Karštai mylima Dženiferės senelė Sama - ligoninėje. Kad galėtų būti arčiau Samos, Dženiferė grįžta į senelės namus, kuriuose praleido daugybę laimingų valandų, ir supranta, kad prisilietė prie nuostabiausios meilės istorijos, kokią jai yra tekę girdėti; šią istoriją apie meilę laiškais pasakoja pati Sama. Iš senelės, kurios gyvenimas jau baigiasi, anūkė apie meilę ir viltį sužino daugiau, nei kada nors galėjo svajoti.
Ir tuomet nutinka svarbiausias dalykas: po mylimojo žūties praradusi viltį Dženiferė sutinka naują savo gyvenimo žmogų. Tačiau... didžiausia meilė netikėtai atneša ir didžiausią skausmą. Tarp nevilties ir svajų apie ateitį besiblaškančiai Dženiferei neprarasti gyvenimo džiaugsmo ir noro gyventi padeda tik kupini skaidrios išminties Samos laiškai. Ir laimė, stipresnė už mirtį, vėl sugrįžta...
Neplanavau skaityti šios knygos ir, atvirai sakant, net nežinojau jos. Tačiau „Sostinės dienose“ „Tyto albos“ stende ją pamačius, pirmiausiai į akis krito autoriaus pavardė. James Patterson parašė „Sekmadienius pas Tifanį“ - knygą, palikusią man be galo gerą įspūdį ir giliai palietusią. Būtent dėl šios priežasties nė nedvejojusi įsigijau ir „Samos laiškus Dženiferei“.
Kūrinys - lengvas, išliekamosios vertės irgi ne per daugiausiai. Ir vis dėlto, negalėjau nuo jos atsitraukti, o tai padariusi svajojau vėl skaityti. Labiausiai žavėjo autoriaus sugebėjimas taip įtikinamai aprašyti moters jausmus - viskas, išskyrus Samos laiškus, pasakojama iš Dženiferės perspektyvos, pirmu asmeniu. Kiekviena knygos detalė - išjausta, išpildyta iki paskutinės dalelės. Jaučiau, jog autorius rašė šį kūrinį todėl, kad norėjo, o ne todėl, kad reikėjo, ir sudėjo į jį savo širdį.
Šiaip ar taip, reikia pripažinti, jog kartais scenos skambėdavo pernelyg dramatiškai: Brendano likimas, kūdikis, Samos išėjimas - ganėtinai banalu. Kita vertus, gal banalybės ir suteikia šiai knygai grožio? Štai kad ir šie žodžiai: „Tu pati tikriausia mano draugė, sielos bičiulė, mano patikėtinė, mano brangioji, mano meilė. Man nepatinka, kai tavęs nėra šalia“. Banalu? Bet ar tai ne patys tikriausi žodžiai, ištarti mylimam žmogui? Argi ne toks turėtų būti meilės suvokimas?
Veikėjų charakteriai gana neblogai atskleisti, aprašomi vaizdai - tapybiški, kalba graži, tad knygos minusų nelabai ir įžvelgiu, o jei jų ir yra, tai nežymių. Esu skaičiusi nuomonių, kad tai - tik saldus romanėlis, keletui valandų. Taip, saldumo jame yra, meilių irgi. Tačiau ar tai tokie jau neigiami bruožai? Knyga juk be to turi kitą mintį, minimą ir anotacijoje: viltis visuomet lieka. O aš dar pridurčiau: kai užsiveria durys, atsidaro langas. Svabu tik neužsisklesti, nes gyvenimas kasdien pateikia naujų staigmenų.
<...> visuomet lieka viltis ir <..> net pati beviltiškiausia situacija turi savo šviesiąją pusę - net jei ją regi pro ašaras.
Meilė niekada nemiršta.
Puslapių skaičius: 229
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2009
Įvertinimas: 10/10
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2009
Įvertinimas: 10/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą