11.21.Paulo Coelho „Alchemikas“

Anotacija:
Ši knyga - tai Rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi. Tai nuostabi filosofinė pasaka, dažnai lyginama su Saint-Exupery Mažuoju Princu ir Richardo Bacho Džonatanu Livingstonu Žuvėdra. 

 Iš tiesų, šią knygą pasiėmiau ne sudominta anotacijos, temos ar autoriaus pavardės. Pagrindinis tikslas buvo susipažinti su kūriniu, keliantį tiek prieštaringų nuomonių: vieniems tai - nuostabi, dvasią gaivinanti knygą, kitiems - paviršutiniškas skaitaliukas. Aš turbūt nepriklausau nei vienai grupei.

 Pradėjusi skaityti šią knygą juokavau: „Tai išbandymas mano literatūrinei kantrybei“ ir, tiesą sakant, galvojau, kad visą kūrinį skaitysiu tik tam, kad perskaityčiau. Vis dėlto, perkopus keletą dešimčių puslapių, visai įsitraukiau. Negaliu sakyti, kad į veiksmą, nes nelabai jo čia ir yra, tačiau buvo smalsu sužinoti, kaipgi pagaliau baigsis pagrindiniam herojui.

Ši knyga apibūdinama kaip filosofinė pasaka. Taip, knygoje yra gana vertingų pasvarstymų, gilinamasi į būties prasmę, ieškoma būdų įgyvendinti savo Asmeninę Legendą - tai, ką visuomet norėjai daryti. Ir vis dėlto, neretai susimąstydavau, kad tai - pilstymas iš tuščio į kiaurą ir negalėčiau vadinti šios knygos filosofine. Tam, kad ji gautų tokį reikšmingą epitetą, man pritrūko gilumo, gebėjimo tą patį pasakyti be tokio didelio patoso.

Juokingiausia man buvo tada, kai prabilo Santjago Širdis, vėjas, saulė ir dykuma. Labai stengiausi to nesuprasti taip tiesiogiai, bet vis tiek kėlė juoką Vėjas ar Saulė, kalbantys vaiko lygiu ir klausantys išmintingų (ir, žinoma, pilnų patoso) jaunuolio pamokymų apie Meilę. Taip pat norėjosi ir kad lobis nebūtų tiesioginiu lobiu - materialiomis gėrybėmis. Tikėjausi, kad taip ir bus - juk knygoje skleidžiamos dvasinės, vidinės vertybės (nors vienas veikėjas ir minėjo, jog pinigai - svarbu), o pasirodo, kad lobis būtent piniginis.

Neįtikinamai atrodė ir toks staigus įsimylėjimas. Štai, pamatė vaikinas mergaitę, palaukė jos keletą dienų prie šulinio, kai ji ateina vandens neštis, ir greitu metu išrėžė, kad jis ją myli ir nori, jog ji taptų jo žmona. Netgi karas jam tampa nebaisus - juk jo dėka jaunuolis sutiko savo didžiąją meilę! Jokių būdų neteigiu, kad nėra meilės iš pirmo žvilgsnio, tačiau reikia kitaip tokią meilę aprašyti.

Anotacijoje minima, jog ši knyga lyginama su A.de Saint-Exupery „Mažuoju princu“. Negaliu sutikti. „Mažasis princas“ parašytas paprasta, tačiau be galo gražia, šviesia kalba. Čia visi gražiausi dalykai aprašomi be dirbtinio žavesio. „Alchemikas“ - atvirkščiai: patosas, nenatūralus stebėjimasis klesti.

Nesigailiu perskaičiusi šią knygą. Radau joje keletą tikrai gražių minčių. Ir vis dėlto - savo Asmeninę Legendą galima įgyvendinti ir pačiam, „Alchemiko“ skaityti nebūtina.

Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų.

Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.

Sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs.

Mylima, nes mylima. Mylėti nereikia jokios priežasties.

Kai myli, viskas įgyja dar daugiau prasmės.

Tamsiausia valanda yra prieš aušrą.

Mes nematome didelių lobių, esančių prieš akis. O žinai kodėl? Todėl, kad žmonės netiki lobiais.
 

Tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįgyvendinamą: tai baimė, kad nepasiseks.
 

<...> mylėdami visuomet stengiamės būti geresni negu esame. 

Puslapių skaičius: 187

Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2004

Įvertinimas: 7/10  

 

11.20. Jack Kerouac „Kelyje“

Anotacija:

Jackas Kerouacas (1922-1969) dažnai vadinamas Amerikos bitnikų kartos Homeru, o jo romanas Kelyje – tos kartos odisėja. Tai buvo kultinė bitnikų ir hipių knyga, padariusi milžinišką poveikį ir literatūrai, ir gyvenimo būdui abiejose Atlanto pusėse. Ji propagavo laisvo, niekuo nesuvaržyto, neprisirišusio prie vietos ir daiktų, „tranzuojančio“, žmogaus idėją.
Knygos herojai visą laiką kelyje. Jie dumia iš Niujorko į San Franciską, iš Meksikos į Naująjį Orleaną, jie šėlsta, klausosi džiazo, mylisi, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujų pojūčių ir tiesos. Didžiausias jų troškimas – nebūti daiktų vergais ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą.

Prieš imdama šią knygą, buvau apie ją daug girdėjusi. Ne kartą pavartydavau ją knygyne ar bibliotekoje, tačiau padėdavau atgal - kažkas vis sulaikydavo. Ir kartą, vis dėlto, neatsispyriau.

Tai knyga apie nuolatinį keliavimą - turbūt taip būtų galima vienu sakiniu apibūdinti šį kūrinį. Pagrindiniai jo veikėjai - Selas Peredaisas, potencialus rašytojas su universiteto diplomu, ir Dinas Moriartis, pašėlęs kalėjimo vaikėzas - visiškai skirtingos asmenybės. Ir vis dėlto kartu keliaudami jie atranda daug bendro ir ima vadintis broliais. Nei vienas iš jų nėra materialistas, pinigais jie susirūpina tik tada, kai nebėra už ką keliauti. Maistas? Jiems tikrai ne problema be jo išgyventi ir kelias dienas. Svarbiausia - pasiekti užsibrėžtą tikslą. O tikslas, žinoma, visada tas pats - kuo daugiau apkeliauti, pamatyti, pajausti.

Knyga suskirstyta į penkias dalis. Kiekvienoje iš jų aprašoma vis nauja kelionė. Kas vyko tarp tų kelionių paminima vos keliais žodžiais - juk ne tai svarbiausia šiame kūrinyje. Knygoje miestai ir miesteliai nuolatos keičia vienas kitą. Nei viename iš jų veikėjai neužsisėdi - juos greitai ima traukti naujos, dar nematytos vietos, jie nebenusėdi vietoje. Kelias tampa jų nuolatiniais namais. „Balta linija autostrados viduryje išsivyniodama kibo prie kairės priekinės padangos, tarsi augte suaugdama su mūsų lemtim“ - taip patys herojai apibūdina savo gyvenimą.

Kerouac'ui pavyko sukurti labai stiprius veikėjų charakterius. Kiekvienas iš jų atskleidžiamas išsamiai, detaliai. Tarp pašėlusių, laisvų asmenybių retkarčiais įterpiami ir visiškai kitokie charakteriai - policininkai, Selo teta, Steno, Dino ir Selo draugo, senelis. Tai - priešingi pagrindiniams herojams veikėjai, gyvenantys ramiai, vienoje vietoje, pagal įstatymus. Nors istorija pasakojama Selo lūpomis, įdomiausias veikėjas man pasirodė Dinas. Jis be galo nepastovus, jo tikroji vertybė - keliavimas, pažinimas. Žavėjo jo sugebėjimas džiaugtis kiekviena smulkmena. Ir vis dėlto pasigedau jo džiaugsmo, rūpesčio, atsakomybės savų vaikų atžvilgiu. Netgi jiems gimus, jis negali ilgėliau pabūti namie - gyvenimo ant ratų ilgesys jam neįveikiamas.

Knygoje žavėjo rašytojo talentas nuostabiai piešti. Piešti žodžiais. Piešti kelią, žmones, gamtos vaizdinius, netgi jausmus ir mintis. Kalba be galo turtinga, kūrinys išjaustas iki paskutinės smulkmenos.   Gaila, kad tokiai meniškai knygai suteiktas tik „Savaitgalio knygos“ statusas.

„Kelyje“ neretai pavadinama anų laikų hipių ir bitnikų (nuo žodžio „beat“ (angl. sudaužyti) - šią kartą daužė ekonominė depresija, o vėliau ir Antras pasaulinis karas, sukurę iliuziją, kad žmogus turi gyventi šia diena. Bitnikai maištavo prieš sėslų gyvenimą ir šį maištą geriausiai išreiškė nuolatinis lėkimas keliu, neturint tikslių iliuzijų) biblija. Atsižvelgiant į jų gyvenimo būdą, toks pavadinimas labai taiklus. Knygoje žavėjo laisvės pojūtis, neįtikėtinai nuostabiai atskleistas nuotykių troškimas.

Nors kūrinys gana monotoniškas ir jame neįvyksta nieko tokio, kas kardinaliai pakeistų veikėjų gyvenimą, tai labai stipri knyga. Ir labai paveikianti: perskaičius užeina nenumaldomas noras paskubomis susimesti į kuprinę keletą drabužių ir lėkti į kelią. Į nežinomybę...

 Vis tiek kas nors išeis. Priekyje visada kas nors yra - juk niekas nesibaigia.

Dar laukė ilgas kelias. Bet koks skirtumas, juk kelias - tai gyvenimas.

Puslapių skaičius: 351
Leidykla: Baltos lankos
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2007

Įvertinimas: 9/10  

11.19. Agnes Imhof „Smaragdo knyga“

Anotacija:

Kordobos kalifatas Ispanijoje, 979-ieji. Tirono al-Mansūro paliepimu Didžiosios mečetės kieme ant laužo deginami kalifo bibliotekos turtai, tarp jų ir „Smaragdo knyga". Tikima, kad šis veikalas ją perskaičiusiajam suteikia paslaptingų galių, todėl al-Mansūro jis paskelbtas kaip eretiškas ir pavojingas.

Nuo laužo akių atitraukti negali Atika - jauna gražuolė vergė iš Fryzijos. Stebinčią nuo jo kylančius dūmus merginą vis stipriau užvaldo nuojauta, kad perskaičius „Smaragdo knygą" pasikeistų ir jos gyvenimas...

Netrukus Atika netyčia nugirsta, kad yra ir daugiau šios knygos kopijų. Ją surasti trokšta ir Amras - niūrus, bet žavus atvykėlis iš Egipto. Į „Smaragdo knygos" kopijos paieškas išsiruošia ir kilmingas jaunuolis Safvanas.

Rytietiškų prieskonių kvapų pripildytose Kordobos gatvelėse šios trijulės keliai susikerta ir... abu vyrai įsimyli iš vergystės ištrūkti trokštančią merginą. Atika privalo pasirinkti vieną iš jų, nors tas pasirinkimas sukels didžiulę grėsmę jos gyvybei. Prasideda nuotykių ir pavojų kupina kelionė po viduramžių Rytus, įsiliepsnoja žūtbūtinė kova dėl „Smaragdo knygos" ir Atikos meilės...

Ši knyga mane visų pirma patraukė savo pavadinimu. Knyga apie knygą - turi būti įdomu. Taigi ilgai nedvejojusi ją įsigijau ir ėmiau skaityti. Nenusivyliau.

Kūrinys įtraukė ne iš karto. Pradžia buvo gana lėta, veiksmo mažai, daugiau veikėjų priešistorės. Visas įdomumas prasidėjo tuo metu, kai fronte pasirodė garsioji Smaragdo knyga. Tada kūrinys įtraukė ir nebepaleido iki pabaigos.

Knygos pliusas tas, kad ji paremta tikrais įvykiais ir asmenybėmis. Buvo be galo įdomu skaityti apie filosofą, intelektualą Ibn ar Revandį ir jo Smaragdo knygą, sukėlusią tiek prieštaringų nuomonių, apie prekybą vergais, apie tų laikų islamiškas tradicijas, apie izmailitus, siekusius patraukti kuo daugiau žmonių savo religijon. Dėl šio tikroviškumo Imhof „Smaragdo knygą“ galima pavadinti iš dalies istoriniu romanu.

Autorė pabaigoje knygos pamini, jog veikėjus išgalvojo pati, tačiau remdamasi istorijos pavydžiais ir islamiškomis detalėmis. Ir tai jaučiama visoje knygoje. Veikėjai - skirtingi, tačiau gerai atskleisti, su savitu mąstymu, savitais papročiais. Tiesa, kartais jų poelgiai atrodė kvaili, neapgalvoti, lengvabūdiški. Ir vis dėlto labai realistiški. Atika ir Safvanas man pasirodė panašiausi veikėjai, turintys tokių pačių minčių ir siekių. Galėjau juos lengvai įsivaizduoti ir besipykstančius, ir besibučiuojančius. Nors įsivaizduoti galima visus veikėjus - autorė pateikia labai išsamius jų aprašymus nuo išvaizdos iki charakterio.

Ypatingai patiko viena knygoje išsakyta mintis: „Niekas nėra taip tikra, kad nebūtų galima suabejoti“. Tai tarsi knygos kulminacija - paaiškėja, jog Smaragdo knyga, kurios taip ieškojo Amras, Safvanas ir Atika, tikėdamiesi, jog ji išsklaidys abejones, tik atskleidžia, jog abejonių visada bus, jų neįmanoma panaikinti. Niekaip.

Kūrinio pabaigą pavadinčiau nuspėjama. Galbūt ji ir negalėjo būti kitokia, kadangi viskas tiesiog stojo į savo vietas, tačiau norėjosi dar vienos staigmenos. Tokios, kuri priverstų užversti knygą su užimtu kvapu ir dar ilgai apie ją galvoti. Esama pabaiga leido tiesiog atsikvėpti - viskas gerai baigėsi.

„Smaragdo knyga“ - savitas, kitoks kūrinys, vertas sugaišto laiko jį skaitant. Nors ir negaliu pavadinti knygos labai vertinga ar privaloma perskaityti kiekvienam, tačiau tikrai rekomenduočiau ją tiems, kurie ieško paslaptingo romano su meilės, mistikos ir nuotykių prieskoniu.

<...> reikia tik aštraus proto, ir gali viskuo suabejoti. Viską nuneigti. Net ir savo paties argumentus.

<...> niekas nežino, ar sava vieta geriausia. Bet mėginti ieškoti verta tik tada, kai esi tikras, kad tai apsimokės.

„Prarasti viltį - blogiau nei mirti.“

„Meilėje slypi saldybė ir kartėlis, paklauskitė tų, kurie jos paragavo, arba paragaukite patys! Niekada neragavo nei gyvenimo skausmo, nei laimės tas, kuris nemylėjo.“

<...> niekas ilgai netvers, eidamas prieš savo prigimtį.

Niekas nėra taip tikra, kad nebūtų galima suabejoti. 

