Isabel Abedi romanas „Lučianas" pasakoja apie keistą dviejų jaunuolių - Rebekos ir Lučiano - draugystę. Šešiolikmetė Rebeka - laiminga, gyvenimu besidžiaugianti paauglė. Nors jos tėvai išsiskyrę, mergaitė jaučia abiejų tėvų šilumą ir globą, turi patikimų draugų, rodos, nieko daugiau nestinga...
Bet vieną vakarą nutinka kažkas labai keisto: Rebeka pajunta nepaaiškinamą ir nežinai iš kur atsiradusį skausmą, lyg kažkas plėšytų širdį, lyg pešiotų po plaukelį nuo tavo kūno. Ir tas baimės bei tuštumos jausmas... Štai tuo metu ir pasirodo Lučianas, vaikinas iš niekur. Žmogus be praeities, nežinantis, kas jis toks ir iš kur atkeliavo. Tačiau jam pavyksta užpildyti Rebekos širdyje atsivėrusią tuštumą. Nežinia iš kur ir kaip, tačiau Lučianas žino apie Rebekos praeitį ir ateitį, tarytum visada būtų buvęs šalia. Jaunuolius traukia vieną prie kito kažkokia nematoma vidinė jėga, ir Rebeka nejučia pasineria į šią magišką draugystę, kuri nežinia kur gali nuvesti...
Menas yra parašyti gerą knygą. Bet parašyti gerą knygą, kuri dar ir suvirpina širdį yra daugiau nei menas. Būtent toks apibūdinimas tiktų kūriniui „Lučianas“, kurios paskutinį puslapį neseniai užverčiau. Ketvirtą ryto.
Pasirodžiusi Knygų klubo anonsuose, ši knyga iškar patraukė mano dėmesį. Visų pirma - labai gražus viršelis. Girdėjau nuomonių, jog kai kam jis nepatiko, man - priešingai. Skaitydama vis jį atsiversdavau. Mano, nuomone, jis be galo gerai atskleidžia Rebekos ir Lučiano ryšį - nepertraukiamą, stiprų. Toliau, žinoma, mane sudomino knygos anotacija. Iš jos spėjau, kad paslaptingasis vaikinas bus kitoks, kažkas aukščiau nei tik žmogus, ir buvau be galo pasiilgusi tokio siužeto. Na, ir galiausiai, patraukė užrašas „Didi meilės istorija“. Tikiu, jog ne kiekvienas romanas vertas tokio epiteto. Tačiau „Lučianui“ - tai vienas iš tinkamų apibūdinimų.
Šis kūrinys įtraukė nuo pirmo sakinio ir nebepaleido iki paskutiniojo. Rašymo stilius - ganėtinai paprastas: skaitoma lengvai, sudėtingų filosofavimų nėra. Ir vis dėlto, autorė sugebėjo tuo paprastu stiliumi, paprastais žodžiais nustabiai perteikti viską - nuo išvaizdos detalių iki giliausių jausmų. Nėra tuščiažodžiavimo, bereikalingų skyrių - kiekvienas taip pat svarbus, kiekvienas tampa grandimi į tolesnį siužeto vingį.
Didžioji dalis knygos - labai realistiška. Tik pačioje pabaigoje pamažu atskleidžiama, kas gi yra paslaptingasis Lučianas. Ir skaitant tuos paaiškinimus, nori ar nenori, imi tikėti stebuklais, svajoti, mintimis nukeliauji ten, kur egzistuoja tai, kas neegzistuoja čia. Ir tiek daug paslapties, mistikos daro siužetą ganėtinai įtemptą.
Veikėjų paveikslai išpildyti iki paskutinės detalės - būtų galima juos piešti. Žinoma, ne kiekvienas jų poelgis man patiko. Rebeka kartais nervindavo: vietoj verkšlenimų ir užsidarymo savyje, galėjo ką nors veikti, keisti savo gyvenimą. Tiesa, čia įžvelgiau panašumo su S.Meyer „Jaunatimi“: kai Edvardas palieka Belą, norėdamas ją apsaugoti, ji su nieko nebenori bendrauti, merginos tuščia siela vaizduojama tuščiais lapais, kuriuose tik prabėgančių mėnesių pavadinimai. „Lučiane“ Rebekos atsitvėrimas nuo likusio pasaulio, kai Lučianas dingo, siekdamas apsaugoti merginą nuo nelaimės, atskleidžiamas elektroniais jos draugų, mamos laiškais, į kuriuos jie negauna jokio atsakymo.
Knygos pabaiga - sukrečianti. Žinoma, iš gerosios pusės. Žavėjausi Lučiano ir Rebekos dvasiniu ryšiu, kurio jokios galios negali pertraukti. Kūrinys perteikia mintį, jog tikrasis ryšys niekada nežus. Nesvarbu, kas beatsitiktų, nesvarbu, kur bebūtų tie, kurie myli.
Pirmiausia gimsta žmogus. Bet ne vienas. Su kiekvienu žmogumi į pasaulį ateina kita būtybė, kurį jį lydi. Nuo gimimo... iki mirties.
Yra dalykų pasaulyje, dėl kurių reikia kovoti, nes laiko, kurio tam lieka, kartais mažiau, nei mes manome.
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011
Įvertinimas: 10/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą