11.29. Balys Sruoga „Dievų miškas“

Anotacija:


Svarbiausias B. Sruogos grožinės prozos kūrinys. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais.


Senokai norėjau perskaityti šią knygą ir vis dėlto tą padaryti prisiruošiau tik tada, kai reikėjo ją skaityti kaip privalomą. Perskaičiusi galiu pasakyti, kad šį kūrinį turėtų perskaityti visi - jei ne kaip grožinę literatūrą, tai bent kaip nužmogėjusios visuomenės aprašymą. Norisi tikėti, kad bent dalį iš skaičiusiųjų tai privers susimąstyti.

Knygą sudaro 61 skyrius. Kiekvienas iš jų pasakoja vis apie kitą lagerinio gyvenimo aspektą: darbą, gyvenimo sąlygas, valdžią. Viskas aprašoma labai patraukliu stiliumi, ironiškai. Ne vienoje vietoje skaitydama nesąmoningai nusijuokiau, tačiau pagalvojus, kad tai - memuarai, o ne fantastika pasidarė be galo graudu. Tiesa, užkliuvo tai, kad kai kuriuose skyriuose vėl kartojama tas pats, kas jau buvo pasakyta ankstesniuose.

Sruoga talentingai aprašo lagerio „gyventojus“ ir valdžią. Kiekvienas žmogus apibūdinamas gana smulkiai - nuo charakterio bruožų iki išvaizdos detalių. Detaliai pasakojama ir apie aplinką. Iš šių aprašymų lengva galvoje susikurti vaizdinius, tad stebėčiausi, jei pagal šią knygą nebūtų pastatytas filmas. Nebuvo vienodai įdomu skaityti visus skyrius, tačiau taip pat nebuvo nė vieno, kuris nebūtų sukėlęs įvairiausių minčių ir nepaskatinęs susimąstyti.

Skaitant apie tam tikrus asmenis būdavo keista, kad net ir tokioje baisioje padėtyje atsiranda tokių, kurie dedasi aukštesniais, nesistengia vienytis su kitais tokio likimo žmonėmis. O jei jau pakyla į kokį svarbesnį postą nei kelmų rovimas, išvis pamiršta, jog buvo toks pats katorgininkas, stumdomas, mušamas ir alkanas. Džiugu buvo skaityti apie tuos, kurie nepaisydami pavojų stengėsi kuo daugiau padėti nuskriaustiesiems, nesvarbu kaip - maistu, laiškų perdavimų ar psichologine pagalba.

Vienas iš ironiškiausių, o kartu ir graudžiausių, skyrių man pasirodė „Laiškai ir siuntiniai“. Kaip ir galima suprasti iš pavadinimo, Sruoga čia rašo apie susisiekimą su draugais ir artimaisiais, likusiais iš koncentracijos stovyklos ribų. Šiame skyriuje atskleidžiama, kaip žiauriai buvo tyčiojamasi iš tų, kurie jau ir taip nuskriausti, o laiškų rašymas jiems - vienas tų dalykų, kurie galbūt dar palaiko jėgas ir gyvybę.Štai, laiške paminėtas velnias - laiškas neišsiunčiamas, mat „negalima velnio vardas minėti“. Kalinys įrašo „dievai“ - irgi blogai, negalima ir šio vardo rašyti. Valdininkas dar ir nusako, ką rašyti reikia: „Siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti daugiau, - esu sveikas ir patenkintas.“ Kalinys ir rašo: „Mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, su kelmai ir vienas grybas. Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas.“ Laiškas, žinoma, neišsiunčiamas.

Šis Balio Sruogos kūrinys - geriausias žiaurios, žmogiškumo stokojančios žmonijos aprašymas. Į koncentracijos stovyklas žmonės nebevežami, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje nyksta svarbiausios dvasinės vertybės: pagalba kitam, žmogiškasis orumas, vienybė, kilnumas. Būtent šių vertybių nykimas ir kuria lagerius, kursto karus ir nesantaiką ir tik žmogaus kaita į gerąją pusę, dedant visas jėgas ir pastangas žmogiškųjų vertybių išsaugojimui, padės išvengti Trečio Pasaulinio karo su dar daugiau koncentracijos stovyklų.


Puslapių skaičius: 283
Leidykla: Lietuvos rytas
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2006

Įvertinimas: 9/10

Ekranizacija

Režisierius: Algimantas Puipa
Metai: 2005
Šalis: Lietuva, Didžioji Britanija
Vaidina: Valentinas Masalskis, Steven Berkoff, Robertas Urbonas, Regina Arbačiauskaitė, Saulius Mykolaitis.

Pristatomasis filmukas: