12.7. Paula McLain „Paryžiaus žmona“

Anotacija:

„Svarbu ne tai, ką jums davė Prancūzija, o tai, ko ji nepaėmė iš jūsų“, - sakė Gertrude Stein.

1920 metai, Čikaga. Hedlė Ričardson – tyli mergina, rodos, turinti viską, išskyrus meilę ir gyvenimą. Tol, kol sutinka Ernestą Hemingvėjų, ir šis įsuka ją į savo gyvenimo ir kūrybos tornadą.

Romano veiksmas persikelia į Paryžių, kur jie – auksinė pora – kartu su legendinės „prarastosios kartos“ atstovais Gertruda Stain, Ezra Paundu, F.Skotu ir Zelda Ficdžeraldais pasineria į džiazuojančio Paryžiaus gyvenimo improvizacijas. Ernestas Hemingvėjus, apsuptas dailių moterų ir talentingų konkurentų, siekia atrasti savo kūrybos braižą, užtikrinsiantį jam vietą literatūros istorijoje: turtingo ir intensyvaus jųdviejų su Hedle gyvenimo patirtį jis audžia romane, kuris vėliau taps žymiąja Fiesta. O Hedlė, balansuodama tarp Ernesto žmonos, draugės ir mūzos vaidmenų, stoiškai priima visus iššūkius, tačiau kiek ilgai.


Prisipažinsiu: ši knyga mane pirmiausia patraukė ne siužetu, ne viršeliu, bet pavadinimu. Paryžius - vienas mano mylimiausių miestų, į kurį, be abejonės, dar sugrįšiu. Taigi, pamačiusi šio miesto pavadinimą ant knygos, jau buvau pusiau papirkta. Toliau perskaičiau anotaciją: istorija apie Ernesta Hemingvėjų, jo meilę ir kūrybą. Dabar jau buvau visiškai papirkta, tad labai džiaugiausi gavusi dovanų šią knygą.


Pirmas dalykas, labai kritęs man į akis, buvo tas, kad autorės rašymo stilius labai priminė pačio Hemingvėjaus. Ir tai greičiausiai talentas, o ne įgūdis. Nors Paula McLain baigusi literatūros studijas, tačiau be įgimto sugebėjimo būtų sunku parašyti kūrinį, primenantį netgi tokio rašytojo kaip Hemingvėjus kūrybą. Rašymo stilius profesionalus, atrodo, jog nėra nė vieno pašalinio žodžio, kiekvienu pasakoma kas nors naujo. Netgi jei tai smulkmenėlė, ji reikšminga herojų gyvenimams.

Siužetas be galo įtraukiantis. Pradėjus skaityti šį kūrinį reikėtų susitaikyti su tuo, kad sunku bus atsitraukti. Na, o jei jau reikia kažkur eiti, teks nešiotis ir šį storą romaną, nes maga kuo greičiau sužinoti, kas gi bus toliau, kaip vystysis herojų gyvenimai. Kalbant apie knygos veikėjus, jų čia be galo daug ir visi skirtingi, bet tuo pačiu visi panašūs. Pagrindinis juos jungiantis dalykas - menas. Žinoma, šiame kūrinyje ryškiausia meno forma - literatūra. Skaitytojas supažindinamas su Gertrūda Stain, Ezra Paundu, Skotu ir Zelda Ficdžeraldais, Šervudu Andersonu. Man, kaip be galo mylinčiai literatūrą, skaityti apie tokius kūrėjus buvo tikras malonumas. Knygos pabaigoje pati autorė pamini, kad stengėsi kuo tiksliau atpasakoti knygos veikėjų gyvenimus. Tai jaučiama visoje knygoje. Skaitytojas gauna galimybę nors trumpai pažvelgti į didžių, į istoriją patekusių asmenybių kasdienybės nuotrupas, pajusti, ką jiems reiškė kūrybos procesas.

Dauguma knygos veikėjų, įskaitant ir patį Ernestą Hemingvėjų - „prarastosios kartos“ atstovai. Hemingvėjus didelę gyvenimo patirtį įgijo būdamas Pirmojo pasaulinio karo dalyviu. Iki pat gyvenimo pabaigos, jį persekiojo mirties baimė. Jis „bijojo mirties taip, kad ieškodavo jos kur ir kada galėdamas“. Vieni ryškiausių knygos epizodų - bulių kautynės Pamplonoje. Hemingvėjui jų stebėjimas tampa netgi maniakišku užsiėmimu, gyvybės ir mirties simboliu. Viename skyriuje netgi randame Ernestą besvarstantį, kaip galėtų nusižudyti. Po daugelio metų jis nusišaudamas užbaigė savo gyvenimą.

Kūrinyje buvo įdomu skaityti ir apie to meto Paryžiaus bohemą, kur vyravo pokario euforijos jausmas, nebuvo rūpinamasi dėl ateities. Menininkai leido dienas kavinėse, diskutuodami apie meną, dažnas neišlįsdamas iš alkoholio sukelto svaigulio. „Tuo metu įdomių žmonių galėjai sutikti bet kur. Monparnaso kavinės juos – prancūzų dailininkus, rusų šokėjus, amerikiečių rašytojus – tarsi įkvėpdavo ir iškvėpdavo“ - taip pati Hemingvėjaus žmoną Hedlė kalba apie Paryžių. Paryžių, kuris tada buvo tikras „bohemiškasis menininkų miestas“.

Ernesto Hemingvėjaus asmenybė - labai įvairiapusiška ir sudėtinga. Šioje knygoje turime galimybę susipažinti su jo kūrybos pradžia bei pirmąja žmona Hedle Ričardson. Šių dviejų žmonių santykiai aplinkinių tada buvo vadinami idealiais, o santuoka - šventa, tobula. Tokia ji ir buvo. Bent iš pradžių. Viskas ėmė keistis, kai Ernestui ėmė patikti žurnalistė Polina. Tačiau mane labiausiai stebino ne Hemingvėjaus neišikimybė Hedlei, o jos elgesys. Nežiūrint kelių pykčio protrūkių, ji vis tiek nori likti su vyru, o galiausiai altruistiškai duoda jam laisvę. Ne viena scena , susijusi su Ernestu, jo žmona bei meiluže netgi šokiravo, tiesiog negalėjau patikėti, kad tai įmanoma. Ernestas Hemingvėjus vėliau rašė, kad verčiau būtų pasirinkęs mirtį, nei įsimylėjęs kurią nors kitą moretį, o ne Hadley Richardson. Man sunku tvirtinti, kad tai tikrai buvo meilė, tačiau negalima nuneigti, kad Ernestą ir Hedlę jungiantis stiprus ryšys išliko iki pat jo mirties.

Skaitydama šį kūrinį dažnai užsimiršdavau ir atsidurdavau į tų laikų Paryžiuje. Galiu drąsiai teigti, kad „Paryžiaus žmona“ - geriausia laiko mašina, trokštant nusikelti į praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio kūrėjų Meką, pajusti ten vyravusį bohemišką, nerūpestingą gyvenimą ir nors pro mažą langelį, nors labai trumpai pažvelgti į iškiliausių kūrėjų gyvenimus, mintis ir jausmus.

Meilė - graži prakeikta melagė.

Tikrajam menininkui nereikia girtis, jis neturi tam laiko. Jis dirba savo darbą, tylėdamas prakaituoja. Niekas negali jam niekuo padėti.

Vaikščioti gražiausiomis Paryžiaus gatvėmis - tarsi matyti, kaip prasiskleidžia siurrealistinio cirko užuolaida ir galima bet kurią valandą stebėtis jo keistenybėmisbei grožiu.

<...> jei jau kartą buvai kare ir jauti tai savyje, visada gali į jį sugrįžti.

Taip žmogų veikia karas - aplinkui matomi vaizdai trina iš atminties ankstesnio gyvenimo akimirkas ir žmones tol, kol nebeprisimeni, kuo jie buvo reikšmingi. Toks poveikis būna visiems: kariaujantiems ir nekariaujantiems.

Gyvenimą reikia pažinti, ragauti ir mylėti visą. Reikia gyventi plačiai atmerktomis akimis. 

Puslapių skaičius: 400
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 10/10