Skirtingai negu 1957 m. romano, 1951 m. ritinio tekstas daug ilgesnis, neredaguotas ir necenzūruotas. Visi veikėjai vadinami tikrais, o ne pramanytais vardais. Kam patinka, galės pasimėgauti iki XX a. vidurio knygose draustais nešvankiais posakiais, leidėjų reikalavimu pašalintomis homoseksualiomis scenomis, sodomišku epizodu su L. A. viešnamio beždžione.
Ritinio tekste nėra neseniai išrasto „politinio korektiškumo“. Kerouacas dar nebuvo sumąstęs, kad keiktis, nešvankauti ir piktžodžiauti – pagirtina, o ką nors ne taip prasitarti apie „žydus, homoseksualus arba negrus“ – smerktina.
Nora Grei nė neketino įsimylėti. Jos visai netraukė mokyklos berniukai, kuriuos taip uoliai piršo geriausia draugė Vi. Vieną dieną Nora sutiko Lopą. Šelmiška Lopo šypsena ir kiaurai veriančios akys pavergė užsispyrusios merginos širdį.
Po kelių stingdančių kraują nuotykių Nora nebežino, kuo pasikliauti. Jai dingojasi, kad Lopas visuomet atsiduria ten, kur ir ji, ir žino apie ją daugiau negu geriausia draugė. Nora negali apsispręsti: pulti vaikinui į glėbį ar bėgti nuo jo ir pasislėpti. Mėgindama rasti atsakymą, ji priartėja prie tiesos, kuri kelia kur kas daugiau nerimo negu jausmai Lopui.
Nora atsidūrė pačiame senovinio mūšio tarp nemirtingųjų ir nusidėjėlių įkarštyje, ir jei ji neteisingai pasirinks, žus.
Dar viena knyga iš „lengva, bet įtraukia“ serijos. Pradėti atsiliepimą norėčiau nuo techninio dalyko: vertimo. Pačio kūrinio vertimui priekaištų kaip ir neturiu - jokios nesąmonės skaitant į akis nekrito (gal atrodytų kitaip, jei knygą perskaityčiau originalo kalba). Bet jau pavadinimas ir pagrindinio veikėjo vardas... Originalus knygos pavadinimas - „Hush, hush“. Man būtų įdomu sužinoti, kuris iš šių žodžių reiškia, pavyzdžiui, „angelą“? Supratu, kad kartais pavadinimą gali būtų sunku tiksliai išversti, bet ar būtini tokie nukrypimai? Jau nekalbant apie tai, kad lietuviškas pavadinimas atskleidžia knygos paslaptį - kas yra pagrindinis veikėjas. Šio vardas - Patch. Knygoje jis vėliau pats paaiškina, kodėl jį taip vadina. Ir vis dėlto, jei vardas verčiamas taip keistai, tai gal geriau jį palikti originalų?..
Pereinant prie pačio kūrinio, man jis paliko tikrai gerą įspūdį. Istorija kitokia, originali - nesu skaičiusi apie tokią antgamtinių būtybių rūšį (nors knyga „Lučianas“ pasakojo apie angelus, bet ten jie buvo visai kitokie), tad mane įtraukė nuo pirmo puslapio. Siužetas gana neblogai supintas: nors pabrėžiama, kad vienas ar kitas veikėjas - keistas ir kelia įtarimų, tačiau skaitytojui neleidžiama pagalvoti, kad būtent tas veikėjas, net nedominavęs knygoje, daug lems - dėmesys tarsi nukreipiamas visai į kitą pusę. Žinoma, buvo scenų, iš kurių tiesiog pulsavo dirbtinumas ir priminė prastą, paskubomis parašytą detektyvą. Tačiau siužetas sukurtas pakankamai kruopščiai, gal net per kruopščiai: knygos pabaigoje kaip ir nepaliekama vietos skaitytojo vaizduotei, visi atsakymai pateikiami ant sidabrinės lėkštutės. Jei nežinočiau, net nepagalvočiau, kad yra antroji dalis.
Labai patiko pagrindinis knygos herojus. Labiausiai dėl savo neaiškumo: iš pradžių jis šaltas ir keistas, knygai įpusėjus - traukiančiai paslaptingas ir sąmojingas, vėliau - alsuojantis įniršiu, galiausiai - pasiryžęs dėl meilės paaukoti savo gyvybę. Būtent šis veikėjas, nors ir ne žmogus, man pasirodė labiausiai žmogiškas - besikeičiantis, įvairuojantis - visoks. Noros geriausia draugė Vi žavėjo savo aštriu liežuviu - skaitydama jos pasakymus ne vieną kartą juokiausi. O štai pati Nora man nepaliko beveik jokio įspūdžio - pasimetusi gyvenime, kurianri nesėkmingus planus. Nors galima būtų kai kuriuos jos poelgius pavadinti ryžtingas, ši veikėja man neretai atrodydavo patetiška.
„Puolęs angelas“ - kūrinys, vertas “savaitgalio knygos“ vardo: neįpareigojantis, neverčiantis mąstyti, paprastas. Pati istorija įtraukia nuo pirmo puslapio ir nebepaleidžia iki paskutinio, rašymo stilius pakankamai profesionalus ir malonus akiai. Skaitysiu ir tolimesnes dalis.
Puslapių skaičius: 324 Leidykla: Alma littera Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2010
Žavioji Elena, kurios geidžia visi klasės vaikinai, pamilsta paslaptingą, uždarą naujoką, bet šis nekreipia į ją dėmesio, netgi šalinasi jos. Tik Elena ne iš tų, kurios lengvai pasiduoda. Ji atkakliai mėgina prasibrauti pro Stefaną supančias sienas ir užkariauti jo širdį. Kas glūdi jo sieloje? Kokias tamsias gelmes Elena joje atras ir su kokiais pavojais susidurs? Be to, dar šmėkšteli keistas nepažįstamasis, šalia kurio Elena užmiršta netgi Stefaną...
Iš tiesų, neplanavau pradėti skaityti šios knygų serijos. Ir vis dėlto pasiilgau kažko lengvo, bet įtraukiančio, o bibliotekoje į akis krito „Vampyrės dienoraštis“. Dar visai neseniai pasveikau nuo „Saulėlydžio“ ligos, bet buvo visai smagu knygoje vėl sutikti vampyrus.
Labiausiai man patikęs dalykas - išlaikyta nuotaika. Visas kūrinys - niūrus, tamsus ir tik retkarčiais galima rasti trumpų prošvaisčių. Patiko knygoje sukurta šiurpi atmosfera - skaičiau naktį, tad vietomis kūnu nubėgdavo šiurpuliukai. Vientisa nuotaika turbūt didžiausias šios knygos pliusas.
Knygoje sukurti labai skirtingi veikėjai: Elena, populiariausia mokyklos mergina, neseniai netekusi tėvų, Stefanas, paslaptingas vaikinas, kurio paslaptis Elena stengiasi išsiaiškinti, Deimonas, Stefano brolis, knygos blogiukas. Tiesa, vargu, ar galima būtų kažkurį herojų pavadinti originaliu - visi ganėtinai nuspėjami, o jų bruožai ir gyvenimo istorijos nuvalkiotos. Norėjosi ir platesnių aprašymų, nors galbūt jie atskleidžiami tolesnėse dalyse.
Kalbant apie rašymo stilių, galėčiau pavadinti jį vidutinišku: neretai veikėjų ištarti žodžiai skambėdavo banaliai ir neįtikinamai, dramatizmas tiesiog badydavo akis ir keldavo juoką. Ir vis dėlto, sunku patikėti, kad „Vampyrės dienoraštį“ ir „Slaptąją vampyrę“ parašė ta pati autorė. Pastarosios stilius man pasirodė primityvus iki negalėjimo, nors pati istorija buvo visai įtraukianti. Tačiau tolesnių dalių vis tiek nebeskaičiau. Džiugu, kad su „Vampyrės dienoraščio“ serija kol kas taip neatsitiko - nors buvo daug vietų, kurias keisčiau, tačiau jos nenumušė smalsumo sužinoti, kas vyks toliau - skaitysiu ir kitas dalis.
Iš „Vampyrės dienoraščio“ tikrai nereiktų tikėtis nieko vertingo ar kažkokios išliekamosios vertės, tačiau norint tiesiog praleisti laiką su knyga rankose ir kartu atsipalaiduoti, šis kūrinys tikrai tinka - nesudėtingas, intriguojantis, greitai skaitomas.
Puslapių skaičius: 205 Leidykla: Alma littera Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2010
Įvertinimas: 8/10
Ekranizacija
Kūrėjai: Kevin Williamson, Julie Plec Metai: 2009-... Šalis: JAV Vaidina: Nina Dobrev (Elena Gilbert), Paul Wesley (Stefan Salvatore), Ian Somerhalder (Damon Salvatore)
