Ši knyga - tai Rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi. Tai nuostabi filosofinė pasaka, dažnai lyginama su Saint-Exupery Mažuoju Princu ir Richardo Bacho Džonatanu Livingstonu Žuvėdra.
Iš tiesų, šią knygą pasiėmiau ne sudominta anotacijos, temos ar autoriaus pavardės. Pagrindinis tikslas buvo susipažinti su kūriniu, keliantį tiek prieštaringų nuomonių: vieniems tai - nuostabi, dvasią gaivinanti knygą, kitiems - paviršutiniškas skaitaliukas. Aš turbūt nepriklausau nei vienai grupei.
Pradėjusi skaityti šią knygą juokavau: „Tai išbandymas mano literatūrinei kantrybei“ ir, tiesą sakant, galvojau, kad visą kūrinį skaitysiu tik tam, kad perskaityčiau. Vis dėlto, perkopus keletą dešimčių puslapių, visai įsitraukiau. Negaliu sakyti, kad į veiksmą, nes nelabai jo čia ir yra, tačiau buvo smalsu sužinoti, kaipgi pagaliau baigsis pagrindiniam herojui.
Ši knyga apibūdinama kaip filosofinė pasaka. Taip, knygoje yra gana vertingų pasvarstymų, gilinamasi į būties prasmę, ieškoma būdų įgyvendinti savo Asmeninę Legendą - tai, ką visuomet norėjai daryti. Ir vis dėlto, neretai susimąstydavau, kad tai - pilstymas iš tuščio į kiaurą ir negalėčiau vadinti šios knygos filosofine. Tam, kad ji gautų tokį reikšmingą epitetą, man pritrūko gilumo, gebėjimo tą patį pasakyti be tokio didelio patoso.
Juokingiausia man buvo tada, kai prabilo Santjago Širdis, vėjas, saulė ir dykuma. Labai stengiausi to nesuprasti taip tiesiogiai, bet vis tiek kėlė juoką Vėjas ar Saulė, kalbantys vaiko lygiu ir klausantys išmintingų (ir, žinoma, pilnų patoso) jaunuolio pamokymų apie Meilę. Taip pat norėjosi ir kad lobis nebūtų tiesioginiu lobiu - materialiomis gėrybėmis. Tikėjausi, kad taip ir bus - juk knygoje skleidžiamos dvasinės, vidinės vertybės (nors vienas veikėjas ir minėjo, jog pinigai - svarbu), o pasirodo, kad lobis būtent piniginis.
Neįtikinamai atrodė ir toks staigus įsimylėjimas. Štai, pamatė vaikinas mergaitę, palaukė jos keletą dienų prie šulinio, kai ji ateina vandens neštis, ir greitu metu išrėžė, kad jis ją myli ir nori, jog ji taptų jo žmona. Netgi karas jam tampa nebaisus - juk jo dėka jaunuolis sutiko savo didžiąją meilę! Jokių būdų neteigiu, kad nėra meilės iš pirmo žvilgsnio, tačiau reikia kitaip tokią meilę aprašyti.
Anotacijoje minima, jog ši knyga lyginama su A.de Saint-Exupery „Mažuoju princu“. Negaliu sutikti. „Mažasis princas“ parašytas paprasta, tačiau be galo gražia, šviesia kalba. Čia visi gražiausi dalykai aprašomi be dirbtinio žavesio. „Alchemikas“ - atvirkščiai: patosas, nenatūralus stebėjimasis klesti.
Nesigailiu perskaičiusi šią knygą. Radau joje keletą tikrai gražių minčių. Ir vis dėlto - savo Asmeninę Legendą galima įgyvendinti ir pačiam, „Alchemiko“ skaityti nebūtina.
Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų.
Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.
Sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs.
Mylima, nes mylima. Mylėti nereikia jokios priežasties.
Kai myli, viskas įgyja dar daugiau prasmės.
Tamsiausia valanda yra prieš aušrą.
Mes nematome didelių lobių, esančių prieš akis. O žinai kodėl? Todėl, kad žmonės netiki lobiais.
Tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįgyvendinamą: tai baimė, kad nepasiseks.
<...> mylėdami visuomet stengiamės būti geresni negu esame.
Puslapių skaičius: 187
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2004
Įvertinimas: 7/10
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2004
Įvertinimas: 7/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą