Deimantės knygų namai: rugsėjo 2011

2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienis

11.25. Isabel Abedi „Lučianas“

Anotacija:

Isabel Abedi romanas „Lučianas" pasakoja apie keistą dviejų jaunuolių - Rebekos ir Lučiano - draugystę. Šešiolikmetė Rebeka - laiminga, gyvenimu besidžiaugianti paauglė. Nors jos tėvai išsiskyrę, mergaitė jaučia abiejų tėvų šilumą ir globą, turi patikimų draugų, rodos, nieko daugiau nestinga...

Bet vieną vakarą nutinka kažkas labai keisto: Rebeka pajunta nepaaiškinamą ir nežinai iš kur atsiradusį skausmą, lyg kažkas plėšytų širdį, lyg pešiotų po plaukelį nuo tavo kūno. Ir tas baimės bei tuštumos jausmas... Štai tuo metu ir pasirodo Lučianas, vaikinas iš niekur. Žmogus be praeities, nežinantis, kas jis toks ir iš kur atkeliavo. Tačiau jam pavyksta užpildyti Rebekos širdyje atsivėrusią tuštumą. Nežinia iš kur ir kaip, tačiau Lučianas žino apie Rebekos praeitį ir ateitį, tarytum visada būtų buvęs šalia. Jaunuolius traukia vieną prie kito kažkokia nematoma vidinė jėga, ir Rebeka nejučia pasineria į šią magišką draugystę, kuri nežinia kur gali nuvesti...

Menas yra parašyti gerą knygą. Bet parašyti gerą knygą, kuri dar ir suvirpina širdį yra daugiau nei menas. Būtent toks apibūdinimas tiktų kūriniui „Lučianas“, kurios paskutinį puslapį neseniai užverčiau. Ketvirtą ryto.

Pasirodžiusi Knygų klubo anonsuose, ši knyga iškar patraukė mano dėmesį. Visų pirma - labai gražus viršelis. Girdėjau nuomonių, jog kai kam jis nepatiko, man - priešingai. Skaitydama vis jį atsiversdavau. Mano, nuomone, jis be galo gerai atskleidžia Rebekos ir Lučiano ryšį - nepertraukiamą, stiprų. Toliau, žinoma, mane sudomino knygos anotacija. Iš jos spėjau, kad paslaptingasis vaikinas bus kitoks, kažkas aukščiau nei tik žmogus, ir buvau be galo pasiilgusi tokio siužeto. Na, ir galiausiai, patraukė užrašas „Didi meilės istorija“. Tikiu, jog ne kiekvienas romanas vertas tokio epiteto. Tačiau „Lučianui“ - tai vienas iš tinkamų apibūdinimų.

Šis kūrinys įtraukė nuo pirmo sakinio ir nebepaleido iki paskutiniojo. Rašymo stilius - ganėtinai paprastas: skaitoma lengvai, sudėtingų filosofavimų nėra. Ir vis dėlto, autorė sugebėjo tuo paprastu stiliumi, paprastais žodžiais nustabiai perteikti viską - nuo išvaizdos detalių iki giliausių jausmų. Nėra tuščiažodžiavimo, bereikalingų skyrių - kiekvienas taip pat svarbus, kiekvienas tampa grandimi į tolesnį siužeto vingį.

Didžioji dalis knygos - labai realistiška. Tik pačioje pabaigoje pamažu atskleidžiama, kas gi yra paslaptingasis Lučianas. Ir skaitant tuos paaiškinimus, nori ar nenori, imi tikėti stebuklais, svajoti, mintimis nukeliauji ten, kur egzistuoja tai, kas neegzistuoja čia. Ir tiek daug paslapties, mistikos daro siužetą ganėtinai įtemptą.

Veikėjų paveikslai išpildyti iki paskutinės detalės - būtų galima juos piešti. Žinoma, ne kiekvienas jų poelgis man patiko. Rebeka kartais nervindavo: vietoj verkšlenimų ir užsidarymo savyje, galėjo ką nors veikti, keisti savo gyvenimą. Tiesa, čia įžvelgiau panašumo su S.Meyer „Jaunatimi“: kai Edvardas palieka Belą, norėdamas ją apsaugoti, ji su nieko nebenori bendrauti, merginos tuščia siela vaizduojama tuščiais lapais, kuriuose tik prabėgančių mėnesių pavadinimai. „Lučiane“ Rebekos atsitvėrimas nuo likusio pasaulio, kai Lučianas dingo, siekdamas apsaugoti merginą nuo nelaimės, atskleidžiamas elektroniais jos draugų, mamos laiškais, į kuriuos jie negauna jokio atsakymo.

Knygos pabaiga - sukrečianti. Žinoma, iš gerosios pusės. Žavėjausi Lučiano ir Rebekos dvasiniu ryšiu, kurio jokios galios negali pertraukti. Kūrinys perteikia mintį, jog tikrasis ryšys niekada nežus. Nesvarbu, kas beatsitiktų, nesvarbu, kur bebūtų tie, kurie myli.

Pirmiausia gimsta žmogus. Bet ne vienas. Su kiekvienu žmogumi į pasaulį ateina kita būtybė, kurį jį lydi. Nuo gimimo... iki mirties.

Yra dalykų pasaulyje, dėl kurių reikia kovoti, nes laiko, kurio tam lieka, kartais mažiau, nei mes manome.

Puslapių skaičius: 533
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 10/10

2011 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

Naujos knygos

Prieš porą dienų pasiėmiau siuntinį iš Knygų Klubo. Paskutiniąją mano moksleivišką rugsėjo pirmąją užsakytos knygos:

Anotacija:

Helenos vaikystė praėjo ramiame miestelyje, audžiant svaigias svajones apie didmiesčio galimybes ir anais laikais retai merginai pasiekiamas studijas. Tačiau kruopščiai statomas laimės laivas ima grimzti, kai Helena patiria mylimojo netektį. Nugriaudėja Antrasis pasaulinis karas. Bet ir jo akivaizdoje moteris nepraranda stiprybės, saugo svajones ir jausmus, kaip įmanydama išlaiko sūnų. Tik tada, kai karo baisumai ima trauktis praeitin, kai viskas, regis, darosi vėl įmanoma, ji palieka savo berniuką stotyje ir dingsta...
Kas atsitiko šios moters gyvenime? Kas ją privertė palikti sūnų, kurį išsaugojo sunkiu karo metu? Kas gali lemti nesuvokiamą sveikam protui žingsnį, griūvant pragarui, kurį jau perėjai?

Romanas „Vidurdienio moteris“ buvo įvertintas prestižine Vokietijos knygų premija.

Kaina: 24.00

Anotacija:

Tikrasis pasaulis rašytojui – literatūra, todėl jo knygos pasaulyje sutinkame daugybę gyvų ar mirusių, tikrų ar išgalvotų menininkų. Tai ironiškas pasakojimas apie jaunuolio norą išgarsėti, ar net triumfuoti, Paryžiuje, mieste, kuriame Hemingway‘us buvo labai neturtingas ir labai laimingas, o romano herojus – labai neturtingas ir labai nelaimingas. Autorius teigia, jog ši knyga – tai jo gyvenimo romano fragmentas, kuriame „viskas tikra, nes viskas išgalvota“.
Paryžius niekada nesibaigia – kartu kronika ir autobiografija, esė ir išmonė. Pro skaitytojo akis praplaukia aštuntojo dešimtmečio Paryžiaus bohemos atstovų veidai, kosmopolitinis undergroundas. Pats rašytojas gyvena mansardoje, mažame kambarėlyje, kurį nuomojasi iš Marguerite Duras. Knyga vadinasi taip, kaip ir E. Hemingway‘aus prisiminimai apie Paryžių.

Kaina: 7.00

Kaina: 3.99

11.24. Ernest Hemingway „Senis ir jūra“

Anotacija:
„Senis ir jūra“ – pasaulinės literatūros klasika tapęs kūrinys, iš karto sulaukęs milžiniško skaitytojų dėmesio: 1952 m. per dvi dienas parduota daugiau kaip 5 milijonai egzempliorių žurnalo Life, kuriame jis buvo išspausdintas.
Tai dramatiška istorija apie seno žvejo kovą už būvį. Autorius subtiliai atskleidžia egzistencinį žmogaus ir gamtos susirėmimą siekiant išlikti: jausdamas pasaulio vienovę ir grožį, esi priverstas sunaikinti tai, kuo žaviesi. Po aštuoniasdešimt keturių badmiriavimo dienų seniui pagaliau pavyksta pagauti didžiulę žuvį, kurią nužudo, bet yra per silpnas apsaugoti savo laimikį nuo ryklių. Tačiau iš jūros jis grįžta ne nugalėtas, o parodęs žmogaus gebėjimą oriai susitaikyti su likimu, neprarandant garbės ir išdidumo.

Pasiėmiau šią knygą todėl, kad buvo privaloma ją perskaityti. Be abejo, buvau daug girdėjusi apie ją ir apie autorių, o Hemingway'aus „Atsisveikinimą su ginklais“ jau seniai noriu perskaityti.

Pradėjusi skaityti „Senį ir jūrą“ labai įsitraukiau. Buvo labai įdomu skaityti Santjago ir berniuko, Manolino, dialogus, atrodytų, apie tokius kasdieniškus dalykus, tačiau tokius meniškus. Nuostabiai atskleista judviejų draugystė: toks didelis amžiaus skirtumas, tačiau yra tiek bendrumų: beisbolas, žvejyba, vazduotė - jie kalba kaip lygus su lygiu. Taigi, pradžia man labai patiko.

Kai senis išplaukė į žvejybą aštuoniasdešimt penktą dieną, vis dar buvo įdomu. Mėgavausi gražia, sklandžia kalba, tapybiškais jūros, gyvūnų, augalų aprašymais, nuolat žymėjausi puslapius, kuriuose radau vertingų minčių. Kai seniui užkibo didžioji žuvis, dar vis nenuobodžiavau: su susidomėjimu skaičiau senio prisiminimus apie ankstesnius jo gyvenimo metus, žavėjausi jo ištverme siekiant tikslo ir džiaugiausi, kai įvykdavo kas gero. Įvykus pirmam susidūrimui su rykliais, kuris, beje, baigėsi ganėtinai sėkmingai, maniau, jog jų daugiau ir nebus. Kai rykliai užpuolė antrą kartą, dar labai nesureagavau, bet kai prasidėjo dramatiškas trečiojo susidūrimo aprašymas, jau ėmiau galvoti, kad visa tai primena sviestą sviestuotą. Taip, tai turi prasmę, tačiau galbūt buvo galima ją perteikti šiek tiek trumpiau.

Knygos pabaiga gera - dar kartą atskleista beribė senio ir berniuko draugystė ir begalinis rūpestis vienas kitu.

Nauja diena - nauja viltis. Žinoma, gerai, kai žmogui sekasi. Tačiau man rūpi tikslumas. Kai laimė atesi, aš būsiu pasiruošęs ją suteikti.

Daugelis žmonių yra negailestingi vėžliams, nes vėžlio širdis dar ilgai plaka po to, kai jis užmušamas ir supjaustomas. Tačiau mano širdis yra tokia pat, o rankos ir kojos tokios panašios į jų letenas.

Bet koks žmogus sutvertas ne praleimėti. <...> Žmogų galima sunaikinti, tčiau nugalėti neįmanoma.

Laimė ateina pas žmogų įvairiu pavidalu, ir kas gali ją pažinti?

Puslapių skaičius: 48
Leidykla: Šviesa
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 1990

Įvertinimas: 8/10

2011 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

11.23. James Patterson „Samos laiškai Dženiferei“

Anotacija:

Karštai mylima Dženiferės senelė Sama - ligoninėje. Kad galėtų būti arčiau Samos, Dženiferė grįžta į senelės namus, kuriuose praleido daugybę laimingų valandų, ir supranta, kad prisilietė prie nuostabiausios meilės istorijos, kokią jai yra tekę girdėti; šią istoriją apie meilę laiškais pasakoja pati Sama. Iš senelės, kurios gyvenimas jau baigiasi, anūkė apie meilę ir viltį sužino daugiau, nei kada nors galėjo svajoti.
Ir tuomet nutinka svarbiausias dalykas: po mylimojo žūties praradusi viltį Dženiferė sutinka naują savo gyvenimo žmogų. Tačiau... didžiausia meilė netikėtai atneša ir didžiausią skausmą. Tarp nevilties ir svajų apie ateitį besiblaškančiai Dženiferei neprarasti gyvenimo džiaugsmo ir noro gyventi padeda tik kupini skaidrios išminties Samos laiškai. Ir laimė, stipresnė už mirtį, vėl sugrįžta...

Neplanavau skaityti šios knygos ir, atvirai sakant, net nežinojau jos. Tačiau „Sostinės dienose“ „Tyto albos“ stende ją pamačius, pirmiausiai į akis krito autoriaus pavardė. James Patterson parašė „Sekmadienius pas Tifanį“ - knygą, palikusią man be galo gerą įspūdį ir giliai palietusią. Būtent dėl šios priežasties nė nedvejojusi įsigijau ir „Samos laiškus Dženiferei“.

Kūrinys - lengvas, išliekamosios vertės irgi ne per daugiausiai. Ir vis dėlto, negalėjau nuo jos atsitraukti, o tai padariusi svajojau vėl skaityti. Labiausiai žavėjo autoriaus sugebėjimas taip įtikinamai aprašyti moters jausmus - viskas, išskyrus Samos laiškus, pasakojama iš Dženiferės perspektyvos, pirmu asmeniu. Kiekviena knygos detalė - išjausta, išpildyta iki paskutinės dalelės. Jaučiau, jog autorius rašė šį kūrinį todėl, kad norėjo, o ne todėl, kad reikėjo, ir sudėjo į jį savo širdį.

Šiaip ar taip, reikia pripažinti, jog kartais scenos skambėdavo pernelyg dramatiškai: Brendano likimas, kūdikis, Samos išėjimas - ganėtinai banalu. Kita vertus, gal banalybės ir suteikia šiai knygai grožio? Štai kad ir šie žodžiai: „Tu pati tikriausia mano draugė, sielos bičiulė, mano patikėtinė, mano brangioji, mano meilė. Man nepatinka, kai tavęs nėra šalia“. Banalu? Bet ar tai ne patys tikriausi žodžiai, ištarti mylimam žmogui? Argi ne toks turėtų būti meilės suvokimas?

Veikėjų charakteriai gana neblogai atskleisti, aprašomi vaizdai - tapybiški, kalba graži, tad knygos minusų nelabai ir įžvelgiu, o jei jų ir yra, tai nežymių. Esu skaičiusi nuomonių, kad tai - tik saldus romanėlis, keletui valandų. Taip, saldumo jame yra, meilių irgi. Tačiau ar tai tokie jau neigiami bruožai? Knyga juk be to turi kitą mintį, minimą ir anotacijoje: viltis visuomet lieka. O aš dar pridurčiau: kai užsiveria durys, atsidaro langas. Svabu tik neužsisklesti, nes gyvenimas kasdien pateikia naujų staigmenų.

<...> visuomet lieka viltis ir <..> net pati beviltiškiausia situacija turi savo šviesiąją pusę - net jei ją regi pro ašaras.

Meilė niekada nemiršta.

Puslapių skaičius: 229
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2009

Įvertinimas: 10/10

11.22. Franz Kafka „Metamorfozė“

„Francas Kafka (Franz Kafka, 1883-1924) – vienas žymiausių XX a. „katastrofinės literatūros“ rašytojų, austras, rašęs vokiečių kalba. Nedaug tėra XX a. Vakarų Europos rašytojų, kurių kūryba būtų sukėlusi tiek ginčų ir diskusijų, kaip šio Prahos žydo, siurrealistine proza reiškusio modernaus žmogaus pasaulėjautą. Jo prozoje žmogus išgyvena asmenybės suskilimą, nori ir bando pabėgti nuo savęs, virsti kažkuo kitu, įsivaizduoja save kaip kitą „aš“. Kūrinių veikėjai nuolat išgyvena baimę, kaltę, dažnai patiria kokią nors iracionalią ar nepagrįstą bausmę.“

Seniai planavau susipažinti su Kafkos kūriniais, tačiau jei ne privaloma perskaityti „Metamorfozė“ nežinia, kad būčiau tai padariusi.

Knyga man paliko tikrai neblogą įspūdį: siužetas, kurio šiaip jau nėra taip daug, įdomus, skaitoma lengvai. Ir vis dėlto, jei neturėčiau žinių apie Kafkos biografiją ir kūrybą apskritai, būtų nelengva perprasti, ką gi šis autorius norėjo pasakyti savo novele.

Kūrinys prasideda nuo scenos, kai pagrindinis veikėjas Gregoras atsibunda pavirtęs vabalu. Jis sumišęs, netgi atsikelti iš lovos tampa sunku. Virtimas vabalu - metafora, atskleidžiantį herojaus vidinį susiskaldymą, kitimą, norą virsti kažkuo kitu. Pavadinimas „Metamorfozė“ papildo šią metaforą.

Kafka gerai atskleidžia Gregoro, jo šeimos narių, aplinkinių charakterius. Nevengiama pašiepti, keletas scenų netgi šokiruoja. Tai - kitokia literatūra.

„Metamorfozės“ apimtis nedidelė - tik trisdešimt puslapių. Dėl to ir dėl ganėtinai paprastos kalbos, atrodo, jog kūrinį galima suskaityti žaibo greičiu. Ir vis dėlto, norint suprasti, ką Kafka norėjo pasakyti savo kūriniu, skaityti reikia be galo gerai įsigilinant ir dar pasidomint pačiu rašytoju.

Tikiuosi, man į rankas pateks ir daugiau Franz'o Kafkos kūrinių, kadangi tikrai norėčiau su juo geriau susipažinti.

Puslapių skaičius: 30
Leidykla: Periodika
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1988

Įvertinimas: 9/10

2011 m. rugsėjo 4 d., sekmadienis

Sostinės dienos 2011

Vakar lankiausi Sostinės dienose. Per visą Gedimino prospektą buvo nusitiesusios ištisos eilės įvairiausių kioskelių, kurių tarpe buvo ir Vilniaus leidyklos. Žmonių, be abejo, daug, kartais reikėdavo įdėti nemažai pastangų, norint pereiti į kitą gatvės pusę. Tačiau smagiai praleidau laiką, pabūvojau koncertuose ir įsigijau porą knygų.

Anotacija:

Turkai, armėnai ir amerikiečiai, dvi jaunos merginos, dvi šeimos. Gražuolė intelektualė Armanuš, ieškanti savo šaknų turkų-armėnų istorijoje, ir užsispyrusi keistuolė Asja, nenorinti nieko žinoti apie praeitį, susiduria kaktomuša Stambule. Ar išsipainios suraizgytų likimų kamuolys, nubloškęs Armanuš senelius į Ameriką? Ar paaiškės, kaip tvirtai istorijos lūžiai draugėn susiejo abi merginas? Galiausiai – ar išaiškės Asjos kilmės paslaptis?
„Stambulo pavainikė“ – romanas apie paslaptis, likimą, jaunystę ir istoriją. Intriguojanti turkiškumo ir kosmopolitizmo dermė, vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų konfliktas ir dar daugybė visko, kas gali nutikti tik Stambule.

Kaina: 15.00