11.33. Maggie Stiefvater „Dabar ir visados“

Anotacija:

tada
Kai sutiko Greisę, Semas buvo vilkas, o ji – mergina. Galų gale jis atrado būdą tapti vaikinu, ir jų meilė iš tolimo susidomėjimo virto tvirtu bendro gyvenimo artumu.

dabar
Pasakojimas taip ir turėjo baigtis. Bet Greisei nebuvo lemta likti žmogumi. Dabar ji yra vilkė. O Mersi Folso vilkus netrukus iššaudys per paskutinę didžiulę medžioklę.

dabar ir visados
Semas dėl Greisės padarytų bet ką. Bet ar vienas vaikinas ir viena meilė iš tiesų gali pakeisti priešišką, plėšrų pasaulį? Netrukus vieną tyrą akimirką susidurs praeitis, dabartis ir ateitis – tą akimirką bus sprendžiama, mirti ar gyventi, atsisveikinti ar likti amžiams.


Po antrosios „Virpėjimo“ serijos knygos, be galo laukiau trečiosios. Todėl sulaukusi perskaičiau per keletą vakarų. Skaitydama tiesiog negalėjau atsitraukti. Ne, ne siužetas mane taip įtraukė, nors ir jis puikus. Negalėjau nustoti žavėtis kalba, kuria parašytas šis kūrinys. Tai - sklandi, meniška, poetiška, tikra grožinės literatūros kalba. Būtent šį knygos bruožą aš apibrėžčiau kaip patį ryškiausią. Knygoje, mano nuomone, apskritai daugiau dėmesio buvo skirta jausmams, mintims, vidinei veikėjų būsenai, nei pačiam siužetui ir įtampos kūrimui.


Kad ir kiek dėmesio skirta personažų vidui, tačiau siužetą taip pat pavadinčiau stipriu ir originaliu. Jame nebuvo nė vieno nereikalingo veiksmo, jokių pilstymų iš tuščio į kiaurą  - visko tiek, kiek privalo būti, kiek dera ir tinka. Ten, kur jaučiama įtampa, ji jaučiama visa esybe, verčia bėgioti kūnu šiurpuliukus ir nervintis klausiant savęs: kas gi bus toliau. Skyriai pabaigiami reikšmingais sakiniais, kurie tampa nuorodomis į tolesnį veiksmą.

Negalima nepabrėžti, kaip puikiai autorė atskleidė knygos veikėjus. Kiekvienas jų - savitas, visiškai išpildytas, turintis savo vietą. Būtų be galo sunki užduotis išskirti vieną, kuris man labiausiai patiko. Tačiau jei reikėtų juos apibūdinti vienu žodžiu, galėčiau. Ryžtingi. Net ir sunkiausiose situacijoje jie tokie išlieka, net dvejojant ryžtas galiausiai visada ima viršų. Tai - stiprių, valingų ir dvasingų žmonių bruožas. Būtų nuostabu, kad tokių daugiau būtų ne tik knygose, bet ir realiame gyvenime.

Šioje dalyke, kaip ir pirmosiose, žinoma, toliau vystoma Semo ir Greisės meilės tema. Žavi tai, kaip jie papildo vienas kitą, tarsi būtų dvi vienos monetos pusės, negalinčios egzistuoti viena be kitos. Jie - ne tik mylimieji. Jie - sielos draugai, be žodžių suprantantys vienas kitą, pasiryžę bet kokia kaina išsaugoti savo meilę, savo ryšį.  Be galo tiksliai šį ryšį apibūdino vienas iš veikėjų Koulas: „Ėmiau suvokti šį tą apie Semą ir Greisę, apie Semo negalią funkcionuoti be jos - tokia meilė veikia tik tada, jei esi tikras, kad tiedu žmonės visad bus kartu. Jei viena lygties pusė dingta, miršta arba myli nors kiek mažiau ir ne taip tobulai, ta meilė tampa tragiška, apgailėtina kada nors sugalvota istorija, juokinga absurdiška. Be Greisės Semas tik atomazgos neturintis pokštas“.

Pradėjusi skaityti šią trilogiją, susižavėjau poetu Rilke. Džiugu, kad visose knygose cituojami jo eilėraščiai. Jie be galo gražiai įsilieja į siužetą, į nuostabią kalbą. Taip pat patiko ir skyreliai, kuriuose, rodos, tik padriki žodžiai, tačiau iš tikrųjų turintys didžiulę ir gilią prasmę. Mėgavausi jais, atsidurdavau ten, kur vyko veiksmas, nuolat žavėjausi.

Kūrinys - spalvingas, tapybiškas,jausmingas. Tačiau turi jis ir gilesnę nei žavėjimosi prasmę: skatinama mąstyti ir apie kai kurių žmonių žiaurumą, nesiklausymą, nenorą matyti ir suprasti. Atskleidžiama ir mintis, kad reikia mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, kiekvienu momentu, kai esi su mylimais žmonėmis. Ir, žinoma, tikėti, kad kažkur yra tavosios monetos antroji pusė, kuri papildo ir suteikia gyvenimui pilnatvę.

Nėra geresnio skonio nei šis: kažkieno kito juokas tavo burnoje.

Puslapių skaičius: 429
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 10/10