Su Naujaisiais Metais!

Džiaugsmingų, prasmingų, įdomių ir pilnų svajonių išsipildymo Naujųjų - 2012-tųjų - metų!!!

2011m. perskaitytų knygų suvestinė

Paskutinę metų dieną skelbiu 2011-tųjų metų knygų suvestinę:



Metų knyga: Robert James Waller „Madisono apygardos tiltai“

Metų Top5: 
Robert James Waller „Madisono apygardos tiltai“
Isabel Abedi „Lučianas“
Emily Bronte „Vėtrų kalnas“
Maggie Stiefvater „Dabar ir visados“
Suzanne Collins „Liepsnojantis įtūžis“

Kitos įspūdį palikusios knygos:
Khaled Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“
Michael Wallner „Balandis Paryžiuje“
Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“
Balys Sruoga „Dievų miškas“
Albert Camus „Svetimas“
Vincas Mykolaitis - Putinas „Altorių šešėly“

Metų labiausiai sukrėtusi:
Ruta Sepetys „Tarp pikų debesų“

Metų labiausiai įkvepianti knyga:
Jack Kerouac „Kelyje“

Metų nuotaikingiausia knyga:
Peter Mayle „Metai Provanse“

Metų klasikos knygos:
Emily Bronte „Vėtrų kalnas“
Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“

Metų keisčiausia knyga:
Franz Kafka „Metamorfozė“

Metų originaliausia knyga:
Antanas Škėma „Balta drobulė“

Metų mistiškiausia knyga:
Gabriel Garcia Marquez „Apie meilę ir kitus demonus“

Metų šilčiausios knygos:
Laura Ingalls Wilder „Namelis prerijose“
Wendy Holden „Mažo miestelio žmonos“

Metų gražiausia kalba:
Maggie Stiefvater „Dabar ir visados“

Metų nusivylimai: 
Vincas Krėvė „Skirgaila“
Paulo Coelho „Alchemikas“

Statistika:
Per metus perskaitytos 33 knygos, iš jų lietuvių autorių - 6. Perskaitytos knygos sudarė 8621 puslapį.
Per metus įsigytos 37 knygos, joms išleista 547.19 Lt ir 11.97 Lt KK bloknotams.

11.33. Maggie Stiefvater „Dabar ir visados“

Anotacija:

tada
Kai sutiko Greisę, Semas buvo vilkas, o ji – mergina. Galų gale jis atrado būdą tapti vaikinu, ir jų meilė iš tolimo susidomėjimo virto tvirtu bendro gyvenimo artumu.

dabar
Pasakojimas taip ir turėjo baigtis. Bet Greisei nebuvo lemta likti žmogumi. Dabar ji yra vilkė. O Mersi Folso vilkus netrukus iššaudys per paskutinę didžiulę medžioklę.

dabar ir visados
Semas dėl Greisės padarytų bet ką. Bet ar vienas vaikinas ir viena meilė iš tiesų gali pakeisti priešišką, plėšrų pasaulį? Netrukus vieną tyrą akimirką susidurs praeitis, dabartis ir ateitis – tą akimirką bus sprendžiama, mirti ar gyventi, atsisveikinti ar likti amžiams.


Po antrosios „Virpėjimo“ serijos knygos, be galo laukiau trečiosios. Todėl sulaukusi perskaičiau per keletą vakarų. Skaitydama tiesiog negalėjau atsitraukti. Ne, ne siužetas mane taip įtraukė, nors ir jis puikus. Negalėjau nustoti žavėtis kalba, kuria parašytas šis kūrinys. Tai - sklandi, meniška, poetiška, tikra grožinės literatūros kalba. Būtent šį knygos bruožą aš apibrėžčiau kaip patį ryškiausią. Knygoje, mano nuomone, apskritai daugiau dėmesio buvo skirta jausmams, mintims, vidinei veikėjų būsenai, nei pačiam siužetui ir įtampos kūrimui.


Kad ir kiek dėmesio skirta personažų vidui, tačiau siužetą taip pat pavadinčiau stipriu ir originaliu. Jame nebuvo nė vieno nereikalingo veiksmo, jokių pilstymų iš tuščio į kiaurą  - visko tiek, kiek privalo būti, kiek dera ir tinka. Ten, kur jaučiama įtampa, ji jaučiama visa esybe, verčia bėgioti kūnu šiurpuliukus ir nervintis klausiant savęs: kas gi bus toliau. Skyriai pabaigiami reikšmingais sakiniais, kurie tampa nuorodomis į tolesnį veiksmą.

Negalima nepabrėžti, kaip puikiai autorė atskleidė knygos veikėjus. Kiekvienas jų - savitas, visiškai išpildytas, turintis savo vietą. Būtų be galo sunki užduotis išskirti vieną, kuris man labiausiai patiko. Tačiau jei reikėtų juos apibūdinti vienu žodžiu, galėčiau. Ryžtingi. Net ir sunkiausiose situacijoje jie tokie išlieka, net dvejojant ryžtas galiausiai visada ima viršų. Tai - stiprių, valingų ir dvasingų žmonių bruožas. Būtų nuostabu, kad tokių daugiau būtų ne tik knygose, bet ir realiame gyvenime.

Šioje dalyke, kaip ir pirmosiose, žinoma, toliau vystoma Semo ir Greisės meilės tema. Žavi tai, kaip jie papildo vienas kitą, tarsi būtų dvi vienos monetos pusės, negalinčios egzistuoti viena be kitos. Jie - ne tik mylimieji. Jie - sielos draugai, be žodžių suprantantys vienas kitą, pasiryžę bet kokia kaina išsaugoti savo meilę, savo ryšį.  Be galo tiksliai šį ryšį apibūdino vienas iš veikėjų Koulas: „Ėmiau suvokti šį tą apie Semą ir Greisę, apie Semo negalią funkcionuoti be jos - tokia meilė veikia tik tada, jei esi tikras, kad tiedu žmonės visad bus kartu. Jei viena lygties pusė dingta, miršta arba myli nors kiek mažiau ir ne taip tobulai, ta meilė tampa tragiška, apgailėtina kada nors sugalvota istorija, juokinga absurdiška. Be Greisės Semas tik atomazgos neturintis pokštas“.

Pradėjusi skaityti šią trilogiją, susižavėjau poetu Rilke. Džiugu, kad visose knygose cituojami jo eilėraščiai. Jie be galo gražiai įsilieja į siužetą, į nuostabią kalbą. Taip pat patiko ir skyreliai, kuriuose, rodos, tik padriki žodžiai, tačiau iš tikrųjų turintys didžiulę ir gilią prasmę. Mėgavausi jais, atsidurdavau ten, kur vyko veiksmas, nuolat žavėjausi.

Kūrinys - spalvingas, tapybiškas,jausmingas. Tačiau turi jis ir gilesnę nei žavėjimosi prasmę: skatinama mąstyti ir apie kai kurių žmonių žiaurumą, nesiklausymą, nenorą matyti ir suprasti. Atskleidžiama ir mintis, kad reikia mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, kiekvienu momentu, kai esi su mylimais žmonėmis. Ir, žinoma, tikėti, kad kažkur yra tavosios monetos antroji pusė, kuri papildo ir suteikia gyvenimui pilnatvę.

Nėra geresnio skonio nei šis: kažkieno kito juokas tavo burnoje.

Puslapių skaičius: 429
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 10/10

11.32. Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“

Anotacija:

1941-aisiais penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža Liną į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Viskas griūva.

Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia, jei liks gyva, įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe, ji kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie - dar gyvi.

Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos. Tik ar vien meile gali būti gyvas?

„Tarp pilkų debesų" - užburianti istorija, kuri užgniaužia kvapą ir pavergia širdį, atskleisdama įstabią žmogaus dvasios prigimtį.


Tiesą sakant, ilgą laiką nesiryžau imti šios knygos ir žiūrėjau į ją labai skeptiškai. Maniau, kaip moteris, negyvenanti Lietuvoje, nors ir lietuvių kilmės, galėtų parašyti gerą ir vertingą knygą apie lietuvių tremtis, apie baisųjį Stalino laikotarpį. Tačiau šįkart nuėjusi į biblioteką ir pamačiusi šią knygą nusprendžiau, kad atėjo laikas ir man perskaityti kūrinį, kurį vieni lietuviai giria, kiti priešingai - peikia.


Visa istorija pasakojama penkiolikmetės Linos akimis. Pasakojimo stilius - nesudėtingas, tačiau puikiai atskleidžiantis visą siaubą, kurį patyrė žmonės, vieną dieną ištremti į Sibirą. „Įsivaizdavau, kaip kažkas kilsteli kilimo kampą, o didžiulė sovietų šluota lyg šiukšles sustumia mus po apačia“ - taip Lina apibūdina savo ir visų tremtinių padėtį. Šis kūrinys nepalieka skaitytojo abejingo, verčia mąstyti ir džiaugtis savo gyvenimu, dėkoti Dievui už tai, kad neteko išgyventi tokio siaubo, koks aprašomas knygoje. Tarp gyvenimo tremtyje aprašymų įterpiami ir Linos prisiminimai iš ankstesnio gyvenimo. Jie tarsi papildo samojo laiko veiksmus, tačiau tuo pačiu ir sudaro jiems kontrastą: nesunku pamatyti, kaip pasikeitė gyvenimas ir reakcija į jo atsiųstus išbandymus.

Kūrinyje „Tarp pilkų debesų“ aiškiai atskirti neigiami ir teigiami veikėjai. Gerieji - tai Lina, jos brolis Jonas, mama Elena, Andrius, ponia Rimienė, blogieji, žinoma, enkavėdistai. Tiesa, vienas iš šių - Kreckis - tarsi blaškosi: jis skriaudžia tremtinius, žiauriai su jais elgiasi, tačiau vėliau paaiškėja, kad jis padėjo Linos mamai, o ir su pačia Lina kartą pasikalba nuoširdžiai. Taip nuoširdžiai, kad net mergaitės neapykantą ir pyktį pakeičia užuojauta Kreckiui. Linos charakteriu ir ištverme apskritai neįmanoma nesižavėti. Ji ne tik dirba nuo aušros iki sutemų, per dieną gaudama vos tris šimtus gramų duonos, ne tik stengiasi padėti išgyventi kitiems, ne tik nusižemina dėl artimųjų ir pamina savo principus, bet dar ir piešia bei aprašo visus matytus siaubus prisiekia: jei tik išliks gyva, o turi išlikti, visą šią medžiagą pamatys pasaulis.

Dar vienas dalykas, man labai kritęs į akis, buvo Linos broliuko Jono, į tremtį patekusio vos dešimties, staigus suaugimas. Kitomis aplinkybėmis turbūt pabrėžčiau, kad tai - neįtikinama, nenatūralu, tačiau šįkart negaliu taip sakyti. Vaikas, staiga išvežtas iš namų, priverstas sunkiai dirbti tam, kad išliktų pats ir padėtų išgyventi seseriai ir mamai; vaikas, matęs tėtį, suvargusiu veidu sakantį, kad dabar Jonukas turįs pasirūpinti savo motina ir sesute; vaikas, matęs šimtus, tūkstančius lavonų; vaikas, kurio akyse buvo nušauta moteris - tokiomis sąlygomis esi priverstas suaugti, pamiršti, kad kadaise turėjai gražią vaikystę, nes žaislus pakeičia sunkus darbas ir pastangos išgyventi.

Knygoje neapsieinama ir be meilės temos. Lina ir Andrius susipažįsta dar gyvuliniame vagone, vežančiame nekaltus žmones į nežinią, ir iš karto pajunta tarpusavio ryšį. Jie stengiasi padėti vienas kitam kaip išgalėdami, rizikuodami gyvybėmis. Kai jiems staiga tenka išsiskirti, jie pažada: dar susitiks. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad taip ir atsitiko, nors nepaaiškinama nei kaip, nei kada. Šita detalė, tiesa, man užkliuvo: tarsi autorė būtų patingėjusi plačiau aprašyti.

„Tarp pilkų debesų“ - nuoširdi, tikra, išjausta knyga, išspaudžianti ne vieną ašarą. Aš skaitydama negalėjau nustoti stebėtis Stalino ir jo sąjungininkų žiaurumu ir beširdiškumu: kaip įmanoma net pagalvoti apie tokį dalyką, kaip trėmimai, jau net nekalbant apie jų vykdymą. Belieka tik tikėtis, kad niekam, nė vienai tautai, daugiau nebeteks patirti tokios siaubingos nelaimės.

<...> blogis viešpataus tol, kol dori žmonės nepasiryš veikti.

Puslapių skaičius: 335
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 9/10

11.31. Glenn Beck „Kalėdinis megztinis“

Anotacija:

Dvylikametis Edis labai laukė Kalėdų – mat be galo troško ir tikėjosi dovanų gauti dviratį. Tikėjosi, nors ir po tėvo mirties šeimos kepykla buvo uždaryta ir trūko pinigų, o gyvenimas tapo sunkesnis... Vis dėlto Edžiui atrodė, kad mama būtinai suras išeitį, ir tą stebuklingą šventinį rytą prie kuklios eglutės jis tikrai ras dovaną, apie kurią svajojo. Tačiau realybė pasirodė kitokia ir vietoj dviračio mama jam padovanojo megztinį. „Kvailą, šlykštų rankų darbo megztinį...“

Patyręs, kad norai ne visada išsipildo, įskaudintas ir per mažas suvokti, kas yra didieji gyvenimo turtai, tą Kalėdų rytą Edis pradeda nelengvą kelionę į brandą. Daugelį mėnesių teks kovoti su savimi – kovoje gelbės paslaptingo kaimyno Raselo patarimai, – kol tamsūs debesys berniuko gyvenime išsisklaidys, ir jis pagaliau suvoks tikrąją paprastos motinos dovanos vertę...


Šį kūrinį perskaičiau per porą kalėdinių vakarų ir labiausiai mane sužavėjęs dalykas - begalinis nuoširdumas, visą laiką sklidęs iš knygos.


Knygos siužeto nepavadinčiau originaliu - nemažai knygų jau yra parašyta tokia tema: apie tikrąsias vertybes, meilę artimiesiems, Kalėdų dvasią. Tačiau šis kūrinys išsiskiria savo natūralumu. Pats autorius pamini, jog tai - iš dalies autobiografinis kūrinys. Turbūt tai verčia atlaidžiau pažiūrėti ir į kai kuriuos knygos aspektus, galbūt skambančius keistai.

„Kalėdinio megztinio“ veikėjai labai neblogai atskleisti. Skaitydama galėjau juos įsivaizduoti, vienų gailėjausi, kitus smerkiau. Kiekvienas iš jų knygoje turėjo savo vietą, savo paskirtį, kiekvienas atliko tam tikrą vaidmenį. Mieliausias širdžiai man buvo pagrindinio veikėjo Edžio senelis. Artimas buvo jo charakteris: be galo myli savo artimus žmones, pasiryžęs viską dėl jų padaryti, bet tik tada, kai jie patys neatstums jo pagalbos.

Keisčiausias veikėjas man pasirodė Raselas. Supratau jo prasmę knygoje, tačiau man jis pasirodė nenaturalus, kažkoks dirbtinas. Tiesa, gražiausios mintys sklisdavo būtent iš Raselo lūpų.

Knygoje nemažai moralų, kurie gražiai įsipaišydavo į siužetą. Ir vis dėlto, kartais pasirodydavo, kad jau per daug pamokslaujama, kad tie pamokslai virtę mechaniškais, sukurtais, banaliais. Tačiau išsakytos mintys, ypač Raselo ir senelio, gražios, prasmingos, verčiančios susimąstyti.

„Kalėdiniame megztinyje“ įspūdį paliko be galo tyri ir šilti Edžio ir jo senelio santykiai. Žavėjausi jų bendra veikla, kiek daug bendro jie turi, kaip gerai vienas kitą supranta. Po nelaimingo atsitikimo, stebino senelio tvirtybė ir atsidavimas, pasiryžimas kovoti dėl Edžio grįžimo į gyvenimą. Žavėjo ir senelio su senele ryšys, labai nuoširdi atrodė jų meilė, jų kalbos apie vienas kitą, netgi neigiamus įpročius. Linkėčiau tokį jausmą patirtį kiekvienam.

Kūrinyje atskleidžiamos tikrosios vertybės: meilė artimui, pasiaukojimas, nuoširdumas, teigiama mintis, jog didžiausias gyvenimo turtas - šeima, kuri parems bet kokiomis aplinkybėmis, nenusisuks susidūrus su sunkumais, visada bus šalia. Knygoje parodoma, jog ne visada materialios dovanos atneša laimę ir džiaugsmą, nes gyvenimo pilnatvei sukurti reikia ne turtinių gėrybių, o dvasinių.

Na, ir galiausiai pabaiga. Ją turbūt sunkiausia įvertinti. Negaliu sakyti, kad nepatiko, tačiau kad patiko - irgi ne. Ką tikrai žinau - ji buvo netikėta ir nenuspėjama, tačiau vis tik turbūt nebūčiau taip užbaigusi šios knygos. Kita vertus, ši pabaiga - tikras Kalėdų stebuklas.

Rinkdamasis kelią, renkiesi tikslą.

Visos kelionės, ir į gerą, ir į blogą, prasideda nuo vieno mažo žingsnelio.

Kartais mūsų stiprybė yra mūsų silpnybė. Kartais, kad būtum stiprus, turi pirmiau būti silpnas. Turi dalytis savo našta; turi atsiremti į kitus, susidūręs akis į akį su bėdomis ir savimi. Tai sunku, bet nuo audrų, kurios kyla kiekvieno žmogaus gyvenime, tave saugo šeima.

Puslapių skaičius: 206
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 9/10

Naujos knygos

Anotacija:

Kai sutiko Greisę, Semas buvo vilkas, o ji - mergina. Galų gale jis atrado būdą tapti vaikinu, ir jų meilė iš tolimo susidomėjimo virto tvirtu bendro gyvenimo artumu. Pasakojimas taip ir turėjo baigtis. Bet Greisei nebuvo lemta likti žmogumi. Dabar ji yra vilkė. O Mersi Folso vilkus netrukus iššaudys per paskutinę didžiulę medžioklę. Semas dėl Greisės padarytų bet ką. Bet ar vienas vaikinas ir viena meilė iš tiesų gali pakeisti priešišką, plėšrų pasaulį?

Kaina: 31.99

Anotacija:


Pirminiai skaičiai dalijasi tik iš vieno ir iš savęs. Nors nepatiklūs ir vieniši, vis dėlto yra skaičių, turinčių skaičių dvynį, nuo kurio juos skiria tik porinis skaičius.

Romano „Pirminių skaičių vienatvė“ herojus, nepaprastai gabus matematikas Matija, yra tikras, kad ir jis – vienas tokių skaičių, o licėjuje sutikta Aličė – jo dvynė. Jie panašūs daug kuo... Tokia pati skausminga praeitis, tokia pat vienatvė, rodos, taip trokštama, bet ir be galo skaudi... Ir tas nesugebėjimas įveikti amžino atstumo tarp savęs ir kitų. Nuo pat vaikystės dienų iki brandaus amžiaus jų gyvenimo keliai vis susikirs, susilies ir nutols atkakliai stengiantis sugriauti juos skiriančias kliūtis.

Santūriai, bet su trikdančiu tikslumu Paolo Giordano tyrinėja skausmingai bręstančių ir ieškančių savo vietos gyvenime jaunuolių jausmus.

Kaina: 18.19

11.30. Antanas Škėma „Balta drobulė“

Anotacija:

Šiame iškiliausiame A. Škėmos (1911-1961) romane svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje. Jos atsiskleidžia per pagrindinio herojaus Antano Garšvos sąmonę, kuri romane atrodo kaip savotiška erdvė, pro kurią plaukia šeimos praeities prisiminimai, desperatiška dabartis su dramatiškais meilės trikampio išgyvenimais ir laikas, vedantis herojų į beprotybę.


Šią knygą skaičiau kaip privalomą. Apie ją buvau girdėjusi be galo daug prieštaringų atsiliepimų: vieni sakė, jog nesugebėjo net perskaityti iki galo, nes buvo labai neįdomu, kai kiti gyrė kūrinį kaip vieną geriausių skaitytų. Toks nuomonių skirtumas skatino greičiau susipažinti su A. Škėmos kūriniu.

Manau, kad tiems, kurie neperskaitė knygos iki galo, koją galėjo pakišti tai, kad „Balta drobulė“ parašyta „sąmonės srauto“ forma, kitaip sakant - kas ant seilės užėjo. Vis dėlto, man toks rašymo būdas patiko. Tiesa, neretai buvo sunkoka skaityti, kai kalbėjimo temos imdavo keisti viena kitą žaibo greičiu , tačiau man toks originalus, savotiškas stilius paliko gerą įspūdį ir tikrai nestabdė noro versti puslapį po puslapio. Tuo labiau, kad kalba apskritai yra moderni (pavyzdžiui, vartojama ne mažai angliškų žodžių), kas darė knygą dar įdomesnę.

Knygos siužetas - ne mažiau įdomus nei parašymo būdas. Kūrinyje nuolat keliamasi iš ateities į praeitį, aprašomi Antano Garšvos vaikystės, jaunystės prisiminimai. Buvo labai įdomu skaityti apie jo tėvus, jų elgesį, mąstyti, kaip jis galėjo paveikti sūnaus gyvenimą, nors kai kurie prisiminimų skyreliai migdė - stengiausi juos kuo greičiau perskaityti ir užversti.

Knygos pagrindinis herojus Antanas Garšva man pasirodė labai kontroversiška asmenybė. Vienuose skyriuose jis man patikdavo savo ryžtingumu, atsidavimu mylimai moteriai, mąstymu, tačiau kituose atrodydavo, kad aprašomas visai kitas žmogus. Labiausiai įsiminė skyrius, kuriame Garšva, paveiktas Šopenhauerio filosofinių idėjų, nusprendžia pasikarti. Negalėjau nemąstyti, kad jei kiekvienas knygų skaitytojas remtųsi tokiomis mintimis ir taikytų jas savam gyvenime, greitai pusė planetos išsižudytų. Jau vien pati mintis apie savižudybę yra atgrąsi, žmogus privalo vadovautis savo protu, suvokti, kad mirtis - ne išeitis, kad ir kokia bebūtų situacija.

Knyga vaizduoja pasaulį, kuriame nelikę jokių dvasinių vertybių, kuris yra nužmogėjęs ir sumaterialėjęs, o vartotojiškumas ima viršų. Taip, dabar tai opi problema, tačiau šiame urbanistiniame pasaulyje yra ir begalės gerų dalykų. Mano nuomone, reikia ne sielotis dėl to, kas blogai, o džiaugtis gėriu ir stengtis jį sėti aplinkui. Stebino ir Garšvos įsivaizdavimas esant tik „sraigteliu didžiulėje mašinoje“ - juk jei žmogus pats nesuvoks savo vertės ir indėlio į pasaulį, niekas to už jį nepadarys.

Labai patiko, kad „Baltoje drobulėje“ apstu įvairiausių aliuzijų į kultūrą, literatūrą, mitologiją, istoriją. Buvo įdomu skaityti apie rašytoją Oskarą Vaildą, patraukė Garšvos darbo palyginimas su Sizifu, įdomiai aprašyti bolševikų, karo ir pokario metai. Tiesa, mano skaitytoje knygoje nebuvo visai jokių paaiškinimų ir vertimų, kas buvo ganėtinai apmaudu, nes būtų buvę visai įdomu sužinoti, ką reiškia vienas ar kitas lotyniškas pasakymas.

Pabaiga man paliko visai neblogą įspūdį. Tiesa, širdy gal ir norėjosi, kad viskas baigtųsi kitaip, laimingiau, tačiau kartu ir džiaugiausi, kad šio kūrinio pabaiga netikėta, kitokia, nei galima būtų įsivaizduoti  netgi skaitant jau priešpaskutinius puslapius.

Knygą rekomenduočiau rimtesnės literatūros gerbėjams. Nors kita vertus, visai verta atsiversti „Baltą drobulę“ ir tenorint gražios, modernios kalbos.

Aš dar nesu gimęs. Neparašiau geros knygos.

Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko.

Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje.

Puslapių skaičius: 170
Išleido: J.Škemienė (tarpininkaujant „Vagos“ leidyklai)
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1990

Įvertinimas: 9/10 

11.29. Balys Sruoga „Dievų miškas“

Anotacija:


Svarbiausias B. Sruogos grožinės prozos kūrinys. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais.


Senokai norėjau perskaityti šią knygą ir vis dėlto tą padaryti prisiruošiau tik tada, kai reikėjo ją skaityti kaip privalomą. Perskaičiusi galiu pasakyti, kad šį kūrinį turėtų perskaityti visi - jei ne kaip grožinę literatūrą, tai bent kaip nužmogėjusios visuomenės aprašymą. Norisi tikėti, kad bent dalį iš skaičiusiųjų tai privers susimąstyti.

Knygą sudaro 61 skyrius. Kiekvienas iš jų pasakoja vis apie kitą lagerinio gyvenimo aspektą: darbą, gyvenimo sąlygas, valdžią. Viskas aprašoma labai patraukliu stiliumi, ironiškai. Ne vienoje vietoje skaitydama nesąmoningai nusijuokiau, tačiau pagalvojus, kad tai - memuarai, o ne fantastika pasidarė be galo graudu. Tiesa, užkliuvo tai, kad kai kuriuose skyriuose vėl kartojama tas pats, kas jau buvo pasakyta ankstesniuose.

Sruoga talentingai aprašo lagerio „gyventojus“ ir valdžią. Kiekvienas žmogus apibūdinamas gana smulkiai - nuo charakterio bruožų iki išvaizdos detalių. Detaliai pasakojama ir apie aplinką. Iš šių aprašymų lengva galvoje susikurti vaizdinius, tad stebėčiausi, jei pagal šią knygą nebūtų pastatytas filmas. Nebuvo vienodai įdomu skaityti visus skyrius, tačiau taip pat nebuvo nė vieno, kuris nebūtų sukėlęs įvairiausių minčių ir nepaskatinęs susimąstyti.

Skaitant apie tam tikrus asmenis būdavo keista, kad net ir tokioje baisioje padėtyje atsiranda tokių, kurie dedasi aukštesniais, nesistengia vienytis su kitais tokio likimo žmonėmis. O jei jau pakyla į kokį svarbesnį postą nei kelmų rovimas, išvis pamiršta, jog buvo toks pats katorgininkas, stumdomas, mušamas ir alkanas. Džiugu buvo skaityti apie tuos, kurie nepaisydami pavojų stengėsi kuo daugiau padėti nuskriaustiesiems, nesvarbu kaip - maistu, laiškų perdavimų ar psichologine pagalba.

Vienas iš ironiškiausių, o kartu ir graudžiausių, skyrių man pasirodė „Laiškai ir siuntiniai“. Kaip ir galima suprasti iš pavadinimo, Sruoga čia rašo apie susisiekimą su draugais ir artimaisiais, likusiais iš koncentracijos stovyklos ribų. Šiame skyriuje atskleidžiama, kaip žiauriai buvo tyčiojamasi iš tų, kurie jau ir taip nuskriausti, o laiškų rašymas jiems - vienas tų dalykų, kurie galbūt dar palaiko jėgas ir gyvybę.Štai, laiške paminėtas velnias - laiškas neišsiunčiamas, mat „negalima velnio vardas minėti“. Kalinys įrašo „dievai“ - irgi blogai, negalima ir šio vardo rašyti. Valdininkas dar ir nusako, ką rašyti reikia: „Siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti daugiau, - esu sveikas ir patenkintas.“ Kalinys ir rašo: „Mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, su kelmai ir vienas grybas. Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas.“ Laiškas, žinoma, neišsiunčiamas.

Šis Balio Sruogos kūrinys - geriausias žiaurios, žmogiškumo stokojančios žmonijos aprašymas. Į koncentracijos stovyklas žmonės nebevežami, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje nyksta svarbiausios dvasinės vertybės: pagalba kitam, žmogiškasis orumas, vienybė, kilnumas. Būtent šių vertybių nykimas ir kuria lagerius, kursto karus ir nesantaiką ir tik žmogaus kaita į gerąją pusę, dedant visas jėgas ir pastangas žmogiškųjų vertybių išsaugojimui, padės išvengti Trečio Pasaulinio karo su dar daugiau koncentracijos stovyklų.


Puslapių skaičius: 283
Leidykla: Lietuvos rytas
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2006

Įvertinimas: 9/10

Ekranizacija

Režisierius: Algimantas Puipa
Metai: 2005
Šalis: Lietuva, Didžioji Britanija
Vaidina: Valentinas Masalskis, Steven Berkoff, Robertas Urbonas, Regina Arbačiauskaitė, Saulius Mykolaitis.

Pristatomasis filmukas: