Dvylikametis Edis labai laukė Kalėdų – mat be galo troško ir tikėjosi dovanų gauti dviratį. Tikėjosi, nors ir po tėvo mirties šeimos kepykla buvo uždaryta ir trūko pinigų, o gyvenimas tapo sunkesnis... Vis dėlto Edžiui atrodė, kad mama būtinai suras išeitį, ir tą stebuklingą šventinį rytą prie kuklios eglutės jis tikrai ras dovaną, apie kurią svajojo. Tačiau realybė pasirodė kitokia ir vietoj dviračio mama jam padovanojo megztinį. „Kvailą, šlykštų rankų darbo megztinį...“
Patyręs, kad norai ne visada išsipildo, įskaudintas ir per mažas suvokti, kas yra didieji gyvenimo turtai, tą Kalėdų rytą Edis pradeda nelengvą kelionę į brandą. Daugelį mėnesių teks kovoti su savimi – kovoje gelbės paslaptingo kaimyno Raselo patarimai, – kol tamsūs debesys berniuko gyvenime išsisklaidys, ir jis pagaliau suvoks tikrąją paprastos motinos dovanos vertę...
Šį kūrinį perskaičiau per porą kalėdinių vakarų ir labiausiai mane sužavėjęs dalykas - begalinis nuoširdumas, visą laiką sklidęs iš knygos.
Knygos siužeto nepavadinčiau originaliu - nemažai knygų jau yra parašyta tokia tema: apie tikrąsias vertybes, meilę artimiesiems, Kalėdų dvasią. Tačiau šis kūrinys išsiskiria savo natūralumu. Pats autorius pamini, jog tai - iš dalies autobiografinis kūrinys. Turbūt tai verčia atlaidžiau pažiūrėti ir į kai kuriuos knygos aspektus, galbūt skambančius keistai.
„Kalėdinio megztinio“ veikėjai labai neblogai atskleisti. Skaitydama galėjau juos įsivaizduoti, vienų gailėjausi, kitus smerkiau. Kiekvienas iš jų knygoje turėjo savo vietą, savo paskirtį, kiekvienas atliko tam tikrą vaidmenį. Mieliausias širdžiai man buvo pagrindinio veikėjo Edžio senelis. Artimas buvo jo charakteris: be galo myli savo artimus žmones, pasiryžęs viską dėl jų padaryti, bet tik tada, kai jie patys neatstums jo pagalbos.
Keisčiausias veikėjas man pasirodė Raselas. Supratau jo prasmę knygoje, tačiau man jis pasirodė nenaturalus, kažkoks dirbtinas. Tiesa, gražiausios mintys sklisdavo būtent iš Raselo lūpų.
Knygoje nemažai moralų, kurie gražiai įsipaišydavo į siužetą. Ir vis dėlto, kartais pasirodydavo, kad jau per daug pamokslaujama, kad tie pamokslai virtę mechaniškais, sukurtais, banaliais. Tačiau išsakytos mintys, ypač Raselo ir senelio, gražios, prasmingos, verčiančios susimąstyti.
„Kalėdiniame megztinyje“ įspūdį paliko be galo tyri ir šilti Edžio ir jo senelio santykiai. Žavėjausi jų bendra veikla, kiek daug bendro jie turi, kaip gerai vienas kitą supranta. Po nelaimingo atsitikimo, stebino senelio tvirtybė ir atsidavimas, pasiryžimas kovoti dėl Edžio grįžimo į gyvenimą. Žavėjo ir senelio su senele ryšys, labai nuoširdi atrodė jų meilė, jų kalbos apie vienas kitą, netgi neigiamus įpročius. Linkėčiau tokį jausmą patirtį kiekvienam.
Kūrinyje atskleidžiamos tikrosios vertybės: meilė artimui, pasiaukojimas, nuoširdumas, teigiama mintis, jog didžiausias gyvenimo turtas - šeima, kuri parems bet kokiomis aplinkybėmis, nenusisuks susidūrus su sunkumais, visada bus šalia. Knygoje parodoma, jog ne visada materialios dovanos atneša laimę ir džiaugsmą, nes gyvenimo pilnatvei sukurti reikia ne turtinių gėrybių, o dvasinių.
Na, ir galiausiai pabaiga. Ją turbūt sunkiausia įvertinti. Negaliu sakyti, kad nepatiko, tačiau kad patiko - irgi ne. Ką tikrai žinau - ji buvo netikėta ir nenuspėjama, tačiau vis tik turbūt nebūčiau taip užbaigusi šios knygos. Kita vertus, ši pabaiga - tikras Kalėdų stebuklas.
Rinkdamasis kelią, renkiesi tikslą.
Visos kelionės, ir į gerą, ir į blogą, prasideda nuo vieno mažo žingsnelio.
Kartais mūsų stiprybė yra mūsų silpnybė. Kartais, kad būtum stiprus, turi pirmiau būti silpnas. Turi dalytis savo našta; turi atsiremti į kitus, susidūręs akis į akį su bėdomis ir savimi. Tai sunku, bet nuo audrų, kurios kyla kiekvieno žmogaus gyvenime, tave saugo šeima.
Puslapių skaičius: 206
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011
Įvertinimas: 9/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą