Anotacija:
„Senis ir jūra“ – pasaulinės literatūros klasika tapęs kūrinys, iš karto sulaukęs milžiniško skaitytojų dėmesio: 1952 m. per dvi dienas parduota daugiau kaip 5 milijonai egzempliorių žurnalo Life, kuriame jis buvo išspausdintas.
Tai dramatiška istorija apie seno žvejo kovą už būvį. Autorius subtiliai atskleidžia egzistencinį žmogaus ir gamtos susirėmimą siekiant išlikti: jausdamas pasaulio vienovę ir grožį, esi priverstas sunaikinti tai, kuo žaviesi. Po aštuoniasdešimt keturių badmiriavimo dienų seniui pagaliau pavyksta pagauti didžiulę žuvį, kurią nužudo, bet yra per silpnas apsaugoti savo laimikį nuo ryklių. Tačiau iš jūros jis grįžta ne nugalėtas, o parodęs žmogaus gebėjimą oriai susitaikyti su likimu, neprarandant garbės ir išdidumo.
Pasiėmiau šią knygą todėl, kad buvo privaloma ją perskaityti. Be abejo, buvau daug girdėjusi apie ją ir apie autorių, o Hemingway'aus „Atsisveikinimą su ginklais“ jau seniai noriu perskaityti.
Pradėjusi skaityti „Senį ir jūrą“ labai įsitraukiau. Buvo labai įdomu skaityti Santjago ir berniuko, Manolino, dialogus, atrodytų, apie tokius kasdieniškus dalykus, tačiau tokius meniškus. Nuostabiai atskleista judviejų draugystė: toks didelis amžiaus skirtumas, tačiau yra tiek bendrumų: beisbolas, žvejyba, vazduotė - jie kalba kaip lygus su lygiu. Taigi, pradžia man labai patiko.
Kai senis išplaukė į žvejybą aštuoniasdešimt penktą dieną, vis dar buvo įdomu. Mėgavausi gražia, sklandžia kalba, tapybiškais jūros, gyvūnų, augalų aprašymais, nuolat žymėjausi puslapius, kuriuose radau vertingų minčių. Kai seniui užkibo didžioji žuvis, dar vis nenuobodžiavau: su susidomėjimu skaičiau senio prisiminimus apie ankstesnius jo gyvenimo metus, žavėjausi jo ištverme siekiant tikslo ir džiaugiausi, kai įvykdavo kas gero. Įvykus pirmam susidūrimui su rykliais, kuris, beje, baigėsi ganėtinai sėkmingai, maniau, jog jų daugiau ir nebus. Kai rykliai užpuolė antrą kartą, dar labai nesureagavau, bet kai prasidėjo dramatiškas trečiojo susidūrimo aprašymas, jau ėmiau galvoti, kad visa tai primena sviestą sviestuotą. Taip, tai turi prasmę, tačiau galbūt buvo galima ją perteikti šiek tiek trumpiau.
Knygos pabaiga gera - dar kartą atskleista beribė senio ir berniuko draugystė ir begalinis rūpestis vienas kitu.
Nauja diena - nauja viltis. Žinoma, gerai, kai žmogui sekasi. Tačiau man rūpi tikslumas. Kai laimė atesi, aš būsiu pasiruošęs ją suteikti.
Daugelis žmonių yra negailestingi vėžliams, nes vėžlio širdis dar ilgai plaka po to, kai jis užmušamas ir supjaustomas. Tačiau mano širdis yra tokia pat, o rankos ir kojos tokios panašios į jų letenas.
Bet koks žmogus sutvertas ne praleimėti. <...> Žmogų galima sunaikinti, tčiau nugalėti neįmanoma.
Laimė ateina pas žmogų įvairiu pavidalu, ir kas gali ją pažinti?
Puslapių skaičius: 48
Leidykla: Šviesa
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 1990
Įvertinimas: 8/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą