Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų.
Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.
„Nežudyk strazdo giesmininko“, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių.
Kažkada norėjau perskaityti šią knygą. Paskui pamiršau ją, o visai neseniai, skaitinėdama internete privalomus kūrinius kitų šalių mokyklose, aptikau ir šią. Nieko nelaukdama, iš bibliotekos ją ir pasiėmiau.
Nuo pat pradžių kūrinys skaitomas labai lengvai. Siužetas - ganėtinai netradicinis, labai įtraukiantis. Romano pasakotoja - maža mergaitė Džina Luiza, visų vadinama Paukšteliu. Vietomis stebindavo, jog tokio amžiaus vaikas geba taip suaugėliškai mąstyti. Ji - protinga mergaitė, sugebanti pagrįsti savo nuomonę ir ją apginti. Labiausiai žavi Džinos Luizos vaikiškas atvirumas - ji kalba taip, kaip iš tikrųjų yra.
Žavėjo ir šeimyniški ryšiai: brolio ir sesutės, vaikų ir tėvo. Jie kalbasi tarpusavy, bendrauja ir visada prieina bendrą kompromisą. Tėvas be galo gražiai auklėja savo vaikus ir skiepija jiems visas svarbiausias dvasines vertybes.
Kūrinys paliko įspūdį ir dėl savo tikrumo. Sukurti veikėjai - visiškai realūs, nenutolę nuo šio pasaulio. Paukštelis ir Džemis turi atitikmenis ir realybėje - kiekvienas vaikas patiria tai, ką patyrė ir šie knygos veikėjai. O Atikaus auklėjimo būdų daugelis tėvų galėtų pasimokyti.
Man, kaip galvojančiai apie teisės studijas, buvo įdomus ir profesionaliai aprašomas teismo procesas. Ir kaip nervinausi, kai jame viskas pakrypdavo akivaizdžiai prie išankstinio nusistatymo prieš juodaodžius. Atikaus baigiamoji kalba visiškai įtikino ir pasirodė giliai išjausta, nors, rodos, advokatas turėtų kalbėti tik dalykiškai, taip giliai nenagrinėdamas sielos ir jausmų.
Pabaigoje vaikų tėvas Atikus mane nustebino. Jis pasiryžęs sūnų tampyti po teismus, kad tik niekas negalvotų, jog Atikus ištraukė jį iš balos. Neva jei jis nuslėps atsitikusį įvykį, tai visos Džemiui diegtos vertybės nueis perniek. Atrodo, jog Atikui visai nesvarbu, ką savo kiti - jog Džemis nieko blogo nepadarė. Jis tiesiog to negirdi. Ir tik miesto šerifui griežtai pasakius, kas iš tikrųjų atsitiko, Atikus po truputį tuo įtiki.
Romanas labai aktualus ir šiandien. Jis atskleidžia pagrindines vertybes: toleranciją, supratimą, pagarbą. Teigiama, jog visi turi būti lygūs ir odos spalva neturi lemti likimo. Svarbu nesusikurti išankstinių nuostatų. Štai Baubas Redlis - visi apie jį buvo primąstę įvairiausių nesąmonių, o pasirodė, kad nieko ypatingo nebuvo atsitikę, kad jis - geras ir doras žmogus, išgelbėjęs Džiną Luizą ir Džemį.
Romanas skatina pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Tuomet ir problemų tarsi sumažėja, ir tos likusios atrodo mažesnes ir lengviau išsprendžiamos.
Kūrinys „Nežudyk strazdo giesmininko“ - amžina klasika, palikusi man didelį įspūdį savo gražia kalba ir paprastumu. Labai norėčiau šią knygą turėti ir savo namų bibliotekoje.
Beveik visi žmonės pasirodo neblogi, kai juos galų gale imi suprasti.
<...> jei kas nors ant tavęs burnoja, tai dar nereiškia, kad tu esi įžeistas. Blogas žodis tavęs nežemina, tik parodo, koks apgailėtinas yra besikeikiantis žmogus.
Vienintelis dalykas, kuris nepriklauso nuo daugumos, yra žmogaus sąžinė.
Sveiko proto žmonės niekada nesididžiuoja savo talentais.
Vaikai yra vaikai, bet apgaulę jie pajunta greičiau negu suaugusieji, ir ta apgaulė juos supainioja.
<...> niekad gerai nesuprasi žmogaus, kol neįlįsi į jo kailį ir neapsidairysi aplink jo akimis.
Puslapių skaičius: 367
Leidykla: Jotema
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2003
Įvertinimas: 10/10
Leidykla: Jotema
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2003
Įvertinimas: 10/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą