11.30. Antanas Škėma „Balta drobulė“

Anotacija:

Šiame iškiliausiame A. Škėmos (1911-1961) romane svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje. Jos atsiskleidžia per pagrindinio herojaus Antano Garšvos sąmonę, kuri romane atrodo kaip savotiška erdvė, pro kurią plaukia šeimos praeities prisiminimai, desperatiška dabartis su dramatiškais meilės trikampio išgyvenimais ir laikas, vedantis herojų į beprotybę.


Šią knygą skaičiau kaip privalomą. Apie ją buvau girdėjusi be galo daug prieštaringų atsiliepimų: vieni sakė, jog nesugebėjo net perskaityti iki galo, nes buvo labai neįdomu, kai kiti gyrė kūrinį kaip vieną geriausių skaitytų. Toks nuomonių skirtumas skatino greičiau susipažinti su A. Škėmos kūriniu.

Manau, kad tiems, kurie neperskaitė knygos iki galo, koją galėjo pakišti tai, kad „Balta drobulė“ parašyta „sąmonės srauto“ forma, kitaip sakant - kas ant seilės užėjo. Vis dėlto, man toks rašymo būdas patiko. Tiesa, neretai buvo sunkoka skaityti, kai kalbėjimo temos imdavo keisti viena kitą žaibo greičiu , tačiau man toks originalus, savotiškas stilius paliko gerą įspūdį ir tikrai nestabdė noro versti puslapį po puslapio. Tuo labiau, kad kalba apskritai yra moderni (pavyzdžiui, vartojama ne mažai angliškų žodžių), kas darė knygą dar įdomesnę.

Knygos siužetas - ne mažiau įdomus nei parašymo būdas. Kūrinyje nuolat keliamasi iš ateities į praeitį, aprašomi Antano Garšvos vaikystės, jaunystės prisiminimai. Buvo labai įdomu skaityti apie jo tėvus, jų elgesį, mąstyti, kaip jis galėjo paveikti sūnaus gyvenimą, nors kai kurie prisiminimų skyreliai migdė - stengiausi juos kuo greičiau perskaityti ir užversti.

Knygos pagrindinis herojus Antanas Garšva man pasirodė labai kontroversiška asmenybė. Vienuose skyriuose jis man patikdavo savo ryžtingumu, atsidavimu mylimai moteriai, mąstymu, tačiau kituose atrodydavo, kad aprašomas visai kitas žmogus. Labiausiai įsiminė skyrius, kuriame Garšva, paveiktas Šopenhauerio filosofinių idėjų, nusprendžia pasikarti. Negalėjau nemąstyti, kad jei kiekvienas knygų skaitytojas remtųsi tokiomis mintimis ir taikytų jas savam gyvenime, greitai pusė planetos išsižudytų. Jau vien pati mintis apie savižudybę yra atgrąsi, žmogus privalo vadovautis savo protu, suvokti, kad mirtis - ne išeitis, kad ir kokia bebūtų situacija.

Knyga vaizduoja pasaulį, kuriame nelikę jokių dvasinių vertybių, kuris yra nužmogėjęs ir sumaterialėjęs, o vartotojiškumas ima viršų. Taip, dabar tai opi problema, tačiau šiame urbanistiniame pasaulyje yra ir begalės gerų dalykų. Mano nuomone, reikia ne sielotis dėl to, kas blogai, o džiaugtis gėriu ir stengtis jį sėti aplinkui. Stebino ir Garšvos įsivaizdavimas esant tik „sraigteliu didžiulėje mašinoje“ - juk jei žmogus pats nesuvoks savo vertės ir indėlio į pasaulį, niekas to už jį nepadarys.

Labai patiko, kad „Baltoje drobulėje“ apstu įvairiausių aliuzijų į kultūrą, literatūrą, mitologiją, istoriją. Buvo įdomu skaityti apie rašytoją Oskarą Vaildą, patraukė Garšvos darbo palyginimas su Sizifu, įdomiai aprašyti bolševikų, karo ir pokario metai. Tiesa, mano skaitytoje knygoje nebuvo visai jokių paaiškinimų ir vertimų, kas buvo ganėtinai apmaudu, nes būtų buvę visai įdomu sužinoti, ką reiškia vienas ar kitas lotyniškas pasakymas.

Pabaiga man paliko visai neblogą įspūdį. Tiesa, širdy gal ir norėjosi, kad viskas baigtųsi kitaip, laimingiau, tačiau kartu ir džiaugiausi, kad šio kūrinio pabaiga netikėta, kitokia, nei galima būtų įsivaizduoti  netgi skaitant jau priešpaskutinius puslapius.

Knygą rekomenduočiau rimtesnės literatūros gerbėjams. Nors kita vertus, visai verta atsiversti „Baltą drobulę“ ir tenorint gražios, modernios kalbos.

Aš dar nesu gimęs. Neparašiau geros knygos.

Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko.

Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje.

Puslapių skaičius: 170
Išleido: J.Škemienė (tarpininkaujant „Vagos“ leidyklai)
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1990

Įvertinimas: 9/10