Noros gyvenimas toli gražu netobulas. Mergina susidraugauja su savo angelu sargu Lopu (jis, jei nekreipsime dėmesio į pareigas, yra visai ne angeliškas), tačiau jų meilei nelemta sužydėti. Lopas ima nuo jos tolti, ir Nora negali suprasti, ar jis tai daro jos labui, ar dėl to, kad Lopo dėmesį patraukė didžiausia Noros priešė Marsė Milar. Maža to, Norai vaidenasi nužudytas tėvas, ir mergina pasiryžta išsiaiškinti tėvo mirties kaltininką.
Kuo labiau Nora gilinasi į šią mįslę, tuo dažniau jai kyla klausimas, ar tėvo žūtis nesusijusi su jos – nefilimės – krauju. Be to, Noros gyvybei nuolat gresia pavojus. Nesulaukusi pagalbos iš Lopo, Nora imasi veikti pati. Per daug pasitikėdama savo angelu sargu mergina dažnai rizikuoja. Tačiau ar Lopas vertas jos pasitikėjimo? O gal jo siela – tamsi paslaptis?
Kaip ir žadėjau atsiliepime apie pirmąją šios knygų serijos dalį (čia), perskaičiau ir antrąją dalį. Turiu pasakyti, kad ji man patiko mažiau už pirmąją: siužetas kažkodėl man atrodė nuobodesnis ir mažiau įtikinamas, atsirado naujų veikėjų, kurie nebuvo pilnai išpildyti. Galbūt tai bus padaryta dar kitoje dalyje, bet...
Džiugu skaitant šią dalį buvo tai, jog Nora pagaliau kažkiek pasikeitė: tapo ryžtingesnė, gal net įgijo daugiau išmintingumo (nors kai kurių jos poelgių nepavadinsi kitu žodžiu kaip tik „idiotiški“). Na, bet ji bent jau bando, nors ir nutruktgalviškai, kažką aiškintis... Keisčiausias man čia pasirodė naujasis veikėjas Skotas. Nervino jo charakteris: tai jis įniršęs, grasinantis susidoroti su Nora, jei šioji negrąžins jam priklausančio daikto, tai išsigandęs šunytis, nežinantis ko nori ir nesuprantantis, kas yra jo draugai ir kas priešai, tai pasiryžęs stoti krūtine, kad apgintų tą pačią Norą. Na, o kvailiausias ir neįtikinamiausias sukurtas veikėjas, be abejo, Riksonas. Nuo pat pradžių per daug jis Noros geriausios draugės Vi buvo giriamas, tad visai nenustebau, kai paaiškėjo, kad jis ir yra kūrinio blogietis. O štai pagrindinis veikėjas Lopas (vis dar nepriprantu prie šio vardo lietuviško vertinio) man patiko taip pat, kaip pirmoje dalyje: įvairiapusiškas, įdomus, gebantis spręsti veikėjas.
Knygoje krito į akis vietomis perspaustas dramatizmas, visai netinkantis toje situacijoje, ir siužeto vingiai, turėję kelti šiurpą, kartais sukeldavo juoką, o kai kurie dialogai ar atskiri veikėjų pasakymai skambėdavo kaip iš nevykusio detektyvinio žanro filmo. Tačiau šiaip siužetas ir šioje dalyje supintas pakankamai gerai, o pabaiga netgi kokybiškesnė: paliekama vietos skaitytojo vaizduotei ir suintriguojama. Pliusas autorei už tai.
Radusi progą, skaitysiu ir sekančią dalį ir tikiuosi ten rasti pirmosos ir antrosios samplaiką: intriguojantį siužetą, išbaigtus kurti veikėjų charakterius bei pabaigą, nepateiktą ant lėkštutės.
Puslapių skaičius: 357
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011
Įvertinimas: 8/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą