Titanikas – žymiausias pasaulyje laivas, kurio tragiškas likimas dar ir dabar kaitina visuomenės, filmų kūrėjų ir rašytojų vaizduotę. Nors Titaniką vandenyno bangos pasiglemžė prieš šimtmetį, beveik nenagrinėtas faktas, jog tarp daugiau nei 1 500 tą naktį žuvusių keleivių – trys lietuviai.
Sukurta daugybė katastrofos ekranizacijų, kurios dažniausiai baigiasi epizodu, kai gelbėjimosi valtyse susispietę žmonės sulaukia pagalbos. Šioje knygoje rasite daug įdomių ir negirdėtų faktų, apie kuriuos filmuose dažniausiai nutylima.
Kažkada ėjau iš proto dėl aktoriaus Leonardo DiCaprio: turėjau visus jo plakatus, iškarpas, kurie tik pasirodydavo žurnaluose, žiūrėjau filmus, kuriuose jis vaidino. „Titanikas“ visada buvo vienas iš žiūrimiausių, palikusių didžiausią įspūdį. Tačiau tada tai tebuvo liūdnas filmas, ne kartą išspaudęs ašarą. Dabar jį žiūrint apsiverkti darosi vis sunkiau, tačiau norisi vis labiau gilintis į pačią garsiausio pasaulyje lainerio istoriją. Štai neseniai su didžiausiu susidomėjimu perskaičiau straipsnį apie „Titaniką“, kuriam naujausiame žurnalo „National Geographic“ numeryje buvo skirta daugiausia vietos, o šiandien užbaigiau knygą „Titaniko lietuviai“, taip pat ne su mažesniu susidomėjimu.
Prieš šių metų Knygų mugę internete aptikta naujiena, kad jos metu bus pristatyta knyga apie „Titaniką“, iškart patraukė mano dėmesį. Ėmiau ieškoti daugiau informacijos ir nekantriai laukti šios naujienos, kuri tapo mano tikslu mugėje. Taigi, jau pirmą jos dieną rankoje turėjau „Obuolio“ leidyklos krepšį, su jame besislepiančiu kūriniu „Titaniko lietuviai“. Skaityti ją pradėjau dar tą pačią dieną ir be galo įsitraukiau. Deja, užpuolusios dvyliktos klasės įskaitos ir atsiskaitymai privertė visas ne mokyklines knygas nustumti į šoną. Tačiau šiandien ryte užverčiau paskutinį knygos puslapį ir galiu pasakyti, kad ji tikrai buvo verta kiekvieno cento.
Labiausiai man patikęs dalykas knygoje - informatyvumas. Turbūt būtų galima šį kūrinį pavadinti „Titaniko“ Biblija. Begalė dalykų išnagrinėti ir aprašyti plačiai, profesionaliai. Pateiktos nuotraukos, apklausų, vykusių po lainerio nuskendimo, fragmentai, išsami įvykių eiga netgi po nelaimės. Manau, galiu drąsiai teigti, jog perskaičiusi šią knygą apie „Titaniką“ žinau žymiai daugiau. Pagarba autorėms už tokį didelį darbą. Galima tik įsivaizduoti, kiek daug reikėjo įdėti pastangų norint parašyti informatyvią knygą su stipriais argumentais.
Nors tai dokumentinė knyga, tačiau ne viena vieta mane sugraudino ir privertė giliai susimąstyti. Stebėjausi „Californian“ laivo kapitono ir įgulos abejingumu: buvo tiesiog ignoruotos matomos baltos raketos, vėliau ginantis, kad tai neva galėjo bet kas. Jei šis laivas būtų operatyviai sureagavęs į nelaimės signalus, „Titaniką“ galėjo pasiekti netgi per 45 minutes! Daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių, kuriems Atlanto vandenynas tapo kapu, galėjo būti išgelbėti, jei ne „Californian“, dreifavusio už mažiau nei 40 km nuo „Titaniko“, abejingumas. Džiugu, kad „Carpathia“, buvusi už daugiau nei 100 km nuo lainerio nelaimės vietos, suskubo keisti kursą ir plaukti jos link.
Skaudu buvo ir skaityti apie vadinamąjį „Mirties laivą“ - laivo Mackay-Bennett įgulos užduotis buvo surinkti kūnus nuo Atlanto paviršiaus. Skaitydama mąsčiau, kodėl kai kurie nelaimėliai buvo laidojami čia pat vandenyne, kai tuo tarpu kiti pargabenti, kad artimieji galėtų patys juos palaidoti. Žinoma, didelė dalis kūnų liko nerasti ar neatpažinti (tarp jų ir trys lietuviai, plaukę „Titaniku“), tačiau kodėl ne visi gavo galimybę būti grąžinti į žemyną, pas artimuosius ir deramai atgulti amžinojo poilsio vieton. Pati laivo įgula aiškino, esą neturėjo tiek vietos pargabenti visus kūnus. Ir vis dėlto - kodėl pargabenti buvo tie, o ne kiti žmonės?
Susimąstyti vertė ir istorijos, pateiktos išnašoje: ant „Carpathia“ denio susipažino vyro „Titanike“ netekusi besilaukianti moteris ir kitas išsigelbėjęs vyriškis. Po dvejų metų jie tapo vyru ir žmona. O štai kita išsigelbėjusi moteris suskubo skirtis su vytu, nes šis ją su vaikais paliko likimo valiai ir pats gelbėjo savo kailį. Vienas tėvas, sodindamas savo sūnų į gelbėjimosi valtį, jam ištarė, jog pasimatys vėliau. Tėvas neišsigelbėjo, tad po 70-ties metų sūnaus noras buvo, kad jo pelenai būtų išbarstyti Atlante ir jis vėl galėtų „susitikti“ su tėvu.
Nors prieš kelias dienas sukako 100 metų nuo baisiosios 1912 metų balandžio 15-tosios dienos nakties, „Titaniko“ istorija vis dar turi be galo daug susidomėjusių tyrinėtojų. Keliamos įvairiausios teorijos, atsiranda vis daugiau „jeigu“. Ši knyga praskleidžia žymiausio pasaulyje lainerio tragedijos šydą. Skaitytojui duota galimybė pažvelgti į „Titaniką“, jam pateikiamas tarsi atskaitos taškas, tad perskaičius šį kūrinį sunku numalšinti norą vis daugiau gilintis į šią jaudinančią istoriją. O verčiant puslapį po puslapį nejučia ateina mintis, kokios stiprybės ir ištvermės galima pasisemti iš patyrusių tuo metu didžiausio ir prabangiausio lainerio „Titanikas“ tragediją.
Puslapių skaičius: 287
Leidykla: Obuolys
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2012
Įvertinimas: 10/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą