11.26. Albert Camus „Maras“

Anotacija:

Alžyre, Orano mieste, kyla maro epidemija. Pirmasis to negando reiškinys tarytum nereikšmingas: iš rūsių, palėpių tamsos, iš lūšnų arabų kvartaluose žiurkės ima lįsti į dienos šviesą ir stipti. Orano gyventojai nesupranta, ką tai reiškia. Oranas, „paprastas miestas, viso labo prancūzų prefektūra Alžyro pakrantėje“ pasidaro nepaprastų įvykių arena.





Tai - antroji mano pažintis su A.Kamiu. Pirmoji skaityta jo knyga buvo „Svetimas“ (atsiliepimas čia). Šias knygas pavadinčiau labai skirtingomis. „Mare“ - daugiau veiksmo, personažų, mažiau filosofinių minčių. „Svetimą“ perskaičiau greičiau, nors labiau įtraukė „Maras“.

Nuo pirmo puslapio ši knygą įtraukė savo įdomiu pasakojimu. Perskaičiusi vieną puslapį skubėdavau versti kitą, nes knietėdavo sužinoti, kaip bus toliau. Knygos siužetas - netradicinis is labai įvairiapusiškas. Kartais filosofiniai išvedžiojimai tęsdavosi kelis puslapius, o po jų staiga - ateina šleikštulys skaitant, kaip žiurkės bėga į gatves, kad ten nustiptų.

Sukurti veikėjai - skirtingi. Pagrindinis veikėjas - daktaras Rijė, vienas iš pirmųjų suvokusių, kad miestą užpuolė maras. Jis - atsidavimo savo darbui pavyzdys:nesvarbu, kas beatsitikdavo, koks pavojus begrėsdavo jo paties gyvybei, Rijė visada liko ištikimas savo darbui ir pacientams. Kitas veikėjas - kunigas Panelu. Šis žmogus keitėsi vystantis veiksmui: iš pradžių marą laikė Dievo rykšte, teigė, jog tai - bausmė už visas nuodėmes. Vis dėlto, knygai artėjant į pabaigą, jis suvokė, jog kolektyvinės bausmės idėja - absurdiška. Dar vienas ryškus kūrinio veikėjas - Taru. Įstodamas į „sanitarų“ gretas, jis viliasi išpirkti savo tėvo, skyrusio žmonėms mirties bausmes, kaltę. Šis veikėjas - atjaučiančio solidarumo pavyzdys, įkūninantis žmogiškojo taurumą ir moralinio idėją. Vis dėlto, man artimiausias veikėjas - žurnalistas Ramberas - žmogus, visiškai per klaidą įkalintas maro apsiaustam mieste. Iš pradžių jis ieško būdo ištrūkti, tačiau galiausiai jį radęs, išgyvena vidinę kovą ir pasirenka kovoti kartu su visais - stoja į viešuosius darbus, kad išgelbėtų nuo baisios epidemijos bent sveikuosius.

Romane atskleidžiami keli simboliai: tai maras, įprasminantis blogio idėją; jūra, tapusi laisvės, siekiamybės, atgaivos simboliu (priėjimas prie jūros kilus maro epidemijai, buvo uždarytas; kūrinyje aprašomas epizodas, kuriame  veikėjai, pasinaudoję specialiu leidimu, plaukioja joje ir pasijunta išsileisvinę nuo basios nelaimės); miestas, žmogaus sukurtas, apsiaustas ligos, sudaręs priešpriešą jūrai.

„Mare“ keliamos aktualios ir šiais laikais problemos: pagalbos svetimui, atsidavimo tam, ką darai, sugedusios, ydingos visuomenės klausimas.

Vis dėlto, nors romanas iš pat pradžių be galo įtraukė, knygai persiritus per pusę ir rutuliojantis toliau, kartais atsirasdavo mintis, kad viskas - pernelyg ištęsta, „pilstoma iš tuščio į kiaurą“. Tiesa, paskui vėl įsiskaičiau ir greitai užverčiau paskutinį šio kūrinio lapą, bet jei keliolikos puslapių nebūtų buvę, nemanau, kad romanas nuo to būtų tapęs prastesnis.

Rekomenduočiau šią knygą rimtesnės literatūros gerbėjams. Arba tiems, kurie dedasi labai pasiaukojantys ir laukia iš to naudos - pažvelgę iš šalies į tikrą aukojimąsi, atsidavimą galbūt nusileis ant žemės.

Kai kyla karas žmonės sako:„Jis ilgai netruks, tai didžiausia kvailybė.“ Žinoma, karas tikrai yra didžiausia kvailybė, bet trukti jis užtrunka. Kvailybė visada atkakliai laikosi, ir mes tai pastebėtume, jeigu visą laiką negalvotumėm apie save.

<...> miegas neša ramybę, ir todėl neramios širdies didžiausias troškimas yra amžinai turėti mylimą būtybę prie savęs, arba, išsiskyrimo valandai atėjus, turėi galią panardinti ją į miegą be sapnų iki pat tai dienai, kada vėlei bus lemta susijungti.

<...> maras iš visų buvo atėmęs meilės ir netgi draugystės galią. Nes meilei reikia rytojaus, o mes teturėjome akimirkas.

Nieko nėra pasaulyje, dėl ko butų verta nusigręžti nuo mylimo žmogaus. O imi ir nusigręži, <...> pats nežinodamas kodėl.

<...> pasaulis be meilės - tai lyg miręs pasaulis.

<...> jeigu yra toks dalykas, kurio visad geidi ir retkarčiais gauni, tai tas dalykas - žmogaus meilė.

Puslapių skaičius: 348
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1968

Įvertinimas: 9/10