Puslapių skaičius: 380

Leidykla: Alma littera

Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 9/10 

11.18. Peter Mayle „Metai Provanse“

Anotacija:

Piteris Meilas ir jo žmona padarė tai, apie ką daugelis iš mūsų gal tik mąsto. Jie įgyvendino savo ilgametę svajonę apsigyventi užsienyje: nepaisydami sunkumų nusipirko nuostabų 200 metų senumo namą Luberono vietovėje ir pradėjo naują gyvenimą. Per metus, kurie prasidėjo nepaprastai ilgais pietumis ir tęsėsi su daugybe gastronominių malonumų, jie išgyveno netikėtų ir dažnai labai triukšmingų kaimiško gyvenimo kuriozų. Mokydamiesi vietinės tarmės ir ištvėrę nerangius statybininkus, atrado boules (rutulius) ir ožkų lenktynių subtilumus. Visi žemiški gyvenimo Provanse malonumai yra pavaizduoti šiame kerinčiame paveiksle.

Buvau apie šią knygą girdėjusi daug gerų atsiliepimų, tad pamačiusi ją bibliotekoje pasiėmiau. Ir nenusivyliau.

Knyga parašyta lengvu stiliumu, sakyčiau, netgi primena straipsniukus savaitiniame žurnale. Skaitoma labai lengvai, mąstymo nereikalauja, tad norint atsipalaiduoti labai tiko. Žinoma, knygai įdomumo pridėjo ir tradicinės virtuvės, gero vyno aprašymai. Pasakotojas vedžioja skaitytoją po Provanso užeigas, kavines, restoranus (tik iš pažiūros jie atrodo paprasti, su vienu šeimininku, kuris dar ir padavėju dirba, tačiau maistas - stulbinantis), kviečia kartu degustuoti vyną, išlaikytą ar dar visai jauną, nuo kurio galva gali apsisukti greičiau nei nuo jau palaikyto. Viskas aprašoma linksmu, šmaikščiu stiliumi - nuo degustacijų iki statybininkų, remontavusių namą. Nevengiama ir nepiktai pašiepti - nei savęs, nei žmonos, nei aplinkinių.

Charateriai, tiesa, atskleisti ne pilnai. Skaitytojas sužino, kad štai pasakotojas ir jo žmona mėgsta skaniai pavalgyti ir turi humoro jausmą. O kas dar? Norėjosi daugiau detalių apie juos, kadangi aplinkiniai buvo apipasakoti gana plačiai - nuo charakterio iki aprangos detalių ir augintinių.

„Metai Provanse“ - tikrai ne literatūrinis šedevras. Greičiau tiktų į kelioninių gidų kategoriją, kadangi minimos konkrečios vietos, vertos aplankymo. Žinoma, daugiausiai tai - maitinimo įstaigos. Tačiau buvo tikrai įdomu skaityti apie vynuogynų derliaus nuėmimą, įdomių patiekalų gamybą, labai įdomiai pristatytas ir alyvuogių aliejus (pasakotojas jautėsi tarsi „valgydamas saulės šviesą“). Tiesa, buvo ir tokių skyrių, kuriuose buvo aprašomi galbūt mažiau mane dominantys dalykai, tad juos norėjosi greičiau praversti. Vis dėlto, knyga man patiko. Tikrai ją rekomenduočiau.  Nesvarbu, ar bus skaitoma namuose, susirangius minkštasuolyje, ar imama į kelionę, kaip skaitalas atostogoms - patiks visiems, kurie išsiilgę sveiko humoro ir pozityvumo. O aš į savo norimų nukeliauti vietų sąrašą įrašau ir Provansą.

Puslapių skaičius: 271
Leidykla: Alma Littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2008

Įvertinimas: 9/10 

Ekranizacija

Režisierius: Ridley Scott
Scenaristai: Marc Klein (pagal Peter Mayle romaną)
Prodiuseris: Ridley Scott
Metai: 2006
Šalis: JAV
Vaidina: Russell Crowe (Max Skinner), Albert Finney (Uncle Henry), Marion Cotillard (Fanny Chenal), Abbie Cornish (Christie Roberts)

Pristatomasis filmukas:

Įvertinimas: 10/10