Didžiausias V. Mykolaičio-Putino kūrinys – psichologinis intelektualinis romanas, ypač svarbus XX a. ketvirto dešimtmečio pradžios raštijos kontekste, nes, kaip joks kitas literatūros kūrinys, atspindi filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku.
Pagrindinio romano veikėjo kunigo Liudo Vasario kančios, išgyvenimai, svyravimai ir skausmingas kelias į laisvę giliai sukrečia kiekvieną skaitytoją.
Šį kūrinį planavau perskaityti nuo tada, kai didelį įspūdį paliko C.McCullough romanas "Erškėčių paukščiai".Abiejų knygų tema panaši - katalikų kunigo pastangos pasirinkti tarp pasaulietiško gyvenimo ir kunigystės.Tik "Erškėčių paukščiai", tiesa, baigiasi ne taip laimingai kaip "Altorių šešėly"...
Imdama skaityti Putino romaną buvau girdėjusi begalę puikių atsiliepimų, taigi ir tikėjausi kažko stulbinančio.Taip, knyga man patiko, tačiau negalėčiau jos pavadinti viena geriausių kada nors skaitytų.Galbūt tam turėjo įtakos ir tas tikėjimasi "kažko", tačiau visų pirma romanas man pasirodė per daug ištęstas.Supratu, jog tai psichologinis romanas, atskleidžiantis veikėjų jausmus, tačiau kartais tikrai buvo per daug filosofavimo ir gilinimosi į gamtą.
Antra, atsižvelgiant į tai, kad Auksė buvo viena iš priežasčių, dėl kurios Vasaris metė kunigystę, jai galėjo būti skirta daugiau vietos kūrinyje.Norėjosi daugiau judviejų pokalbių, aiškumo, nuoseklumo, nes pirmas Vasario ir Auksės bučinys man pasirodė lyg šiaip įterptas, norint kitaip pasukti siužetą, kad būtų įdomiau. Tuo tarpu scenos su Liuce ir Rainakiene man labai patiko - buvo išsamiai atskleistos ir nuoseklios.
Pagrindinis knygos veikėjas Liudas Vasaris man pasirodė pernelyg neryžtingas žmogus.Taip, sprendimas, mesti kunigystę ar ne, žinoma, yra svarbus sprendimas, padaromas ne per dieną ir ne per dvi, tačiau kartais vis tik norėjosi mažiau svarstymų ir daugiau veiksmo.
Įdomiausia turbūt buvo pirma dalis.Tikrai susidomėjusi skaičiau apie seminarijos studentų gyvenimą.Daugiau sužinojau apie seminaristų priedermes, etikos ir moralės normas, seminarijos gyvenimo tvarką ir kelią į kunigus. Be to, įdomus buvo ir supažindinimas su būsimų kunigų charakteriais - tiesiog stebina, kokie jie skirtingi, nors visi turėtų būti dievobaimingi, kuklūs ir pamaldūs.
Romano pabaiga nustebino pusiau.Numaniau, kad Vasari neliks kunigų luome, tačiau, kad Liucė pasirinks tokią gyvenimo baigtį nebučiau nuspėjusi.Labai įdomus buvo ir vakaras prieš jos sprendimo įvykdymą, galėčiau jį pavadinti netgi cinišku, tačiau turinčiu gilią prasmę.
Romaną tikrai rekomenduočiau - labai vertingas visapusiškai. Tačiau, kaip minėjau, negaliu jo įtraukti į mėgstamiausių knygų sąrašą, nepaisant profesionalios rašymo manieros ir neblogo siužeto.
Tylėk, dangstykis ir paslėpk
Svajones savo ir jausmus.
Skaudu gal ne dėl pačios vienatvės, bet dėl nusimanymo, kad taip yra, o galėtų būti kitaip.Ir jei būtų kitaip, būtų geriau.
<...>laimi tik tas, kas neabejoja laimėsiąs ir apie jokias katastrofas nemano.
Puslapių skaičius: 634
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius /1979
Įvertinimas: 8/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą