau kalbėti apie jų įgyvendinimą realybėje.

Šis kūrinys - puiki proga susipažinti su vienu iškiliausių Italijos Renesanso politinių veikėjų bei filosofų. Knygos nepaskaitysi priebėgom, ji reikia susikaupimo, tačiau ją perskaityti bent dėl bendro išsilavinimo verta.

Puslapių skaičius: 91
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2009

13.3. Aristotelis „Politika“

Kūrinys, skaitytas kaip privalomas vienai studijų disciplinai. Neverta plėstis į aprašymus, kadangi tektų šnekėti daugiau apie idėjas, išsakytas šioje knygoje, iš kurių vienoms pritariu, kitoms - visiškai ne. Knyga sudėtinga ir ne pati įdomiausia, todėl, nors puslapių palyginti ir nedaug, skaitant laikas labai prailgsta. Aristotelio išsakomos idėjos man nebuvo artimos - tai turbūt irgi prisidėjo prie to, jog beskaitydama vis pagaudavau save, mintimis kažkur klaidžiojančią ar bežiūrinčią į tą patį puslapį penkiolika minučių. Nepatiko ir rašymo būdas: randi sakinį, jog tai, kas bus pasakyta yra labai svarbu, skaitai keliasdešimt puslapių, tikiesi rasti, kas ten taip svarbu, o ten jau kita tema pradedama, taip ir lieka neaiškumai.

Apibendrindama galiu teigti, jog džiaugiuosi skaičiusi šį kūrinį dėl to, kad gavau progą susipažinti su vieno iš žymiausių Antikos rašytojų idėjomis. Vis dėlto, tai - tikras kantrybės išbandymas.

Puslapių skaičius: 339

Šios kūrinio nevertinsiu dėl savaime suprantamų priežasčių: kvaila būtų balu vertinti ne grožinį kūrinį, o filosofines ir politines idėjas.

13.2. Ellen Sussman „Viena diena Paryžiuje“

Anotacija:

Viena vienintelė diena Paryžiuje pakeičia trijų amerikiečių, išsiruošusių šį žavingą miestą pažinti kartu su prancūzų kalbos mokytojais, gyvenimus.

Džousė, Railė ir Džeremis atvyksta į Paryžių vedini skirtingų tikslų: jauna mokytoja Džousė viliasi atsigauti po prarastos meilės, išvargusi namų šeimininkė Railė stengiasi sukurti artimą ryšį su savo vyru ir Prancūzija, o santūrus garsios aktorės vyras Džeremis atlydi ją į filmavimus, nors jaučiasi gyvenąs toli nuo žmonos pasaulio.

Susipažinę su savo prancūzų kalbos mokytojais – Džousė su jautruoliu poetu Nikò, Railė su begėdžiu flirtuotoju Filipu, Džeremis su pasakiškai gražia Šantale – kiekvienas jų pasiduoda netikėtam aistrų ir nenuspėjamų nuotykių pliūpsniui. Klaidžiodami didžiosiomis Paryžiaus alėjomis ir intymiai besivingiuojančiomis siauromis gatvelėmis, jie atskleidžia vienas kito paslaptis ir stoja akistaton su ilgai dangstyta tiesa apie pačius save.

Ši knyga visų pirma mano dėmesį patraukė pavadinime minimu žodžiu „Paryžius“ - tai vienas iš mylimiausių mano miestų. Be to, patiko ir viršelis: atrodytų, saldus, bet pasirodė kažkuo mielas ir patraukiantis. Na, ir galiausiai anotacija: mėgstu, kai kūrinyje plėtojamos kelios siužeto linijos apie kelis visiškai nesusijusius veikėjus (tiesa, nesusiję jie tik iš pirmo žvilgsnio). Taigi, pavarčiusi šią knygą knygyne ir susiruošusi pirkti, gavau ją gimtadienio proga. Žinoma, apsidžiaugiau ir puoliau skaityti: šaltą vasario mėnesio dieną tokios knygos ir reikėjo.

Nei pamačiusi šią knygą knygyne, nei pradėdama ją skaityti nesitikėjau kažko stulbinančio ar labai vertingo,  galbūt todėl ir nenusivyliau. Siužetas - lengvas, kartais ir nuspėjamas, bet pats tas norint praleisti ramų vakarą su knyga ir nenorint per daug galvoti.

Kaip jau minėjau, kūrinyje plėtojamos trys atskiros siužeto linijos ir, nors atrodo, kad žmonės, vaizduojami jose, visiškai skirtingi, niekuo tarpusavyje nesusiję, tai netiesa. Juos visus sieja tokie patys jausmai, tokie patys lūkesčiai, visi jie jaučia tokį patį trūkumą. Kokį? Žinoma, meilės, jaukumo, švelnumo. Viskas šioje knygoje sukasi būtent apie šiuos jausmus. Buvo įdomu skaitant stebėti, kaip vystosi žmonių tarpusavio santykiai, kaip vienas ar kitas personažas viduje kovoja pats su savim, negalėdamas padaryti sprendimo, galbūt pakeisiančio jo ateitį. Veikėjai sukurti pakankamai įdomūs, turintys skirtingus bruožus. Tiesa, kartais norėjosi gilesnio pažvelgimo į juos, daugiau detalizavimo. Patiko ir vystyta tėvo ir dukters (ar tiksliau įtėvio ir įdukros) santykių linija, kuri buvo kažkas kitokio, šviežio tarp visų romantiškų meilės istorijų.

Tai knyga ramiam vakarui, galbūt su vyno taure, apsiklojus pledu ir jaukiai įsitaisius fotelyje. Nereikėtų iš jos tikėtis nieko daug, bet tai vis dėlto - gražu.

Puslapių skaičius: 207
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2012

Įvertinimas: 9/10

13.1. Victor Hugo „Vargdieniai“

Anotacija:

Victor Hugo (1802–1885) – prancūzų romantizmo pradininkas, žymus ir įtakingas XIX a. rašytojas. Penkių dalių romanas Vargdieniai (1862) – vienas brandžiausių ir solidžiausių rašytojo kūrinių. Gausių įvykių verpete iškyla buvusio katorgininko Žano Valžano paveikslas. Apdovanotas nepaprasta jėga ir guviu protu, šis visuomenės atstumtasis siekia išsilaisvinti iš slogios praeities, grįžti į visavertį gyvenimą, susirasti šeimą, meilę. Spalvingos veikėjų istorijos rutuliojasi įtaigiai nutapytame visos epochos fone – atkuriami Napoleono I, restauracijos laikotarpio, 1830 ir 1848 m. revoliucijų ir kiti įvykiai, socialinės, moralinės laikmečio problemos, svarstoma, kas yra teisingumas ir malonė, religija ir tikėjimas, gyvai vaizduojami to meto Paryžiaus užkaboriai.

Ilgai norėjau paimti į rankas šį kūrinį. Stabdė turbūt jau skaityta šio rašytojo knyga „Paryžiaus katedra“: nors tai tikras klasikos pavyzdys, beskaitant pabodo toks smulkus detalizavimas, kai aprašoma kiekviena namo plyta. Ir vis dėlto, noras pažinti „Vargdienius“, o ir žinia, jog statoma nauja šio kūrinio ekranizacija, galiausiai pastūmėjo iš vieno apsilankymo bibliotekoje grįžti su šia knyga.


Iš tiesų, sunkiausia rašyti atsiliepimus apie tokius kūrinius - klasikinius, pripažintus visame pasaulyje, einančius metai iš metų. Čia tinkamiausias žodis - tobula. Beskaitant atrandama nemažai smulkių detalių, aprašymų, tačiau čia, priešingai nei minėtoje „Paryžiaus katedroje“, jos visai neerzina, priešingai - norisi jų dar daugiau. Nėra nei vieno nereikalingo žodelio, kiekvienas pasako kažką naujo, kažką, kas verčia skaityti toliau, kažką, kas traukia.

Negalima nepaminėti puikiai supinto siužeto. Labai nedidelę dalį ateities įvykių įmanoma nuspėt net ir labai stengiantis: kai jau atrodo, kad viskas ramu, nusistovėję ir nejučiomis galvoje imi sau spėlioti, kas greičiausiai bus toliau, siužetas netikėtai pasukamas visai kita linkme, priverčia net aiktelėti. Tiesa, negaliu meluoti, kad nebuvo nė vieno neįdomaus puslapio. Per toli gražu ne vieną ir ne du puslapius aprašomi karai net man, besidominčiai istorija, buvo kantrybės išbandymas. Ir nors nepraverčiau neperskaičiusi nė vieno puslapio, beskaitydama apie kariuomenės išdėstymus, pagaudavau save, mintimis klaidžiojančią kažkur, bet tik ne knygoje.

Skaitydama kūrinius, kuriuose sukurta daug charakterių, neretai pamąstau, kad vienas ar kitas čia nereikalingas, kad be to ar ano antraplanio vyruko galima buvo tikrai ir apsieiti. Ką gi, „Vargdieniuose“ veikėjų daug. Vis dėlto, nekilo net mintis, jog kažkurį būtų galima išmesti iš knygos. Visi jie, net antraplaniai, atlieka savo funkciją - pranešti kažkokią žinią, suteikti daugiau informacijos. Per vienus veikėjus atskleidžiami ir kitų charakteriai, gyvenimo istorijos. Skaitydama labai įsijaučiau į personažus: vienuose siužeto posūkiuose su jais susigraudindavau, kituose - norėjosi gerai juos papurtyti, padėti jiems suprasti, kokį blogą sprendimą daro.

Būtina paminėti pagrindinį kūrinio veikėją - Žaną Valžaną. Jo pavyzdį galima perkelti ir į šiuos laikus: ar daug žmonių, sužinoję, jog asmuo - buvęs kalinys, rodytų didelį norą su juo bendrauti? Greičiausiai iš daugumos toks asmuo sulauktų tik atstūmimo ir šalinimosi. Ir vis dėlto, pagrindinio veikėjo pavyzdys aiškiai mums sako: neteisk, jei nežinai visos istorijos. O ir žmonės keičiasi...

Nors perskaitytas dar tik pirmas tomas, būtinai skaitysiu ir kitus: toks kūrinys vertas būti perskaitytas ne tik dėl to, jog tai - tobuloji klasika, be galo įdomi ir profesionali, bet ir dėl to, jog verčia susimąstyti, iškelia problemas, aktualias visada ir visiems. Matyt, ne veltui Victor Hugo sakė, jog šis jo kūrinys skiriamas ne tik Prancūzijai, o ir visam pasauliui: visur tos pačios problemos, tik patys žmonės prieš jas užsimerkia ir apsimeta nematą, vietoj to, kad jas sprestų.

Puslapių skaičius: 379
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / ?

Įvertinimas: 10/10

Ekranizacija

Režisierius: Tom Hooper
Prodiuseriai: Tim Bevan, Eric Fellner, Debra Hayward, Cameron Mackintosh
Scenaristai: William Nicholson, Alain Boublil, Claude-Michel Schönberg, Herbert Kretzmer (pagal Victor Hugo romaną) 
Metai: 2012

Šalis: Didžioji Britanija
Vaidina:  Hugh Jackman (Žanas Valžanas), Russell Crowe (Žaveras), Anne Hathaway (Fantina), Amanda Seyfried (Kozetė)

Pristatomasis filmukas:

Įvertinimas: 10/10

Sukaktis

Tinklaraščiui jau 2 metukai!