1941-aisiais penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža Liną į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Viskas griūva.
Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia, jei liks gyva, įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe, ji kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie - dar gyvi.
Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos. Tik ar vien meile gali būti gyvas?
„Tarp pilkų debesų" - užburianti istorija, kuri užgniaužia kvapą ir pavergia širdį, atskleisdama įstabią žmogaus dvasios prigimtį.
Tiesą sakant, ilgą laiką nesiryžau imti šios knygos ir žiūrėjau į ją labai skeptiškai. Maniau, kaip moteris, negyvenanti Lietuvoje, nors ir lietuvių kilmės, galėtų parašyti gerą ir vertingą knygą apie lietuvių tremtis, apie baisųjį Stalino laikotarpį. Tačiau šįkart nuėjusi į biblioteką ir pamačiusi šią knygą nusprendžiau, kad atėjo laikas ir man perskaityti kūrinį, kurį vieni lietuviai giria, kiti priešingai - peikia.
Visa istorija pasakojama penkiolikmetės Linos akimis. Pasakojimo stilius - nesudėtingas, tačiau puikiai atskleidžiantis visą siaubą, kurį patyrė žmonės, vieną dieną ištremti į Sibirą. „Įsivaizdavau, kaip kažkas kilsteli kilimo kampą, o didžiulė sovietų šluota lyg šiukšles sustumia mus po apačia“ - taip Lina apibūdina savo ir visų tremtinių padėtį. Šis kūrinys nepalieka skaitytojo abejingo, verčia mąstyti ir džiaugtis savo gyvenimu, dėkoti Dievui už tai, kad neteko išgyventi tokio siaubo, koks aprašomas knygoje. Tarp gyvenimo tremtyje aprašymų įterpiami ir Linos prisiminimai iš ankstesnio gyvenimo. Jie tarsi papildo samojo laiko veiksmus, tačiau tuo pačiu ir sudaro jiems kontrastą: nesunku pamatyti, kaip pasikeitė gyvenimas ir reakcija į jo atsiųstus išbandymus.
Kūrinyje „Tarp pilkų debesų“ aiškiai atskirti neigiami ir teigiami veikėjai. Gerieji - tai Lina, jos brolis Jonas, mama Elena, Andrius, ponia Rimienė, blogieji, žinoma, enkavėdistai. Tiesa, vienas iš šių - Kreckis - tarsi blaškosi: jis skriaudžia tremtinius, žiauriai su jais elgiasi, tačiau vėliau paaiškėja, kad jis padėjo Linos mamai, o ir su pačia Lina kartą pasikalba nuoširdžiai. Taip nuoširdžiai, kad net mergaitės neapykantą ir pyktį pakeičia užuojauta Kreckiui. Linos charakteriu ir ištverme apskritai neįmanoma nesižavėti. Ji ne tik dirba nuo aušros iki sutemų, per dieną gaudama vos tris šimtus gramų duonos, ne tik stengiasi padėti išgyventi kitiems, ne tik nusižemina dėl artimųjų ir pamina savo principus, bet dar ir piešia bei aprašo visus matytus siaubus prisiekia: jei tik išliks gyva, o turi išlikti, visą šią medžiagą pamatys pasaulis.
Dar vienas dalykas, man labai kritęs į akis, buvo Linos broliuko Jono, į tremtį patekusio vos dešimties, staigus suaugimas. Kitomis aplinkybėmis turbūt pabrėžčiau, kad tai - neįtikinama, nenatūralu, tačiau šįkart negaliu taip sakyti. Vaikas, staiga išvežtas iš namų, priverstas sunkiai dirbti tam, kad išliktų pats ir padėtų išgyventi seseriai ir mamai; vaikas, matęs tėtį, suvargusiu veidu sakantį, kad dabar Jonukas turįs pasirūpinti savo motina ir sesute; vaikas, matęs šimtus, tūkstančius lavonų; vaikas, kurio akyse buvo nušauta moteris - tokiomis sąlygomis esi priverstas suaugti, pamiršti, kad kadaise turėjai gražią vaikystę, nes žaislus pakeičia sunkus darbas ir pastangos išgyventi.
Knygoje neapsieinama ir be meilės temos. Lina ir Andrius susipažįsta dar gyvuliniame vagone, vežančiame nekaltus žmones į nežinią, ir iš karto pajunta tarpusavio ryšį. Jie stengiasi padėti vienas kitam kaip išgalėdami, rizikuodami gyvybėmis. Kai jiems staiga tenka išsiskirti, jie pažada: dar susitiks. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad taip ir atsitiko, nors nepaaiškinama nei kaip, nei kada. Šita detalė, tiesa, man užkliuvo: tarsi autorė būtų patingėjusi plačiau aprašyti.
„Tarp pilkų debesų“ - nuoširdi, tikra, išjausta knyga, išspaudžianti ne vieną ašarą. Aš skaitydama negalėjau nustoti stebėtis Stalino ir jo sąjungininkų žiaurumu ir beširdiškumu: kaip įmanoma net pagalvoti apie tokį dalyką, kaip trėmimai, jau net nekalbant apie jų vykdymą. Belieka tik tikėtis, kad niekam, nė vienai tautai, daugiau nebeteks patirti tokios siaubingos nelaimės.
<...> blogis viešpataus tol, kol dori žmonės nepasiryš veikti.
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011
Įvertinimas: 9/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą