Vinco Krėvės „Skirgaila. Keturių dalių istorijos drama iš senovės lietuvių gyvenimo" - trečioji knyga „Baltų lankų" „Skaitinių” serijoje.
V. Krėvės istorinė drama „Skirgaila" pirmiausia buvo sukurta rusų kalba ir pasirodė Vilniuje 1922 metais. 1924-aisiais autorius ją sulietuvino, daug ką gerokai pakeitė bei papildė. Šis dramos variantas buvo išspausdintas Krėvės „Raštų" 6 tome, 1925 metais.
Dar vienas, paties autoriaus kiek pataisytas, „Skirgailos" variantas buvo išspausdintas 1938 metais Kaune. Be kita ko, šiame variante vietoj veikėjo vyskupo Zbignievo iš Olesnicų atsirado Henrikas Mazovietis, Plocko vyskupijos nominatas.
Jei ne privalomų knygų sąrašas, abejoju, ar ši knyga būtų patekusi man į rankas.Ir, deja, negaliu pasakyti, kad man ši knyga patiko ar paliko didelį įspūdį.
Vienas didžiausių šio kūrinio pliusų - istorinis kontekstas.Buvo gana įdomu skaityti apie Lietuvos krikštą, jos santykius su Lenkija.Pagrindinė šio kūrinio tema - Skirgailos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos valstybių gyvenimą.Skirgaila nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tą gerą suteikti ir sukelia kančias sau ir aplinkiniams.
Kūrinyje yra iškeliama idėja, kad žmoniškumas turi būti žmonių širdyse, tačiau sena yra nebetinkama ir norint eiti į priekį reikia siekti to, kas nauja.
Kūrinyje svarstomos žmogiškumo, tautos lenkėjimo, gero valdovo problemos.
Knygoje vaizduojami tragiški prieštaravimai tarp veikėjų.Jie baigiasi pagrindinio veikėjo pralaimėjimu, kuris pralaimi ir kaip valdovas, ir kaip žmogus.Skirgaila pralaimi, bet galbūt jis buvo reikalingas būtent toks, koks buvo: negailestingas ir žiaurus, nes tik tokia asmenybė galėjo išlaikyti stiprią LDK.Kūrinyje susiduria stiprios asmenybės - Skirgaila, Keleris, Duonutė - , skirtingos idėjos - pagonybė ir krikščionybė. Deja, jų susidūrimai tragiški.
Man nepatiko kūrinio veikėjai, nepriimtinas jų mąstymas ir elgesys.Tiesa, kaip minėjau, jie stiprios, savitos asmenybės, tačiau vis dėlto man jie pasirodė veidmainiški, pernelyg bailūs arba pernelyg drąsiai demonstruojantys savo jėgą.
Manau, jog kūrinį verta perskaityti, kadangi jis teikia istorinių žinių.Taip pat radau ir kelias gražias mintis apie meilę, visiškai pakeičiančią žmogų.Vis dėlto, šis kūrinys manęs neįtraukė ir nepaliko beveik jokio didesnio įspūdžio.Kūrinio pabaiga netgi priminė fantastiką ir, nors toks netikėtas posūkis tam tikra prasme suteikė dinamiškumo, man nepasirodė įtikinamama ir tinkama.
Širdis, kuri myli, šviesos ir saulės trokšta <...>.Širdis, kuri myli, veržiasi, kur laisvė, kur erdvė, - į laisvę ji veržiasi.
Puslapių skaičius: 145
Leidykla: Baltos lankos
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2006
Įvertinimas: 7/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą