Švelni ir lyriška istorija, atsiminimai apie vaikystę kaime, išvykimą iš jo, tikrojo gyvenimo pradžią. Kaimynystėje gyvenantys vaikai Andrius ir Liuka pamilsta vienas kitą. Dėl mažmožio susipykus jų tėvams mylimieji, kaip Romeo ir Džiuljeta, išskiriami.
Pamenu, kad kai pirmą kartą skaičiau šį kūrinį, po to mamos prašiau nupirkti riešutų duonos. Na, tikrai skanu buvo. Šįkart taip pat skaniai sukramčiau ir šią knygą. Sužavėjo iš pažiūros paprastas, bet labai įtraukiantis siužetas, be galo įdomus veikėjai, rašymo maniera.
Labiausiai man patikęs veikėjas - Andrius Šatas. Jo ne toks jau ir subtilus sarkazmas tiesiog stulbino. Iš gerosios pusės, žinoma. Sugebėjimas taip subjektyviai, bet kartu ir objektyvai įvertinti įvykius žavintis. Patiko ir tai, jog šis herojus žino, kuri gi vieta jam pasauly priklauso ir tikrai nebijo jos ginti. Viena gražiausių vietų man pasirodė ta, kai šis nutrūktgalvis suveda du vienas kitą mylinčius, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių, nesančius kartu, žmones. Na, ar kiekvienas taip galėtų?
Andriaus ir Liukos meilės linija taip pat įdomi. Juokinga, bet kartu ir be galo miela buvo skaityti kaip jie pirma apsidaužo batais, susipyksta, o paskui jau traukia vienas kitą iš nepatogios padėties. Pabaiga, tiesa, ne ką linksmesnė nei Romeo ir Džiuljetos istorija. Ne, niekas nenusišauna, nors gal ir galima tam prilyginti...Graudu, bet gyvenime taip būna: gali labiausiai mylėti ir galiausiai vis tiek nebūti kartu su tuo, kurį myli...
Knygoje patiko ir šilti Andriaus santykiai su seneliu, dėde bei tėvais. Nuostabu buvo matyti tokį artimą bendravimą. Andrius kūrinio pabaigoje ištaria, kad geriau jau jam nudžiūtų ranka nei jis pamirštų savo tėvą ir motiną. Man tai vieni nuoširdžiausių ir tyriausių žodžių, kuriuos galima ištarti tėvams.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Andriaus pasakojimai nieko neypatingi, paprasti. Tačiau kūriniui plėtojantis atsiranda noras dar ir dar skaityti tą pačią pastraipą, įsigilinti ir pajausti kiekvieną žodį. Knygą užverčiau užlieta emocijų, susimąsčiusi. Kūrinys labai tikroviškas, labai natūralus, kiekvienai detalei autorius sugėbėjo sukurti atitinkamą spalvą ir nuotaiką. Kiekviena smulkmenėlė išjausta, galima aiškiai matyti, kiek širdies Šaltenis įdėjo į savo kūrinį.
Šią knygą lentynoje statyčiau šalia Astridos Lindgren romano „Mes Varnų saloje“. Abu šie kūriniai be galo tyri, be galo nuoširdūs ir vaizduojantis šiltus žmonių santykius. Ir ant abiejų galima drąsiai klijuoti etiketes: „Privaloma perskaityti“.
Pavasarį kurkia ir plėšosi varlės, pavasarį trūksta vitaminų ir retkarčiais norisi nusišaut, pavasarį stovi su portfeliu prie lango, autobusai važiuoja tolyn pro mokyklą, mirkčioja žaliom ir raudonom švieselėm, ir tau kažko pasiutusiai maudžia širdį.
Puslapių skaičius: 43
Leidykla: Žaltvykslė
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2006
Įvertinimas: 10/10
Leidykla: Žaltvykslė
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2006
Įvertinimas: 10/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą