2011 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

11.19. Agnes Imhof „Smaragdo knyga“



Anotacija:

Kordobos kalifatas Ispanijoje, 979-ieji. Tirono al-Mansūro paliepimu Didžiosios mečetės kieme ant laužo deginami kalifo bibliotekos turtai, tarp jų ir „Smaragdo knyga". Tikima, kad šis veikalas ją perskaičiusiajam suteikia paslaptingų galių, todėl al-Mansūro jis paskelbtas kaip eretiškas ir pavojingas.

Nuo laužo akių atitraukti negali Atika - jauna gražuolė vergė iš Fryzijos. Stebinčią nuo jo kylančius dūmus merginą vis stipriau užvaldo nuojauta, kad perskaičius „Smaragdo knygą" pasikeistų ir jos gyvenimas...

Netrukus Atika netyčia nugirsta, kad yra ir daugiau šios knygos kopijų. Ją surasti trokšta ir Amras - niūrus, bet žavus atvykėlis iš Egipto. Į „Smaragdo knygos" kopijos paieškas išsiruošia ir kilmingas jaunuolis Safvanas.

Rytietiškų prieskonių kvapų pripildytose Kordobos gatvelėse šios trijulės keliai susikerta ir... abu vyrai įsimyli iš vergystės ištrūkti trokštančią merginą. Atika privalo pasirinkti vieną iš jų, nors tas pasirinkimas sukels didžiulę grėsmę jos gyvybei. Prasideda nuotykių ir pavojų kupina kelionė po viduramžių Rytus, įsiliepsnoja žūtbūtinė kova dėl „Smaragdo knygos" ir Atikos meilės...


Ši knyga mane visų pirma patraukė savo pavadinimu. Knyga apie knygą - turi būti įdomu. Taigi ilgai nedvejojusi ją įsigijau ir ėmiau skaityti. Nenusivyliau.

Kūrinys įtraukė ne iš karto. Pradžia buvo gana lėta, veiksmo mažai, daugiau veikėjų priešistorės. Visas įdomumas prasidėjo tuo metu, kai fronte pasirodė garsioji Smaragdo knyga. Tada kūrinys įtraukė ir nebepaleido iki pabaigos.

Knygos pliusas tas, kad ji paremta tikrais įvykiais ir asmenybėmis. Buvo be galo įdomu skaityti apie filosofą, intelektualą Ibn ar Revandį ir jo Smaragdo knygą, sukėlusią tiek prieštaringų nuomonių, apie prekybą vergais, apie tų laikų islamiškas tradicijas, apie izmailitus, siekusius patraukti kuo daugiau žmonių savo religijon. Dėl šio tikroviškumo Imhof „Smaragdo knygą“ galima pavadinti iš dalies istoriniu romanu.

Autorė pabaigoje knygos pamini, jog veikėjus išgalvojo pati, tačiau remdamasi istorijos pavydžiais ir islamiškomis detalėmis. Ir tai jaučiama visoje knygoje. Veikėjai - skirtingi, tačiau gerai atskleisti, su savitu mąstymu, savitais papročiais. Tiesa, kartais jų poelgiai atrodė kvaili, neapgalvoti, lengvabūdiški. Ir vis dėlto labai realistiški. Atika ir Safvanas man pasirodė panašiausi veikėjai, turintys tokių pačių minčių ir siekių. Galėjau juos lengvai įsivaizduoti ir besipykstančius, ir besibučiuojančius. Nors įsivaizduoti galima visus veikėjus - autorė pateikia labai išsamius jų aprašymus nuo išvaizdos iki charakterio.

Ypatingai patiko viena knygoje išsakyta mintis: „Niekas nėra taip tikra, kad nebūtų galima suabejoti“. Tai tarsi knygos kulminacija - paaiškėja, jog Smaragdo knyga, kurios taip ieškojo Amras, Safvanas ir Atika, tikėdamiesi, jog ji išsklaidys abejones, tik atskleidžia, jog abejonių visada bus, jų neįmanoma panaikinti. Niekaip.

Kūrinio pabaigą pavadinčiau nuspėjama. Galbūt ji ir negalėjo būti kitokia, kadangi viskas tiesiog stojo į savo vietas, tačiau norėjosi dar vienos staigmenos. Tokios, kuri priverstų užversti knygą su užimtu kvapu ir dar ilgai apie ją galvoti. Esama pabaiga leido tiesiog atsikvėpti - viskas gerai baigėsi.

„Smaragdo knyga“ - savitas, kitoks kūrinys, vertas sugaišto laiko jį skaitant. Nors ir negaliu pavadinti knygos labai vertinga ar privaloma perskaityti kiekvienam, tačiau tikrai rekomenduočiau ją tiems, kurie ieško paslaptingo romano su meilės, mistikos ir nuotykių prieskoniu.


<...> reikia tik aštraus proto, ir gali viskuo suabejoti. Viską nuneigti. Net ir savo paties argumentus.

<...> niekas nežino, ar sava vieta geriausia. Bet mėginti ieškoti verta tik tada, kai esi tikras, kad tai apsimokės.

„Prarasti viltį - blogiau nei mirti.“

„Meilėje slypi saldybė ir kartėlis, paklauskitė tų, kurie jos paragavo, arba paragaukite patys! Niekada neragavo nei gyvenimo skausmo, nei laimės tas, kuris nemylėjo.“

<...> niekas ilgai netvers, eidamas prieš savo prigimtį.

Niekas nėra taip tikra, kad nebūtų galima suabejoti. 

Puslapių skaičius: 380
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 9/10 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą