Nora Grei nė neketino įsimylėti. Jos visai netraukė mokyklos berniukai, kuriuos taip uoliai piršo geriausia draugė Vi. Vieną dieną Nora sutiko Lopą. Šelmiška Lopo šypsena ir kiaurai veriančios akys pavergė užsispyrusios merginos širdį.
Po kelių stingdančių kraują nuotykių Nora nebežino, kuo pasikliauti. Jai dingojasi, kad Lopas visuomet atsiduria ten, kur ir ji, ir žino apie ją daugiau negu geriausia draugė. Nora negali apsispręsti: pulti vaikinui į glėbį ar bėgti nuo jo ir pasislėpti. Mėgindama rasti atsakymą, ji priartėja prie tiesos, kuri kelia kur kas daugiau nerimo negu jausmai Lopui.
Nora atsidūrė pačiame senovinio mūšio tarp nemirtingųjų ir nusidėjėlių įkarštyje, ir jei ji neteisingai pasirinks, žus.
Dar viena knyga iš „lengva, bet įtraukia“ serijos. Pradėti atsiliepimą norėčiau nuo techninio dalyko: vertimo. Pačio kūrinio vertimui priekaištų kaip ir neturiu - jokios nesąmonės skaitant į akis nekrito (gal atrodytų kitaip, jei knygą perskaityčiau originalo kalba). Bet jau pavadinimas ir pagrindinio veikėjo vardas... Originalus knygos pavadinimas - „Hush, hush“. Man būtų įdomu sužinoti, kuris iš šių žodžių reiškia, pavyzdžiui, „angelą“? Supratu, kad kartais pavadinimą gali būtų sunku tiksliai išversti, bet ar būtini tokie nukrypimai? Jau nekalbant apie tai, kad lietuviškas pavadinimas atskleidžia knygos paslaptį - kas yra pagrindinis veikėjas. Šio vardas - Patch. Knygoje jis vėliau pats paaiškina, kodėl jį taip vadina. Ir vis dėlto, jei vardas verčiamas taip keistai, tai gal geriau jį palikti originalų?..
Pereinant prie pačio kūrinio, man jis paliko tikrai gerą įspūdį. Istorija kitokia, originali - nesu skaičiusi apie tokią antgamtinių būtybių rūšį (nors knyga „Lučianas“ pasakojo apie angelus, bet ten jie buvo visai kitokie), tad mane įtraukė nuo pirmo puslapio. Siužetas gana neblogai supintas: nors pabrėžiama, kad vienas ar kitas veikėjas - keistas ir kelia įtarimų, tačiau skaitytojui neleidžiama pagalvoti, kad būtent tas veikėjas, net nedominavęs knygoje, daug lems - dėmesys tarsi nukreipiamas visai į kitą pusę. Žinoma, buvo scenų, iš kurių tiesiog pulsavo dirbtinumas ir priminė prastą, paskubomis parašytą detektyvą. Tačiau siužetas sukurtas pakankamai kruopščiai, gal net per kruopščiai: knygos pabaigoje kaip ir nepaliekama vietos skaitytojo vaizduotei, visi atsakymai pateikiami ant sidabrinės lėkštutės. Jei nežinočiau, net nepagalvočiau, kad yra antroji dalis.
Labai patiko pagrindinis knygos herojus. Labiausiai dėl savo neaiškumo: iš pradžių jis šaltas ir keistas, knygai įpusėjus - traukiančiai paslaptingas ir sąmojingas, vėliau - alsuojantis įniršiu, galiausiai - pasiryžęs dėl meilės paaukoti savo gyvybę. Būtent šis veikėjas, nors ir ne žmogus, man pasirodė labiausiai žmogiškas - besikeičiantis, įvairuojantis - visoks. Noros geriausia draugė Vi žavėjo savo aštriu liežuviu - skaitydama jos pasakymus ne vieną kartą juokiausi. O štai pati Nora man nepaliko beveik jokio įspūdžio - pasimetusi gyvenime, kurianri nesėkmingus planus. Nors galima būtų kai kuriuos jos poelgius pavadinti ryžtingas, ši veikėja man neretai atrodydavo patetiška.
„Puolęs angelas“ - kūrinys, vertas “savaitgalio knygos“ vardo: neįpareigojantis, neverčiantis mąstyti, paprastas. Pati istorija įtraukia nuo pirmo puslapio ir nebepaleidžia iki paskutinio, rašymo stilius pakankamai profesionalus ir malonus akiai. Skaitysiu ir tolimesnes dalis.
Puslapių skaičius: 324
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2010
Įvertinimas: 9/10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą