Su Naujaisiais Metais!

Lai Naujieji - 2013-tieji - metai neša tik laimę, džiaugsmą, pilnatvės jausmą bei sėkmę visose gyvenimo srityse.

2012m. perskaitytų knygų suvestinė

Paskutinę metų dieną tradiciškai skelbiu 2012-tųjų metų knygų suvestinę. Deja, perskaitytų knygų kiekyje ir sudėtingume atsispindi, jog šie metai buvo pakankamai sunkūs: abitūros egzaminai, jaudulys dėl stojimo į universitetą bei adaptacija naujoje vietoje padarė savo ir skaitymo malonumui vargiai liko laiko. Tačiau pasižadu, jog Naujaisiais - 2013-taisiais - metais stengsiuos grįžti prie senųjų skaitymo tempų, o gal netgi juos pagerinti. :)


Metų knyga: Paula McLain „Paryžiaus žmona“

Metų Top3:
Paula McLain „Paryžiaus žmona“
Vaida Lowell, Gerda Butkuvienė „Titaniko lietuviai“
Saulius Šaltenis „Riešutų duona“

Metų nuotaikingiausia knyga:
Laura Ingalls Wilder „Namelis girioje“

Metų šilčiausia knyga:
Laura Ingalls Wilder „Namelis girioje“

Metų klasikos knyga:
Justinas Marcinkevičius „Mažvydas“


Statistika:
 Per metus perskaityta 13 knygų, iš jų lietuvių autorių - 3. Perskaitytos knygos sudarė 3756 puslapius.
 Per metus įsigyta 11 knygų, joms išleista 264.68 Lt.

12.13. Becca Fitzpatrick „Crescendo“

Anotacija:

Noros gyvenimas toli gražu netobulas. Mergina susidraugauja su savo angelu sargu Lopu (jis, jei nekreipsime dėmesio į pareigas, yra visai ne angeliškas), tačiau jų meilei nelemta sužydėti. Lopas ima nuo jos tolti, ir Nora negali suprasti, ar jis tai daro jos labui, ar dėl to, kad Lopo dėmesį patraukė didžiausia Noros priešė Marsė Milar. Maža to, Norai vaidenasi nužudytas tėvas, ir mergina pasiryžta išsiaiškinti tėvo mirties kaltininką.

Kuo labiau Nora gilinasi į šią mįslę, tuo dažniau jai kyla klausimas, ar tėvo žūtis nesusijusi su jos – nefilimės – krauju. Be to, Noros gyvybei nuolat gresia pavojus. Nesulaukusi pagalbos iš Lopo, Nora imasi veikti pati. Per daug pasitikėdama savo angelu sargu mergina dažnai rizikuoja. Tačiau ar Lopas vertas jos pasitikėjimo? O gal jo siela – tamsi paslaptis?

Kaip ir žadėjau atsiliepime apie pirmąją šios knygų serijos dalį (čia), perskaičiau ir antrąją dalį. Turiu pasakyti, kad ji man patiko mažiau už pirmąją: siužetas kažkodėl man atrodė nuobodesnis ir mažiau įtikinamas, atsirado naujų veikėjų, kurie nebuvo pilnai išpildyti. Galbūt tai bus padaryta dar kitoje dalyje, bet...


Džiugu skaitant šią dalį buvo tai, jog Nora pagaliau kažkiek pasikeitė: tapo ryžtingesnė, gal net įgijo daugiau išmintingumo (nors kai kurių jos poelgių nepavadinsi kitu žodžiu kaip tik „idiotiški“). Na, bet ji bent jau bando, nors ir nutruktgalviškai, kažką aiškintis... Keisčiausias man čia pasirodė naujasis veikėjas Skotas. Nervino jo charakteris: tai jis įniršęs, grasinantis susidoroti su Nora, jei šioji negrąžins jam priklausančio daikto, tai išsigandęs šunytis, nežinantis ko nori ir nesuprantantis, kas yra jo draugai ir kas priešai, tai pasiryžęs stoti krūtine, kad apgintų tą pačią Norą. Na, o kvailiausias ir neįtikinamiausias sukurtas veikėjas, be abejo, Riksonas. Nuo pat pradžių per daug jis Noros geriausios draugės Vi buvo giriamas, tad visai nenustebau, kai paaiškėjo, kad jis ir yra kūrinio blogietis. O štai pagrindinis veikėjas Lopas (vis dar nepriprantu prie šio vardo lietuviško vertinio) man patiko taip pat, kaip pirmoje dalyje: įvairiapusiškas, įdomus, gebantis spręsti veikėjas.

Knygoje krito į akis vietomis perspaustas dramatizmas, visai netinkantis toje situacijoje, ir siužeto vingiai, turėję kelti šiurpą, kartais sukeldavo juoką, o kai kurie dialogai ar atskiri veikėjų pasakymai skambėdavo kaip iš nevykusio detektyvinio žanro filmo. Tačiau šiaip siužetas ir šioje dalyje supintas pakankamai gerai, o pabaiga netgi kokybiškesnė: paliekama vietos skaitytojo vaizduotei ir suintriguojama. Pliusas autorei už tai.

Radusi progą, skaitysiu ir sekančią dalį ir tikiuosi ten rasti pirmosos ir antrosios samplaiką: intriguojantį siužetą, išbaigtus kurti veikėjų charakterius bei pabaigą, nepateiktą ant lėkštutės.

Puslapių skaičius: 357
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011


Įvertinimas: 8/10

12.12. Veronica Roth „Divergentė“

Anotacija:

Čikagos visuomenė, kurioje gyvena Beatričė Prior, susiskirsčiusi į penkis luomus, išpažįstančius tam tikras vertybes: Teisuolių (vertinančių sąžiningumą), Nuolankiųjų (nesavanaudiškumą), Bebaimių (drąsą), Taikingųjų (draugiškumą), Eruditų (protą). Kasmet per Pasirinkimo ceremoniją šešiolikmečiai apsisprendžia, kuriam luomui tarnaus. Beatričei tenka rinktis – ar likti su savo šeima, ar paklusti širdies balsui. Šie troškimai nesuderinami. Todėl jos sprendimas nustebina visus, net ir ją pačią.

Į šią knygą žvilgčiojau vos jai pasirodžius: patraukiantis viršelis, pakankamai įdomus siužetas - turėtų būtų visai neblogas kūrinukas - todėl visai nestebėtina, kad pamatyta bibliotekoje, ji iškart buvo parsinešta namo. 


Turbūt labiausiai šioje knygoje patikęs dalykas - begalė sukurtų charakterių, iš kurių kiekvienas skirtingas, kiekvienas su savo pasaulėžiūra. Žinoma, nedrįsčiau teigti, kad visi jie buvo išpildyti. Čia pat reikia paminėti, kad radau ir banalių personažų, netgi kai kurie pagrindiniai man tokie pasirodė. Labiausiai patikusi veikėja - mergina, kurios lūpomis pasakojama visa ši istorija - Beatričė. Vieną akimirką ji gera, atvira, draugiška, o kitą jos ryžtas stebinantis, ji storžieviška ir atžagari. Būtent tokie veikėjai man arčiausiai širdies: nuolat besikeičiantys, daugiaprasmiai.

Kalbant apie siužetą, pati idėja man tikrai patiko, pasirodė įdomi ir netikėta. Ne kartą buvau nustebinta netikėto siužeto vingio, autorės nupieštų  vaizdų - atrodė, jog visa vyksta tiesiai prieš mano akis. Kita vertus, vietomis siužetas buvo nuspėjamas bei pernelyg saldus - toks, kuris labai suprastina knygą. 


Kitas šios trilogijos dalis, manau, skaitysiu, nes likau pakankamai sudominta, kokie gi bus tolesni įvykiai. Tačiau reikia pabrėžti, kad čia tik lengvutis kūrinukas, neturintis jokios didesnės vertės (nors man patiko draugystės tema, šiek tiek plėtota knygoje). Galbūt verta perskaityti laisvu metu, norint pailsėti, bet neskaičius niekas neprarasta.

Puslapių skaičius: 413
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2012

Įvertinimas: 9/10

12.11. Sara Shepard „Tiesiog neįtikėtina“

Anotacija:

Žavus keturių mielų mažų melagių gyvenimas virto tikru košmaru Emiliją išsiuntė į Ajovą gyventi su itin konservatyviais pusbroliais. Arijos vaikinas vos neatsidūrė už grotų – ir viskas per ją. Spenserė persigandusi – galbūt ji prisidėjusi prie Elės žūties. Bet Hanos likimas dar siaubingesnis – ji per plauką nuo mirties guli ligoninėje, nes per daug žinojo.

Visų pirma, noriu pabrėžti, kad be galo džiugu, jog autorė su kiekviena serijos dalimi vis labiau tobulėja. Tiesa, trečioji dalis siužeto profesionalumo atžvilgiu mane sužavėjo labiau nei šioji, tačiau knyga be galo įtraukė.

Kaip ir ankstesniąsias dalis, šią galiu drąsiai vadinti laisvalaikio skaitaliuku, kuriame tikrai neverta tikėtis kažkokios gilesnės prasmės. Kadangi patyriau, ką reiškia neskaitadieniai, tai šis kūrinukas pakankamai gerai tiko sugrįžimui prie knygų. Kaip jau minėjau, knyga įtraukė ir nepaleido iki paskutinio puslapio, o pabaiga buvo pakankamai netikėta - jei nebūčiau apie ją turėjusi jokios informacijos iš anksčiau turbūt būčiau žioptelėjusi.

Šioje dalyje turbūt daugiausiai dėmesio skirta Emilei - mano nemėgstamiausiai veikėjai. Vis dėlto, jos siužeto linija buvo ganėtinai gerai supinta ir šįkart netgi skyrius apie šią merginą skaičiau susidomėjusi. Kalbant apie mano mėgstamiausią porą - Arią ir Ezrą - į ją dėmesys beveik nekoncentruojamas, tad būčiau nusivylusi, jei internete jau anksčiau nebūčiau pasiskaičiusi, kad taip bus. Tiesa, knygoje sukurtas Ezros charakteris - visiškai kitoks nei mano mėgstamame seriale, tad tam tikra prasme galbūt ne toks jau ir didelis nuostolis, kad ši meilės linija šioje knygoje užbaigiama.

Nors jau pirmame atsiliepimo sakinyje paminėjau, jog autorė su kiekviena šios knygų serijos dalimi tobulėja, vis dėlto aptikau ganėtinai nemažai primityvaus rašymo pavyzdžių, daugiausiai - veikėjų kalboje. Taip pat neįtikino ir jau ankstesnėje knygose atskleista teorija apie tai, jog Spencer užblokavo nemalonius savo gyvenimo įvykius ir dabar jų visiškai neprisimena. Tiesa, džiugu, jog buvo logiškai išsisukta iš prielaidos, kad būtent Spencer yra Alison žudikė. Tiesa, išsisukta taip pat remiantis „blokavimo teorija“...

Apibendrindama galiu pasakyti, jog šios knygos paskirtis ir maniera išlieka tokios pat: lengvas romaniukas su pakankamai ryškiu detektyvo skoniu vakarui, kai tenorima atsipalaiduoti.

Puslapių skaičius: 287
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2012

Įvertinimas: 9/10

Nauja

Anotacija:

MUMINUKO MAMOS RECEPTŲ knygoje surinkti viso trolių Mumių slėnio mėgstamiausi patiekalai, pavyzdžiui, Snusmumriko žirnienė, alkano Mumio bulvių apkepas ir Tolimosios salos avižinis skanėstas. Knygoje rasite beveik pusantro šimto receptų: salotų, sriubų, pusryčių patiekalų, desertų, ant laužo keptų gardumynų, iškylos sumuštinių, sūrių ir saldžių kepinių, koncervų, karštų mėsos, žuvies ir daržovių patiekalų. Nepamiršome ir gėrimų. Čia rasite ir lengvų, paprastų ir šiek tiek daugiau darbo reikalaujančių receptų, kurie pravers ketinantiems iškelti kad ir tikrą trolių Mumių slėnio puotą!
Nepakartojamą skonį receptams suteikia nespalvotos iliustracijos ir citatos iš puikiųjų Tuvės Janson knygų apie trolius Mumius.

Kaina: 20.00

Anotacija:

Žavus keturių mielų mažų melagių gyvenimas virto tikru košmaru. Emiliją išsiuntė į Ajovą gyventi su itin konservatyviais pusbroliais. Arijos vaikinas vos neatsidūrė už grotų – ir viskas per ją. Spenserė persigandusi – galbūt ji prisidėjusi prie Elės žūties. Bet Hanos likimas dar siaubingesnis – ji per plauką nuo mirties guli ligoninėje, nes per daug žinojo.






Kaina: 22.00

Anotacija:

Romanas apie burtus ir meilę, pakerėjęs pasaulio skaitytojus įspūdingu fantazijos polėkiu.

1886 metais pasaulinės šlovės sulaukia paslaptingas klajojantis cirkas. Jis atidarytas tik naktį, jo palapinės ir visi daiktai tik juodi arba balti. Le Cirque des Rêves, „Svajonių cirkas“, žavi visus žiūrovus, klaidžiojančius jo apskritais takais ir besišildančius prie laužo kieme. „Svajonių cirkas“ nėra įprastas, nors čia netrūksta akrobatų, žvėrių dresuotojų ir būrėjų. Vienose palapinėse – debesys, kitose – ledas. Kartais atrodo, kad cirkas pakerėjo gerbėjus, vadinančius save rêveurs – svajotojai. Pasakojimo centre – painūs dviejų jaunų iliuzionistų, mago dukters Selijos ir burtininko mokinio Marko, santykiai. Įtartiniems mokytojams įsakius, juodu tampa varžovais žaidimo, kuriam ribas nustatys tik jų vaizduotė ir meilė...


Kaina: 27.29

12.10. Isabel Abedi „Lučianas“ (antras dublis :) )

Anotacija:

Isabel Abedi romanas „Lučianas" pasakoja apie keistą dviejų jaunuolių - Rebekos ir Lučiano - draugystę. Šešiolikmetė Rebeka - laiminga, gyvenimu besidžiaugianti paauglė. Nors jos tėvai išsiskyrę, mergaitė jaučia abiejų tėvų šilumą ir globą, turi patikimų draugų, rodos, nieko daugiau nestinga...

Bet vieną vakarą nutinka kažkas labai keisto: Rebeka pajunta nepaaiškinamą ir nežinai iš kur atsiradusį skausmą, lyg kažkas plėšytų širdį, lyg pešiotų po plaukelį nuo tavo kūno. Ir tas baimės bei tuštumos jausmas... Štai tuo metu ir pasirodo Lučianas, vaikinas iš niekur. Žmogus be praeities, nežinantis, kas jis toks ir iš kur atkeliavo. Tačiau jam pavyksta užpildyti Rebekos širdyje atsivėrusią tuštumą. Nežinia iš kur ir kaip, tačiau Lučianas žino apie Rebekos praeitį ir ateitį, tarytum visada būtų buvęs šalia. Jaunuolius traukia vieną prie kito kažkokia nematoma vidinė jėga, ir Rebeka nejučia pasineria į šią magišką draugystę, kuri nežinia kur gali nuvesti...


Per egzaminų sesiją teko visai užmiršti skaitymo malonumą, o jai pasibaigus buvau tokia išsekusi, kad nieko rimto tiesiog nesinorėjo skaityti, net puikiojo „Grafo Montekristo“, kuris šiaip jau be galo įdomus. Tad apžvelgusi savo knygų lentynas, išsitraukiau jau kartą skaitytą ir labai patikusį „Lučianą“. Atsiliepimas čia. 

Nauja

Anotacija:

Skirtingai negu 1957 m. romano, 1951 m. ritinio tekstas daug ilgesnis, neredaguotas ir necenzūruotas. Visi veikėjai vadinami tikrais, o ne pramanytais vardais. Kam patinka, galės pasimėgauti iki XX a. vidurio knygose draustais nešvankiais posakiais, leidėjų reikalavimu pašalintomis homoseksualiomis scenomis, sodomišku epizodu su L. A. viešnamio beždžione.

Ritinio tekste nėra neseniai išrasto „politinio korektiškumo“. Kerouacas dar nebuvo sumąstęs, kad keiktis, nešvankauti ir piktžodžiauti – pagirtina, o ką nors ne taip prasitarti apie „žydus, homoseksualus arba negrus“ – smerktina.

Kaina: 20.40

12.9. Becca Fitzpatrick „Puolęs angelas“

Anotacija:


Nora Grei nė neketino įsimylėti. Jos visai netraukė mokyklos berniukai, kuriuos taip uoliai piršo geriausia draugė Vi. Vieną dieną Nora sutiko Lopą. Šelmiška Lopo šypsena ir kiaurai veriančios akys pavergė užsispyrusios merginos širdį.

Po kelių stingdančių kraują nuotykių Nora nebežino, kuo pasikliauti. Jai dingojasi, kad Lopas visuomet atsiduria ten, kur ir ji, ir žino apie ją daugiau negu geriausia draugė. Nora negali apsispręsti: pulti vaikinui į glėbį ar bėgti nuo jo ir pasislėpti. Mėgindama rasti atsakymą, ji priartėja prie tiesos, kuri kelia kur kas daugiau nerimo negu jausmai Lopui.

Nora atsidūrė pačiame senovinio mūšio tarp nemirtingųjų ir nusidėjėlių įkarštyje, ir jei ji neteisingai pasirinks, žus.



Dar viena knyga iš „lengva, bet įtraukia“ serijos. Pradėti atsiliepimą norėčiau nuo techninio dalyko: vertimo. Pačio kūrinio vertimui priekaištų kaip ir neturiu - jokios nesąmonės skaitant į akis nekrito (gal atrodytų kitaip, jei knygą perskaityčiau originalo kalba). Bet jau pavadinimas ir pagrindinio veikėjo vardas... Originalus knygos pavadinimas - „Hush, hush“. Man būtų įdomu sužinoti, kuris iš šių žodžių reiškia, pavyzdžiui, „angelą“? Supratu, kad kartais pavadinimą gali būtų sunku tiksliai išversti, bet ar būtini tokie nukrypimai? Jau nekalbant apie tai, kad lietuviškas pavadinimas atskleidžia knygos paslaptį - kas yra pagrindinis veikėjas. Šio vardas - Patch. Knygoje jis vėliau pats paaiškina, kodėl jį taip vadina. Ir vis dėlto, jei vardas verčiamas taip keistai, tai gal geriau jį palikti originalų?..

Pereinant prie pačio kūrinio, man jis paliko tikrai gerą įspūdį. Istorija kitokia, originali - nesu skaičiusi apie tokią antgamtinių būtybių rūšį (nors knyga „Lučianas“ pasakojo apie angelus, bet ten jie buvo visai kitokie), tad mane įtraukė nuo pirmo puslapio. Siužetas gana neblogai supintas: nors pabrėžiama, kad vienas ar kitas veikėjas - keistas ir kelia įtarimų, tačiau skaitytojui neleidžiama pagalvoti, kad būtent tas veikėjas, net nedominavęs knygoje, daug lems - dėmesys tarsi nukreipiamas visai į kitą pusę. Žinoma, buvo scenų, iš kurių tiesiog pulsavo dirbtinumas ir priminė prastą, paskubomis parašytą detektyvą. Tačiau siužetas sukurtas pakankamai kruopščiai, gal net per kruopščiai: knygos pabaigoje kaip ir nepaliekama vietos skaitytojo vaizduotei, visi atsakymai pateikiami ant sidabrinės lėkštutės. Jei nežinočiau, net nepagalvočiau, kad yra antroji dalis.

Labai patiko pagrindinis knygos herojus. Labiausiai dėl savo neaiškumo: iš pradžių jis šaltas ir keistas, knygai įpusėjus - traukiančiai paslaptingas ir sąmojingas, vėliau - alsuojantis įniršiu, galiausiai - pasiryžęs dėl meilės paaukoti savo gyvybę. Būtent šis veikėjas, nors ir ne žmogus, man pasirodė labiausiai žmogiškas - besikeičiantis, įvairuojantis - visoks. Noros geriausia draugė Vi žavėjo savo aštriu liežuviu - skaitydama jos pasakymus ne vieną kartą juokiausi. O štai pati Nora man nepaliko beveik jokio įspūdžio - pasimetusi gyvenime, kurianri nesėkmingus planus. Nors galima būtų kai kuriuos jos poelgius pavadinti ryžtingas, ši veikėja man neretai atrodydavo patetiška.

„Puolęs angelas“ - kūrinys, vertas “savaitgalio knygos“ vardo: neįpareigojantis, neverčiantis mąstyti, paprastas. Pati istorija įtraukia nuo pirmo puslapio ir nebepaleidžia iki paskutinio, rašymo stilius pakankamai profesionalus ir malonus akiai. Skaitysiu ir tolimesnes dalis.

Puslapių skaičius: 324
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2010


Įvertinimas: 9/10

12.8. Lisa Jane Smith „Vampyrės dienoraštis. Pabudimas“

Anotacija:

Žavioji Elena, kurios geidžia visi klasės vaikinai, pamilsta paslaptingą, uždarą naujoką, bet šis nekreipia į ją dėmesio, netgi šalinasi jos. Tik Elena ne iš tų, kurios lengvai pasiduoda. Ji atkakliai mėgina prasibrauti pro Stefaną supančias sienas ir užkariauti jo širdį. Kas glūdi jo sieloje? Kokias tamsias gelmes Elena joje atras ir su kokiais pavojais susidurs? Be to, dar šmėkšteli keistas nepažįstamasis, šalia kurio Elena užmiršta netgi Stefaną...

Iš tiesų, neplanavau pradėti skaityti šios knygų serijos. Ir vis dėlto pasiilgau kažko lengvo, bet įtraukiančio, o bibliotekoje į akis krito „Vampyrės dienoraštis“. Dar visai neseniai pasveikau nuo „Saulėlydžio“ ligos, bet buvo visai smagu knygoje vėl sutikti vampyrus.


Labiausiai man patikęs dalykas - išlaikyta nuotaika. Visas kūrinys - niūrus, tamsus ir tik retkarčiais galima rasti trumpų prošvaisčių. Patiko knygoje sukurta šiurpi atmosfera - skaičiau naktį, tad vietomis kūnu nubėgdavo šiurpuliukai. Vientisa nuotaika turbūt didžiausias šios knygos pliusas.

Knygoje sukurti labai skirtingi veikėjai: Elena, populiariausia mokyklos mergina, neseniai netekusi tėvų, Stefanas, paslaptingas vaikinas, kurio paslaptis Elena stengiasi išsiaiškinti, Deimonas, Stefano brolis, knygos blogiukas. Tiesa, vargu, ar galima būtų kažkurį herojų pavadinti originaliu - visi ganėtinai nuspėjami, o jų bruožai ir gyvenimo istorijos nuvalkiotos. Norėjosi ir platesnių aprašymų, nors galbūt jie atskleidžiami tolesnėse dalyse.

Kalbant apie rašymo stilių, galėčiau pavadinti jį vidutinišku: neretai veikėjų ištarti žodžiai skambėdavo banaliai ir neįtikinamai, dramatizmas tiesiog badydavo akis ir keldavo juoką. Ir vis dėlto, sunku patikėti, kad „Vampyrės dienoraštį“ ir „Slaptąją vampyrę“ parašė ta pati autorė. Pastarosios stilius man pasirodė primityvus iki negalėjimo, nors pati istorija buvo visai įtraukianti. Tačiau tolesnių dalių vis tiek nebeskaičiau. Džiugu, kad su „Vampyrės dienoraščio“ serija kol kas taip neatsitiko - nors buvo daug vietų, kurias keisčiau, tačiau jos nenumušė smalsumo sužinoti, kas vyks toliau - skaitysiu ir kitas dalis.

Iš „Vampyrės dienoraščio“ tikrai nereiktų tikėtis nieko vertingo ar kažkokios išliekamosios vertės, tačiau norint tiesiog praleisti laiką su knyga rankose ir kartu atsipalaiduoti, šis kūrinys tikrai tinka - nesudėtingas, intriguojantis, greitai skaitomas.

Puslapių skaičius: 205
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2010

Įvertinimas: 8/10

Ekranizacija

Kūrėjai: Kevin Williamson, Julie Plec
Metai: 2009-...
Šalis: JAV
Vaidina: Nina Dobrev (Elena Gilbert), Paul Wesley (Stefan Salvatore), Ian Somerhalder (Damon Salvatore)

Pristatomasis filmukas:

12.7. Paula McLain „Paryžiaus žmona“

Anotacija:

„Svarbu ne tai, ką jums davė Prancūzija, o tai, ko ji nepaėmė iš jūsų“, - sakė Gertrude Stein.

1920 metai, Čikaga. Hedlė Ričardson – tyli mergina, rodos, turinti viską, išskyrus meilę ir gyvenimą. Tol, kol sutinka Ernestą Hemingvėjų, ir šis įsuka ją į savo gyvenimo ir kūrybos tornadą.

Romano veiksmas persikelia į Paryžių, kur jie – auksinė pora – kartu su legendinės „prarastosios kartos“ atstovais Gertruda Stain, Ezra Paundu, F.Skotu ir Zelda Ficdžeraldais pasineria į džiazuojančio Paryžiaus gyvenimo improvizacijas. Ernestas Hemingvėjus, apsuptas dailių moterų ir talentingų konkurentų, siekia atrasti savo kūrybos braižą, užtikrinsiantį jam vietą literatūros istorijoje: turtingo ir intensyvaus jųdviejų su Hedle gyvenimo patirtį jis audžia romane, kuris vėliau taps žymiąja Fiesta. O Hedlė, balansuodama tarp Ernesto žmonos, draugės ir mūzos vaidmenų, stoiškai priima visus iššūkius, tačiau kiek ilgai.


Prisipažinsiu: ši knyga mane pirmiausia patraukė ne siužetu, ne viršeliu, bet pavadinimu. Paryžius - vienas mano mylimiausių miestų, į kurį, be abejonės, dar sugrįšiu. Taigi, pamačiusi šio miesto pavadinimą ant knygos, jau buvau pusiau papirkta. Toliau perskaičiau anotaciją: istorija apie Ernesta Hemingvėjų, jo meilę ir kūrybą. Dabar jau buvau visiškai papirkta, tad labai džiaugiausi gavusi dovanų šią knygą.


Pirmas dalykas, labai kritęs man į akis, buvo tas, kad autorės rašymo stilius labai priminė pačio Hemingvėjaus. Ir tai greičiausiai talentas, o ne įgūdis. Nors Paula McLain baigusi literatūros studijas, tačiau be įgimto sugebėjimo būtų sunku parašyti kūrinį, primenantį netgi tokio rašytojo kaip Hemingvėjus kūrybą. Rašymo stilius profesionalus, atrodo, jog nėra nė vieno pašalinio žodžio, kiekvienu pasakoma kas nors naujo. Netgi jei tai smulkmenėlė, ji reikšminga herojų gyvenimams.

Siužetas be galo įtraukiantis. Pradėjus skaityti šį kūrinį reikėtų susitaikyti su tuo, kad sunku bus atsitraukti. Na, o jei jau reikia kažkur eiti, teks nešiotis ir šį storą romaną, nes maga kuo greičiau sužinoti, kas gi bus toliau, kaip vystysis herojų gyvenimai. Kalbant apie knygos veikėjus, jų čia be galo daug ir visi skirtingi, bet tuo pačiu visi panašūs. Pagrindinis juos jungiantis dalykas - menas. Žinoma, šiame kūrinyje ryškiausia meno forma - literatūra. Skaitytojas supažindinamas su Gertrūda Stain, Ezra Paundu, Skotu ir Zelda Ficdžeraldais, Šervudu Andersonu. Man, kaip be galo mylinčiai literatūrą, skaityti apie tokius kūrėjus buvo tikras malonumas. Knygos pabaigoje pati autorė pamini, kad stengėsi kuo tiksliau atpasakoti knygos veikėjų gyvenimus. Tai jaučiama visoje knygoje. Skaitytojas gauna galimybę nors trumpai pažvelgti į didžių, į istoriją patekusių asmenybių kasdienybės nuotrupas, pajusti, ką jiems reiškė kūrybos procesas.

Dauguma knygos veikėjų, įskaitant ir patį Ernestą Hemingvėjų - „prarastosios kartos“ atstovai. Hemingvėjus didelę gyvenimo patirtį įgijo būdamas Pirmojo pasaulinio karo dalyviu. Iki pat gyvenimo pabaigos, jį persekiojo mirties baimė. Jis „bijojo mirties taip, kad ieškodavo jos kur ir kada galėdamas“. Vieni ryškiausių knygos epizodų - bulių kautynės Pamplonoje. Hemingvėjui jų stebėjimas tampa netgi maniakišku užsiėmimu, gyvybės ir mirties simboliu. Viename skyriuje netgi randame Ernestą besvarstantį, kaip galėtų nusižudyti. Po daugelio metų jis nusišaudamas užbaigė savo gyvenimą.

Kūrinyje buvo įdomu skaityti ir apie to meto Paryžiaus bohemą, kur vyravo pokario euforijos jausmas, nebuvo rūpinamasi dėl ateities. Menininkai leido dienas kavinėse, diskutuodami apie meną, dažnas neišlįsdamas iš alkoholio sukelto svaigulio. „Tuo metu įdomių žmonių galėjai sutikti bet kur. Monparnaso kavinės juos – prancūzų dailininkus, rusų šokėjus, amerikiečių rašytojus – tarsi įkvėpdavo ir iškvėpdavo“ - taip pati Hemingvėjaus žmoną Hedlė kalba apie Paryžių. Paryžių, kuris tada buvo tikras „bohemiškasis menininkų miestas“.

Ernesto Hemingvėjaus asmenybė - labai įvairiapusiška ir sudėtinga. Šioje knygoje turime galimybę susipažinti su jo kūrybos pradžia bei pirmąja žmona Hedle Ričardson. Šių dviejų žmonių santykiai aplinkinių tada buvo vadinami idealiais, o santuoka - šventa, tobula. Tokia ji ir buvo. Bent iš pradžių. Viskas ėmė keistis, kai Ernestui ėmė patikti žurnalistė Polina. Tačiau mane labiausiai stebino ne Hemingvėjaus neišikimybė Hedlei, o jos elgesys. Nežiūrint kelių pykčio protrūkių, ji vis tiek nori likti su vyru, o galiausiai altruistiškai duoda jam laisvę. Ne viena scena , susijusi su Ernestu, jo žmona bei meiluže netgi šokiravo, tiesiog negalėjau patikėti, kad tai įmanoma. Ernestas Hemingvėjus vėliau rašė, kad verčiau būtų pasirinkęs mirtį, nei įsimylėjęs kurią nors kitą moretį, o ne Hadley Richardson. Man sunku tvirtinti, kad tai tikrai buvo meilė, tačiau negalima nuneigti, kad Ernestą ir Hedlę jungiantis stiprus ryšys išliko iki pat jo mirties.

Skaitydama šį kūrinį dažnai užsimiršdavau ir atsidurdavau į tų laikų Paryžiuje. Galiu drąsiai teigti, kad „Paryžiaus žmona“ - geriausia laiko mašina, trokštant nusikelti į praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio kūrėjų Meką, pajusti ten vyravusį bohemišką, nerūpestingą gyvenimą ir nors pro mažą langelį, nors labai trumpai pažvelgti į iškiliausių kūrėjų gyvenimus, mintis ir jausmus.

Meilė - graži prakeikta melagė.

Tikrajam menininkui nereikia girtis, jis neturi tam laiko. Jis dirba savo darbą, tylėdamas prakaituoja. Niekas negali jam niekuo padėti.

Vaikščioti gražiausiomis Paryžiaus gatvėmis - tarsi matyti, kaip prasiskleidžia siurrealistinio cirko užuolaida ir galima bet kurią valandą stebėtis jo keistenybėmisbei grožiu.

<...> jei jau kartą buvai kare ir jauti tai savyje, visada gali į jį sugrįžti.

Taip žmogų veikia karas - aplinkui matomi vaizdai trina iš atminties ankstesnio gyvenimo akimirkas ir žmones tol, kol nebeprisimeni, kuo jie buvo reikšmingi. Toks poveikis būna visiems: kariaujantiems ir nekariaujantiems.

Gyvenimą reikia pažinti, ragauti ir mylėti visą. Reikia gyventi plačiai atmerktomis akimis. 

Puslapių skaičius: 400
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 10/10

12.6. Vaida Lowell, Gerda Butkuvienė „Titaniko lietuviai“

Anotacija:


Titanikas – žymiausias pasaulyje laivas, kurio tragiškas likimas dar ir dabar kaitina visuomenės, filmų kūrėjų ir rašytojų vaizduotę. Nors Titaniką vandenyno bangos pasiglemžė prieš šimtmetį, beveik nenagrinėtas faktas, jog tarp daugiau nei 1 500 tą naktį žuvusių keleivių – trys lietuviai.

Sukurta daugybė katastrofos ekranizacijų, kurios dažniausiai baigiasi epizodu, kai gelbėjimosi valtyse susispietę žmonės sulaukia pagalbos. Šioje knygoje rasite daug įdomių ir negirdėtų faktų, apie kuriuos filmuose dažniausiai nutylima.



Kažkada ėjau iš proto dėl aktoriaus Leonardo DiCaprio: turėjau visus jo plakatus, iškarpas, kurie tik pasirodydavo žurnaluose, žiūrėjau filmus, kuriuose jis vaidino. „Titanikas“ visada buvo vienas iš žiūrimiausių, palikusių didžiausią įspūdį. Tačiau tada tai tebuvo liūdnas filmas, ne kartą išspaudęs ašarą. Dabar jį žiūrint apsiverkti darosi vis sunkiau, tačiau norisi vis labiau gilintis į pačią garsiausio pasaulyje lainerio istoriją. Štai neseniai su didžiausiu susidomėjimu perskaičiau straipsnį apie „Titaniką“, kuriam naujausiame žurnalo „National Geographic“ numeryje buvo skirta daugiausia vietos, o šiandien užbaigiau knygą „Titaniko lietuviai“, taip pat ne su mažesniu susidomėjimu.


Prieš šių metų Knygų mugę internete aptikta naujiena, kad jos metu bus pristatyta knyga apie „Titaniką“, iškart patraukė mano dėmesį. Ėmiau ieškoti daugiau informacijos ir nekantriai laukti šios naujienos, kuri tapo mano tikslu mugėje. Taigi, jau pirmą jos dieną rankoje turėjau „Obuolio“ leidyklos krepšį, su jame besislepiančiu kūriniu „Titaniko lietuviai“. Skaityti ją pradėjau dar tą pačią dieną ir be galo įsitraukiau. Deja, užpuolusios dvyliktos klasės įskaitos ir atsiskaitymai privertė visas ne mokyklines knygas nustumti į šoną. Tačiau šiandien ryte užverčiau paskutinį knygos puslapį ir galiu pasakyti, kad ji tikrai buvo verta kiekvieno cento.

Labiausiai man patikęs dalykas knygoje - informatyvumas. Turbūt būtų galima šį kūrinį pavadinti „Titaniko“ Biblija. Begalė dalykų išnagrinėti ir aprašyti plačiai, profesionaliai. Pateiktos nuotraukos, apklausų, vykusių po lainerio nuskendimo, fragmentai, išsami įvykių eiga netgi po nelaimės. Manau, galiu drąsiai teigti, jog perskaičiusi šią knygą apie „Titaniką“ žinau žymiai daugiau. Pagarba autorėms už tokį didelį darbą. Galima tik įsivaizduoti, kiek daug reikėjo įdėti pastangų norint parašyti informatyvią knygą su stipriais argumentais.

Nors tai dokumentinė knyga, tačiau ne viena vieta mane sugraudino ir privertė giliai susimąstyti. Stebėjausi „Californian“ laivo kapitono ir įgulos abejingumu: buvo tiesiog ignoruotos matomos baltos raketos, vėliau ginantis, kad tai neva galėjo bet kas. Jei šis laivas būtų operatyviai sureagavęs į nelaimės signalus, „Titaniką“ galėjo pasiekti netgi per 45 minutes! Daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių, kuriems Atlanto vandenynas tapo kapu, galėjo būti išgelbėti, jei ne „Californian“, dreifavusio už mažiau nei 40 km nuo „Titaniko“, abejingumas. Džiugu, kad „Carpathia“, buvusi už daugiau nei 100 km nuo lainerio nelaimės vietos, suskubo keisti kursą ir plaukti jos link.

Skaudu buvo ir skaityti apie vadinamąjį „Mirties laivą“ - laivo Mackay-Bennett įgulos užduotis buvo surinkti kūnus nuo Atlanto paviršiaus. Skaitydama mąsčiau, kodėl kai kurie nelaimėliai buvo laidojami čia pat vandenyne, kai tuo tarpu kiti pargabenti, kad artimieji galėtų patys juos palaidoti. Žinoma, didelė dalis kūnų liko nerasti ar neatpažinti (tarp jų ir trys lietuviai, plaukę „Titaniku“), tačiau kodėl ne visi gavo galimybę būti grąžinti į žemyną, pas artimuosius ir deramai atgulti amžinojo poilsio vieton. Pati laivo įgula aiškino, esą neturėjo tiek vietos pargabenti visus kūnus. Ir vis dėlto - kodėl pargabenti buvo tie, o ne kiti žmonės?

Susimąstyti vertė ir istorijos, pateiktos išnašoje: ant „Carpathia“ denio susipažino vyro „Titanike“ netekusi besilaukianti moteris ir kitas išsigelbėjęs vyriškis. Po dvejų metų jie tapo vyru ir žmona. O štai kita išsigelbėjusi moteris suskubo skirtis su vytu, nes šis ją su vaikais paliko likimo valiai ir pats gelbėjo savo kailį. Vienas tėvas, sodindamas savo sūnų į gelbėjimosi valtį, jam ištarė, jog pasimatys vėliau. Tėvas neišsigelbėjo, tad po 70-ties metų sūnaus noras buvo, kad jo pelenai būtų išbarstyti Atlante ir jis vėl galėtų „susitikti“ su tėvu.

Nors prieš kelias dienas sukako 100 metų nuo baisiosios 1912 metų balandžio 15-tosios dienos nakties, „Titaniko“ istorija vis dar turi be galo daug susidomėjusių tyrinėtojų. Keliamos įvairiausios teorijos, atsiranda vis daugiau „jeigu“. Ši knyga praskleidžia žymiausio pasaulyje lainerio tragedijos šydą. Skaitytojui duota  galimybė pažvelgti į „Titaniką“, jam pateikiamas tarsi atskaitos taškas, tad perskaičius šį kūrinį sunku numalšinti norą vis daugiau gilintis į šią jaudinančią istoriją. O verčiant puslapį po puslapį nejučia ateina mintis, kokios stiprybės ir ištvermės galima pasisemti iš patyrusių tuo metu didžiausio ir prabangiausio lainerio „Titanikas“ tragediją.

Puslapių skaičius: 287
Leidykla: Obuolys
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2012

Įvertinimas: 10/10

12.5. Saulius Šaltenis „Riešutų duona“

Anotacija:

Švelni ir lyriška istorija, atsiminimai apie vaikystę kaime, išvykimą iš jo, tikrojo gyvenimo pradžią. Kaimynystėje gyvenantys vaikai Andrius ir Liuka pamilsta vienas kitą. Dėl mažmožio susipykus jų tėvams mylimieji, kaip Romeo ir Džiuljeta, išskiriami. 


Pamenu, kad kai pirmą kartą skaičiau šį kūrinį, po to mamos prašiau nupirkti riešutų duonos. Na, tikrai skanu buvo. Šįkart taip pat skaniai sukramčiau ir šią knygą. Sužavėjo iš pažiūros paprastas, bet labai įtraukiantis siužetas, be galo įdomus veikėjai, rašymo maniera.


Labiausiai man patikęs veikėjas - Andrius Šatas. Jo ne toks jau ir subtilus sarkazmas tiesiog stulbino. Iš gerosios pusės, žinoma. Sugebėjimas taip subjektyviai, bet kartu ir objektyvai įvertinti įvykius žavintis. Patiko ir tai, jog šis herojus žino, kuri gi vieta jam pasauly priklauso ir tikrai nebijo jos ginti. Viena gražiausių vietų man pasirodė ta, kai šis nutrūktgalvis suveda du vienas kitą mylinčius, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nesančius kartu, žmones. Na, ar kiekvienas taip galėtų?

Andriaus ir Liukos meilės linija taip pat įdomi. Juokinga, bet kartu ir be galo miela buvo skaityti kaip jie pirma apsidaužo batais, susipyksta, o paskui jau traukia vienas kitą iš nepatogios padėties. Pabaiga, tiesa, ne ką linksmesnė nei Romeo ir Džiuljetos istorija. Ne, niekas nenusišauna, nors gal ir galima tam prilyginti...Graudu, bet gyvenime taip būna: gali labiausiai mylėti ir galiausiai vis tiek nebūti kartu su tuo, kurį myli...

Knygoje patiko ir šilti Andriaus santykiai su seneliu, dėde bei tėvais. Nuostabu buvo matyti tokį artimą bendravimą. Andrius kūrinio pabaigoje ištaria, kad geriau jau jam nudžiūtų ranka nei jis pamirštų savo tėvą ir motiną. Man tai vieni nuoširdžiausių ir tyriausių žodžių, kuriuos galima ištarti tėvams.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Andriaus pasakojimai nieko neypatingi, paprasti. Tačiau kūriniui plėtojantis atsiranda noras dar ir dar skaityti tą pačią pastraipą, įsigilinti ir pajausti kiekvieną žodį. Knygą užverčiau užlieta emocijų, susimąsčiusi. Kūrinys labai tikroviškas, labai natūralus, kiekvienai detalei autorius sugėbėjo sukurti atitinkamą spalvą ir nuotaiką. Kiekviena smulkmenėlė išjausta, galima aiškiai matyti, kiek širdies Šaltenis įdėjo į savo kūrinį.

Šią knygą lentynoje statyčiau šalia Astridos Lindgren romano „Mes Varnų saloje“. Abu šie kūriniai be galo tyri, be galo nuoširdūs ir vaizduojantis šiltus žmonių santykius. Ir ant abiejų galima drąsiai klijuoti etiketes: „Privaloma perskaityti“.

Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį.

Puslapių skaičius: 43
Leidykla: Žaltvykslė
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2006

Įvertinimas: 10/10

12.4. Sara Shepard „Viskas tobula“

Anotacija:

Viskas tobula - ciklo mielos mažos melagės 3-oji knyga.

Pensilvanijos valstijoje, Rouzvude gyvenančios keturios tobulos išvaizdos merginos toli gražu nėra tokios tobulos, kokios atrodo. Arija negali atsispirti susitikinėti su savo buvusiu vaikinu, nors tai draudžiama. Hana tuoj tuoj praras savo geriausią draugę. Emilija kraustosi iš galvos dėl paprasčiausio bučinio. O Spenserė gviešiasi stverti viską, kas priklauso jos seseriai.

Kaip man sekasi. Šias mielas mažas melages pažįstu geriau, nei jos pačios save. Tačiau man labai sunku išlaikyti jų paslaptis. Geriau jau tegul jos daro tai, ką joms liepiu... priešingu atveju joms atsirūgs!

Kol kas - tai labiausiai patikusi dalis. Kūrinio pabaigoje autorė rašo, kad „tai - sunkiausia „Mažų mielių melagių“ serijos knyga, nes ją sudaro daugybė dalių, kurios turėjo atsidurti būtent joms skirtose vietose, kad visa struktūra veiktų“. Labai teisingas pasakymas. Man ši dalis taip pat pasirodė sudėtingiausia iš iki šiol buvusių. Be galo patiko, kaip supainiotas buvo siužetas, į kiek daug peripetijų suteikta galimybė gilintis.


Jau esu rašiusi, kad mano mėgstamiausia pora - Aria ir Ezra, todėl buvau nusivylusi, kad antrojoje dalyje šios poros santykiams beveik nebuvo skirta vietos. Galima įsivaizduoti mano džiaugsmą, kai pamačiau, jog šioje dalyje - priešingai, jų santykiai nagrinėjami gana plačiai. Ariai sutikus tapti kito mergina norėjosi gerai ją papurtyti. Tikrai gerai papurtyti. Galima įsivaizduoti ir dar didesnį mano džiaugsmą, kai pagaliau viskas susitvarkė. Ir galiausiai galima įsivaizduoti mano mintis, kai viskas baigėsi blogai. Netgi drįsčiau pasakyti, kad labai blogai. Geras dalykas tas, kad tikrai nebūčiau to nuspėjusi, jei anksčiau internete nebūčiau perskaičiusi, kad taip nutiks - tikrai netikėtas posūkis. Ir vis dėlto ironiška, kad būtent šis netikėtas posūkis (ir, jei jau atvirai, visas reikalas su Aria ir Ezra) man pasirodė neįtikinamiausias ir netgi juokingas. Turbūt čia turėčiau pasidžiaugti, kad seriale, pastatytame pagal čia knygų seriją, tokio įvykio nebuvo ir, tikiuosi, nebus.

Būtinai turiu pakomentuoti ir Arios mamos elgesį. Baisiajam „A“ informavus Elą, kad šios vyras ją apgaudinėjo su studente, o Aria tai žinojo, bet nepasakė, viskas keičiasi iš esmės. Ela Ariai pasako, kad nebenori jos matyti ir net neprieštarauja, kai dukra pasako, jog tada gali išsikraustyti. Kai ji taip ir padaro, Ela su ja nebendrauja, atrodo, jai visiškai nesvarbu, ar jos dukra dar gyva. Čia jau norėjosi papurtyti Elą. Na, kaip galima šitaip elgtis su savo vaiku?

Neįtikinama pasirodė ir teorija, kad Spencer po vieno nelemto įvykio kažkas atsitiko ir ji dabar ima ir nesąmoningai pamiršta visokius nemalonius dalykus. Iškeliama netgi mintis, kad tai ji nužudė Alison. Išvystyta gal čia ir įdomiai, netikėtai, bet nelabai realiai...

Didžiausia sąsaja su antrąja dalimi - herojų vaikiškumas. Cituojant mano senesnį atsiliepimą „poelgiai, kalbos maniera kartais sukurdavo įspūdį, kad jiems bent penkeriais metais mažiau.“ Noriu tikėti, kad ketvirtoje dalyje to nebebus...

Parašius atsiliepimą gali susidaryti įspūdis, kad daugiau įžvegiau blogų dalykų nei gerų. Tačiau šią seriją verta skaityti jau vien dėl meistriškai sunarplioto siužeto ir begalybės peripetijų, į kurias galima gilintis ir gilintis. Didelės vertės tikėtis neverta, bet laisvalaikiui, kai norisi lengvo detektyvo su meilių-seilių prieskoniu, pats tas.

Pažvelk ir suprasi - jeigu neieškosi, tai ir nesurasi. - Sofoklis

Puslapių skaičius: 268
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2012

Įvertinimas: 9/10

Ankstesni atsiliepimai čia ir čia

Nauja

Anotacija:

Viskas tobula - ciklo mielos mažos melagės 3-oji knyga.

Pensilvanijos valstijoje, Rouzvude gyvenančios keturios tobulos išvaizdos merginos toli gražu nėra tokios tobulos, kokios atrodo. Arija negali atsispirti susitikinėti su savo buvusiu vaikinu, nors tai draudžiama. Hana tuoj tuoj praras savo geriausią draugę. Emilija kraustosi iš galvos dėl paprasčiausio bučinio. O Spenserė gviešiasi stverti viską, kas priklauso jos seseriai.

Kaip man sekasi. Šias mielas mažas melages pažįstu geriau, nei jos pačios save. Tačiau man labai sunku išlaikyti jų paslaptis. Geriau jau tegul jos daro tai, ką joms liepiu... priešingu atveju joms atsirūgs!

Kaina: 29.99

12.3. Laura Ingalls Wilder „Namelis girioje“

Anotacija:

Didžiulėje girioje, kur klaidžioja lokiai, vilkai ir stambios laukinės katės, o tarp medžių šmėžuoja elniai, stovi Loros trobelė. Tėtis, mama ir trys mergytės gyvena sutardami su aplinka, įsiklausydami į gamtą. Kiekviena diena – nepakartojama kaip peizažas už lango, su savais rūpesčiais, darbais ir džiaugsmais, sušildyta artimiausių meilės, išmintingų pasakojimų ir smagaus smuikelio griežimo.


Skaitydama šią, antrąją, dalį jaučiau tokią pat šilumą kaip skaitydama pirmąją. Toliau žavėjo be galo gražūs santykiai tarp tėvų ir vaikų. Kažkaip vis nejučia pagalvodavau apie šiuos laikus: didelė dalis vaikų visiškai negerbia savo tėvų, jaučia gėdą, kai šie apkabina ar pernelyg daug rūpinasi. Bet juk tai ir yra laimė: turėti artimus žmones, kuriais visada gali pasikliauti, kuriems rūpi, kurie visada palaiko.


Labai patiko istorija apie Kalėdų dovanas. Šypsena pati atsirado mano veide skaitant Loros reakciją gavus skudurinę lėlytę ir įsivaizduojant jos dideles akis pamačius tokią dovaną. Taip pat labai patiko skyrelis apie šokius. Skaičiau kaip panelės puošiasi, kaip smagiai leidžia laiką ir pati užsinorėjau į tokį renginį. Jei knyga sugeba taip paveikti, ji jau užsitarnauja mano pagarbą.

Pirmoje knygoje minusas buvo rašymo stilius: nepatiko per daug dažnai vartojami mažybiniai žodžiai, tarsi menkino kūrinį. Šioje dalyje to nebuvo, o jei ir buvo, tai rečiau ir mažiau pastebima. Tai mane tikrai džiugino ir skaityti buvo daug maloniau.

Patiko sukurti vaikų charakteriai. Kartais tiesiog stebino, kaip tokie nutrūktgalviai esant reikalui sugeba būti be galo suprantingi, elgtis ir netgi mąstyti kaip suaugę. Žinoma, vaikai yra vaikai, todėl be galo smagu buvo skaityti ir apie tuos momentus, kai, atrodo, mąstantis žmogus taip niekad nepasielgtų.

Nuoširdumas, rūpestingumas, meilė šioje knygoje tiesiog trykšta per kraštus. Turbūt nuostabiausia būtų tokias knygas skaityti žiemą, susirangius po šiltu pledu ir šalia pasistačius puodelį mėtų arbatos. O jei visa tai būtų rąstiniam namely su židiniu, galima pasijausti esant tobuloje idilėje.

Puslapių skaičius: 207
Leidykla: Obuolys
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2011

Įvertinimas: 10/10

Vilniaus Knygų mugė 2012

Taigi, ką tik praūžus Knygų mugei, labai noriu pasidalinti savo įspūdžiais, naujomis knygomis ir nuotraukomis. :)

Penktadienį apturėjau Šimtadienį su „afteriu“ (šventėm „Europos“ 31-ajame aukšte, nuo kurio atsivėrė neįtikėtinas Vilniaus vaizdas, o aš, pastovėjusi per lietų ant stogo, pasigavau slogą), tad šeštadienį mugėje atsiradau tik po pietų. Vos atėjusi pamačiau nuostabų vaizdą - kokių trijų kilometrų eilę prie kasų. Laimei, ji gana greitai judėjo, tad greitai jau bandžiau atgauti kvapą, pamačiusi aplink tiek knygų. :) Viduje, žinoma, žmonių taip pat be galo daug, prie leidyklų stendų prieiti praktiškai neįmanoma. Kita vertus, džiugu, jog Lietuvoje tikrai yra skaitančių žmonių. Taigi pasivaikščiojusi, patuštinusi savo piniginę, vakare ėjau į susitikimą su prancūzų rašytoju David Foenkinos. Renginys buvo be galo įdomus, o autorius, kuris man iš pradžių pasirodė labai pasipūtęs, atsiskleidė kaip labai sąmojingas ir šiltas žmogus. Po susitikimo ėjau rašytojo autografo ir buvau apdovanota labai žavia šypsena. :)

Šiandien, sekmadienį, mugėje buvau praėjus vos 20-čiai minučių po atsidarymo. Iš pradžių lankytojų buvo mažiau, tačiau labai staigiai jie ėmė rinktis ir apie 13 valandą, man jau išeinant, salės jau buvo pilnos. Tiesa, vis tiek ne tokios pilnos, kaip šeštadienį. Šiandien renginiuose nedalyvavau, bet vis tiek buvo labai smagu pabūti tokioje stebuklingoje aplinkoje.

Ką gi, belieka laukti 14-tosios 2013-tųjų metų Vilniaus Knygų mugės, o organizatoriams palinkėti originalumo ir daug sėkmės. :)

Anotacija:

„Ištikus laimei“ – romanas apie sutuoktinių porą. Žano Žako ir Klerės santuokinis gyvenimas, virtęs rutina, laimės paieškos su naujais partneriais ir suvokimas, kad laimė gali ištikti kiekvienu momentu – ir tuomet, kai ji atrodo visai nepanaši į laimę... Žanas Žakas ir Klerė turi viską, kad būtų laimingi: tvirtą šeimą, dukrą ir ramų gyvenimą. Tačiau nuobodulys ir naujumo paieškos meta Žaną Žaką į Sonios, o Klerę – į Igorio glėbį. Bet skyrybos, pasirodo, nieko neišsprendžia, o gyvenime atsiradę nauji žmonės iš tiesų, kaip paaiškėja, reikalingi tik tam, kad sutuoktiniai iš naujo atrastų vienas kitą. Ir laimę, kuri ištinka taip netikėtai.

Su autoriaus autografu.


Kaina: 15.00

Anotacija:


Dvidešimt dvejų metų Skyter dūsta konservatyvioje 1962-ųjų Misisipės valstijos aplinkoje ir turi ambicijų tapti rašytoja. Jos sumanymas parašyti knygą apie gimtojo Džeksono tarnaičių ir jų šeimininkių santykius nedera su miesto aukštuomenės, kuriai priklauso ir pati Skyter, "padorumo" suvokimu. Negana to, jos būsimos knygos veikėjos – realios moterys iš ją supančios aplinkos.

Pasirodžiusi knyga su nesunkiai atpažįstamų tarnaičių išpažintimis prilygtų bombos sprogimui, kuris sukrėstų pasenusius, vergovės laikus primenančius žmonių santykius. O ką jau kalbėti apie knygos autorei ir jos veikėjoms gresiantį pavojų.

Tai jaudinantis romanas apie meilę ir žmogiškumą, kartu persmelktas kandžios ironijos, sveiko humoro ir vilties.

Kaina: 15.00

Anotacija:

Knygoje „Gyvenimas prie Misisipės“ Markas Tvenas šmaikščiai ir atvirai pasakoja apie savo jaunystę – darbą didžiuliame garlaivyje, kuriuo ne vienus metus plaukiojo po didingąją Misisipę.

Keliaudamas jis patyrė daugybę kvapą gniaužiančių nuotykių ir neišdildomų įspūdžių, taigi „Gyvenimas prie Misisipės“ – ne tik žymiojo rašytojo autobiografija, bet ir nuotaikinga jo kelionių istorija.

Kiekvienas mūsų vaikystėje privalo perskaityti „Tomo Sojerio nuotykius“. Sulaukus pilnametystės – romaną „Gyvenimas prie Misisipės“.

Kaina: 25.00

Anotacija:

Dešimt metų (1998–2003 ir 2004–2009 m.) šaliai vadovavusio prezidento Valdo Adamkaus knygoje skelbiami jo dienoraščiai, atspindintys laikotarpį po 2003 metų prezidento rinkimų ir jo antrosios kadencijos įvykius.

Prezidentas V. Adamkus dienoraščius rašo jau kelis dešimtmečius, bet ypač nuosekliai fiksuoti įvykius stengėsi jau tapęs prezidentu. Dienoraščiuose gausu net politologams nežinomų faktų. Šie užrašai skaitytojui leidžia žvilgtelėti į politinių debatų užkulisius ir kartu su Lietuvos prezidentu tarsi dalyvauti pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiamos Lietuvos ir pasaulio politikos problemos.

Prezidentas ne vien detaliai aprašo įvykius, bet ir juos atvirai vertina, komentuoja, pateikia politikų portretų. Dienoraščių puslapiams jis patiki net ir savo išgyvenimus.

Šioje knygoje dienoraščiai papildyti V. Adamkaus pastabomis ir mintimis, kilusiomis jam sklaidant savo paskutinės kadencijos užrašus. Taip iš asmeninių prezidento įžvalgų ir minčių susidėlioja Lietuvos politinio gyvenimo panorama.

Tai kelionė drauge su prezidentu V. Adamkumi per laiką ir įvykius.

Kaina: 40.00

Anotacija:

Titanikas – žymiausias pasaulyje laivas, kurio tragiškas likimas dar ir dabar kaitina visuomenės, filmų kūrėjų ir rašytojų vaizduotę. Nors Titaniką vandenyno bangos pasiglemžė prieš šimtmetį, beveik nenagrinėtas faktas, jog tarp daugiau nei 1 500 tą naktį žuvusių keleivių – trys lietuviai.

Sukurta daugybė katastrofos ekranizacijų, kurios dažniausiai baigiasi epizodu, kai gelbėjimosi valtyse susispietę žmonės sulaukia pagalbos. Šioje knygoje rasite daug įdomių ir negirdėtų faktų, apie kuriuos filmuose dažniausiai nutylima:
Kas vyko Titanikui nuskendus?
Koks lietuvių, keliavusių šiuo laivu likimas?
Kokia Birmos kapitono Liudviko Stulpino tą naktį plaukusio į pagalbą Titanikui istorija?
Ant kokio žuvusio keleivio kapo nevysta gėlės ir nuolat paliekami kino bilietai?
Kodėl vienas laivas po šios tragedijos vadintas „mirties laivu“?
Kas 14 metų iki laivo nuskendimo mistiškai išpranašavo liūdną Titaniko baigtį?

Kaina: 35.00

Anotacija:


Loros tėtis gauna darbą geležinkelio statybose ir išvyksta prie Sidabro ežero, į neapgyvendintas Dakotos žemes. Prie Slyvų upelio lieka šeima, nes Merė nespėjo sustiprėti po sunkios ligos.

Praėjus keliems mėnesiams, atsisveikinusi su senuoju šuneliu Džeku, Lora su seserimis ir mama pirmą kartą važiuoja traukiniu. Po įsimintinos kelionės ir neįprastos žiemos matininkų name, tėtis pradeda būsto statybas gautame sklype. Ingalsų kelionės dengtu vežimu pagaliau baigiasi, o Loros ir kitų naujakurių istorija tik prasideda...

Kaina: 15.00


Ir pabaigai keletas nuotraukų:

12.2. Sara Shepard „Merginos be ydų“

Anotacija:

Sara Shepard romanas „Merginos be ydų“ – tai antroji ciklo „Mielos mažos melagės“ dalis. Ši knyga tokia pat įtraukianti, žavi, intriguojančiai paslaptinga kaip ir pirmoji... O gal net ir labiau?..

Spenserė įsivėlusi į painius santykius su sesers vaikinu. Arija liūdi atstumta anglų kalbos mokytojo. O Emilijai tenka slėpti didžiulį potraukį savo naujajai draugei Majai... Hanos užsispyrimas nepriekaištingai atrodyti tampa beveik maniakiškas. Ir draugių bendra paslaptis yra tokia baisi ir skandalinga, kad išaiškėjusi be jokios abejonės sugriautų jų visų gyvenimus amžiams. Paslaptingasis E savo žinutėmis tiesiog varo iš proto...


Pradėti savo atsiliepimą norėčiau pabrėždama, kad ši, antroji, dalis man paliko geresnį įspūdį nei pirmoji. Labai džiugu, kad autorė, rašydama tęsinius, tobulėja ir atskleidžia savo tikrąjį talentą.


Ši knygų serija viena iš tų, kuriose meistriškai kuriama įtampa. Ir pirmoje, ir antroje dalyje nuo pirmo iki paskutinio puslapio spėliojau, kas yra paslaptingasis A ir su kiekvienu skyriumi mano nuomonė keitėsi. Man tai - geros knygos bruožas, kadangi nieko neįmanoma nuspėti. Ne vienas įvykis privertė aiktelėti: kai jau atrodydavo, kad viskas rimsta, staiga - oho! ir viskas apsiverčia 180-čia laipsnių.

Turiu tokį nelabai gerą įprotį prieš pradėdama skaityti knygą, ją perversti. Taip dariau ir su šia, taigi žinojau, kad mano mėgstamiausių veikėjų - Arios ir Ezros - santykiai šioje dalyje nagrinėjami nebus. Tai turbūt man didžiausias ir galbūt vienintelis knygos minusas.

Vienas dalykas, kuris man labai krito į akis ir ko taip ryškai nepastebėjau pirmoje dalyje buvo veikėjų vaikiškas elgesys. Jiems knygoje - 16-17 metų, tačiau poelgiai, kalbos maniera kartais sukurdavo įspūdį, kad jiems bent penkeriais metais mažiau. Vėlgi norėčiau paminėti Arią: čia ji su Ezra, čia jau su geriausios draugės buvusiuoju. Tiesiog erzino toks neapsisprendimas, atskleidęs, kad gal ji ir pernelyg nesubrendusi būti su Ezra.

Džiaugiausi pamačiusi, kad ir antrąją „Mielų mažų melagių“ dalį vertė Sigitas Parulskis. Ko ir buvo galima tikėtis, vertimas tikrai geras. Tiesa, buvo keletas žodžių, kurie man vis dėlto užkliuvo.

Su nekantrumu laukiu trečiosios dalies. Tikiuosi, paliks tokį pat gerą įspūdį, kaip paliko šioji.


Puslapių skaičius: 304
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 9/10


Atsiliepimas apie „Mielos mažos melagės“ čia

12.1. Justinas Marcinkevičius „Mažvydas“

Anotacija:

Poetinėje dramoje “Mažvydas” vaizduojamas XVI a., kai atsirado raštija lietuvių kalba. Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, čia atskleidžiamas. kaip tautos interesų reiškėjas, didvydis ir kartu kankinys.


Šią knygą skaičiau kaip privalomą, bet ji man paliko tikrai gerą įspūdį. Kas labiausiai įstrigo, tai nuostabi kalba. Didelis malonumas skaityti profesionaliai parašytą kurinį, kur žodžiai tiesiog plaukia ir atrodo, kad kiekvienas iš jų pasako kažką naujo. Taip pat puikiai atskleisti veikėjų charakteriai. Jie - skirtingi, tarsi atstovaujantys vis kitai pasaulėžiūrai.


Knygoje svarstoma keliais klausimais, kyla ne viena koalizija, tačiau man įdomiausias pasirodė meilės ir pareigos susidūrimas. Kai Mažvydas kalbėdavo, kad nors labai ilgisi Lietuvos, svajoja ten grįžti, tačiau jį sulaiko pareiga, nejučia ir pati imdavau svarstyti, ką pasirinkčiau. Ir greičiausiai aš - širdies žmogus. Mano nuomone, kiekvienas yra savo laimės kalvis ir gyvenimas, nugyventas tik laikantis pareigos, tačiau nepatyrus laimės, meilės, negali  būti pilnavertis. Tikiu, jog šiuos du dalykus - meilę ir pareigą - galima suderinti, tačiau pirmą vietą aš vis tiek atiduodu meilei.

Skaitydama šį kūrinį vis prisimindavau praeitais metais skaitytą V.Krėvės dramą „Skirgaila“ ir sulygindavau šiuos kūrinius. Abu vertingi, abu su mintimi, tačiau „Mažvydas“ giliau mane palietė. Šis kūrinys man pasirodė labiau išjaustas, gražesnis, mielesnis akiai ir širdžiai, tikresnis. Na, o epilogas daro „Mažvydą“ didingą, iškilmingą, verčia didžiuotis savo kalba, savo istorija, savo šalimi.

<...> meilė - tai kaip vynas. Lengva. Gera. Į dangų kelia. Žemės kaip ir nėr.

<...> darbas - kaip malda. Kuo nuoširdesnis, tuo brangesnis dangui.

Tikėti lenga. Daug sunkiau gyventi.

Nuo Dievo batų turėtų smėly atsispaust kryželis, o smėlis, sako, auksu virst turėtų.

Mėginsime sudėti pirmą žodį.
Klausykitės gerai…Širdim klausykit!
Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų
Pajusite medaus ir kraujo skonį,
Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,
Užuosit šieno ir liepynų kvapą,
Regėsit baugų debesio šešėlį
Per lauką bėgant…

Puslapių skaičius: 128
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1978

Įvertinimas: 9/10

Naujametinė dovana

Šiais metais tarp mano gautų Kalėdinių dovanų nebuvo nė vienos knygos. Tačiau Naujųjų metų Senis Šaltis nenuvylė - gavau labai norėtą knygą „Paryžiaus žmona“.

Anotacija:


„Svarbu ne tai, ką jums davė Prancūzija, o tai, ko ji nepaėmė iš jūsų“, - sakė Gertrude Stein.

1920 metai, Čikaga. Hedlė Ričardson – tyli mergina, rodos, turinti viską, išskyrus meilę ir gyvenimą. Tol, kol sutinka Ernestą Hemingvėjų, ir šis įsuka ją į savo gyvenimo ir kūrybos tornadą.

Romano veiksmas persikelia į Paryžių, kur jie – auksinė pora – kartu su legendinės „prarastosios kartos“ atstovais Gertruda Stain, Ezra Paundu, F.Skotu ir Zelda Ficdžeraldais pasineria į džiazuojančio Paryžiaus gyvenimo improvizacijas. Ernestas Hemingvėjus, apsuptas dailių moterų ir talentingų konkurentų, siekia atrasti savo kūrybos braižą, užtikrinsiantį jam vietą literatūros istorijoje: turtingo ir intensyvaus jųdviejų su Hedle gyvenimo patirtį jis audžia romane, kuris vėliau taps žymiąja Fiesta. O Hedlė, balansuodama tarp Ernesto žmonos, draugės ir mūzos vaidmenų, stoiškai priima visus iššūkius, tačiau kiek ilgai.

Paula McLain gimė Kalifornijoje 1965 m. Vaikystėje ją ir dvi jos seseris paliko tėvai, tad joms teko kraustytis iš vienos prieglaudos į kitą, vėliau uždarbiauti keisčiausiais būdais iki kol suvokė, kad gali (ir nori) rašyti. Ji baigė literatūros studijas Mičigano universitete, yra išleidusi poezijos rinkinių, memuarus, Paryžiaus žmona – antrasis jos romanas.

Ernestas Hemingway rašė, jog verčiau būtų pasirinkęs mirtį, nei įsimylėję kurią nors kitą moterį, o ne Hedley Richardson.

Tinklaraščiui jau metai!

Lygiai prieš metus panašiu laiku šis knygų tinklaraštis pradėjo savo gyvavimą. Kiekvieną atsiliepimą apie perskaitytą kūrinį stengiuosi parašyti kuo nuoširdžiau, kuo įdomiau, įdedu į jį savo širdį. Rašydama turiu progą dar kartą pamąstyti apie knygą, geriau ją suvokti. Apie kai kurias knygas rašyti sunkiau, tuomet mąstau tol, kol perprantu, ką turėčiau pabrėžti. Tačiau tai - tikras malonumas.  Šie knygų namai man atnešė daug džiaugsmo ir naudos. Tikiu, kad jie dar ilgai gyvuos ir neš kuo geriausias emocijas. :)