12.1. Justinas Marcinkevičius „Mažvydas“

Anotacija:

Poetinėje dramoje “Mažvydas” vaizduojamas XVI a., kai atsirado raštija lietuvių kalba. Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, čia atskleidžiamas. kaip tautos interesų reiškėjas, didvydis ir kartu kankinys.


Šią knygą skaičiau kaip privalomą, bet ji man paliko tikrai gerą įspūdį. Kas labiausiai įstrigo, tai nuostabi kalba. Didelis malonumas skaityti profesionaliai parašytą kurinį, kur žodžiai tiesiog plaukia ir atrodo, kad kiekvienas iš jų pasako kažką naujo. Taip pat puikiai atskleisti veikėjų charakteriai. Jie - skirtingi, tarsi atstovaujantys vis kitai pasaulėžiūrai.


Knygoje svarstoma keliais klausimais, kyla ne viena koalizija, tačiau man įdomiausias pasirodė meilės ir pareigos susidūrimas. Kai Mažvydas kalbėdavo, kad nors labai ilgisi Lietuvos, svajoja ten grįžti, tačiau jį sulaiko pareiga, nejučia ir pati imdavau svarstyti, ką pasirinkčiau. Ir greičiausiai aš - širdies žmogus. Mano nuomone, kiekvienas yra savo laimės kalvis ir gyvenimas, nugyventas tik laikantis pareigos, tačiau nepatyrus laimės, meilės, negali  būti pilnavertis. Tikiu, jog šiuos du dalykus - meilę ir pareigą - galima suderinti, tačiau pirmą vietą aš vis tiek atiduodu meilei.

Skaitydama šį kūrinį vis prisimindavau praeitais metais skaitytą V.Krėvės dramą „Skirgaila“ ir sulygindavau šiuos kūrinius. Abu vertingi, abu su mintimi, tačiau „Mažvydas“ giliau mane palietė. Šis kūrinys man pasirodė labiau išjaustas, gražesnis, mielesnis akiai ir širdžiai, tikresnis. Na, o epilogas daro „Mažvydą“ didingą, iškilmingą, verčia didžiuotis savo kalba, savo istorija, savo šalimi.

<...> meilė - tai kaip vynas. Lengva. Gera. Į dangų kelia. Žemės kaip ir nėr.

<...> darbas - kaip malda. Kuo nuoširdesnis, tuo brangesnis dangui.

Tikėti lenga. Daug sunkiau gyventi.

Nuo Dievo batų turėtų smėly atsispaust kryželis, o smėlis, sako, auksu virst turėtų.

Mėginsime sudėti pirmą žodį.
Klausykitės gerai…Širdim klausykit!
Kai tarsit šitą žodį, tai ant lūpų
Pajusite medaus ir kraujo skonį,
Išgirsit volungę prieš lietų šaukiant,
Užuosit šieno ir liepynų kvapą,
Regėsit baugų debesio šešėlį
Per lauką bėgant…

Puslapių skaičius: 128
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1978

Įvertinimas: 9/10

Naujametinė dovana

Šiais metais tarp mano gautų Kalėdinių dovanų nebuvo nė vienos knygos. Tačiau Naujųjų metų Senis Šaltis nenuvylė - gavau labai norėtą knygą „Paryžiaus žmona“.

Anotacija:


„Svarbu ne tai, ką jums davė Prancūzija, o tai, ko ji nepaėmė iš jūsų“, - sakė Gertrude Stein.

1920 metai, Čikaga. Hedlė Ričardson – tyli mergina, rodos, turinti viską, išskyrus meilę ir gyvenimą. Tol, kol sutinka Ernestą Hemingvėjų, ir šis įsuka ją į savo gyvenimo ir kūrybos tornadą.

Romano veiksmas persikelia į Paryžių, kur jie – auksinė pora – kartu su legendinės „prarastosios kartos“ atstovais Gertruda Stain, Ezra Paundu, F.Skotu ir Zelda Ficdžeraldais pasineria į džiazuojančio Paryžiaus gyvenimo improvizacijas. Ernestas Hemingvėjus, apsuptas dailių moterų ir talentingų konkurentų, siekia atrasti savo kūrybos braižą, užtikrinsiantį jam vietą literatūros istorijoje: turtingo ir intensyvaus jųdviejų su Hedle gyvenimo patirtį jis audžia romane, kuris vėliau taps žymiąja Fiesta. O Hedlė, balansuodama tarp Ernesto žmonos, draugės ir mūzos vaidmenų, stoiškai priima visus iššūkius, tačiau kiek ilgai.

Paula McLain gimė Kalifornijoje 1965 m. Vaikystėje ją ir dvi jos seseris paliko tėvai, tad joms teko kraustytis iš vienos prieglaudos į kitą, vėliau uždarbiauti keisčiausiais būdais iki kol suvokė, kad gali (ir nori) rašyti. Ji baigė literatūros studijas Mičigano universitete, yra išleidusi poezijos rinkinių, memuarus, Paryžiaus žmona – antrasis jos romanas.

Ernestas Hemingway rašė, jog verčiau būtų pasirinkęs mirtį, nei įsimylėję kurią nors kitą moterį, o ne Hedley Richardson.

Tinklaraščiui jau metai!

Lygiai prieš metus panašiu laiku šis knygų tinklaraštis pradėjo savo gyvavimą. Kiekvieną atsiliepimą apie perskaitytą kūrinį stengiuosi parašyti kuo nuoširdžiau, kuo įdomiau, įdedu į jį savo širdį. Rašydama turiu progą dar kartą pamąstyti apie knygą, geriau ją suvokti. Apie kai kurias knygas rašyti sunkiau, tuomet mąstau tol, kol perprantu, ką turėčiau pabrėžti. Tačiau tai - tikras malonumas.  Šie knygų namai man atnešė daug džiaugsmo ir naudos. Tikiu, kad jie dar ilgai gyvuos ir neš kuo geriausias emocijas. :)

Su Naujaisiais Metais!

Džiaugsmingų, prasmingų, įdomių ir pilnų svajonių išsipildymo Naujųjų - 2012-tųjų - metų!!!

2011m. perskaitytų knygų suvestinė

Paskutinę metų dieną skelbiu 2011-tųjų metų knygų suvestinę:



Metų knyga: Robert James Waller „Madisono apygardos tiltai“

Metų Top5: 
Robert James Waller „Madisono apygardos tiltai“
Isabel Abedi „Lučianas“
Emily Bronte „Vėtrų kalnas“
Maggie Stiefvater „Dabar ir visados“
Suzanne Collins „Liepsnojantis įtūžis“

Kitos įspūdį palikusios knygos:
Khaled Hosseini „Tūkstantis saulių skaisčių“
Michael Wallner „Balandis Paryžiuje“
Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“
Balys Sruoga „Dievų miškas“
Albert Camus „Svetimas“
Vincas Mykolaitis - Putinas „Altorių šešėly“

Metų labiausiai sukrėtusi:
Ruta Sepetys „Tarp pikų debesų“

Metų labiausiai įkvepianti knyga:
Jack Kerouac „Kelyje“

Metų nuotaikingiausia knyga:
Peter Mayle „Metai Provanse“

Metų klasikos knygos:
Emily Bronte „Vėtrų kalnas“
Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“

Metų keisčiausia knyga:
Franz Kafka „Metamorfozė“

Metų originaliausia knyga:
Antanas Škėma „Balta drobulė“

Metų mistiškiausia knyga:
Gabriel Garcia Marquez „Apie meilę ir kitus demonus“

Metų šilčiausios knygos:
Laura Ingalls Wilder „Namelis prerijose“
Wendy Holden „Mažo miestelio žmonos“

Metų gražiausia kalba:
Maggie Stiefvater „Dabar ir visados“

Metų nusivylimai: 
Vincas Krėvė „Skirgaila“
Paulo Coelho „Alchemikas“

Statistika:
Per metus perskaitytos 33 knygos, iš jų lietuvių autorių - 6. Perskaitytos knygos sudarė 8621 puslapį.
Per metus įsigytos 37 knygos, joms išleista 547.19 Lt ir 11.97 Lt KK bloknotams.

11.33. Maggie Stiefvater „Dabar ir visados“

Anotacija:

tada
Kai sutiko Greisę, Semas buvo vilkas, o ji – mergina. Galų gale jis atrado būdą tapti vaikinu, ir jų meilė iš tolimo susidomėjimo virto tvirtu bendro gyvenimo artumu.

dabar
Pasakojimas taip ir turėjo baigtis. Bet Greisei nebuvo lemta likti žmogumi. Dabar ji yra vilkė. O Mersi Folso vilkus netrukus iššaudys per paskutinę didžiulę medžioklę.

dabar ir visados
Semas dėl Greisės padarytų bet ką. Bet ar vienas vaikinas ir viena meilė iš tiesų gali pakeisti priešišką, plėšrų pasaulį? Netrukus vieną tyrą akimirką susidurs praeitis, dabartis ir ateitis – tą akimirką bus sprendžiama, mirti ar gyventi, atsisveikinti ar likti amžiams.


Po antrosios „Virpėjimo“ serijos knygos, be galo laukiau trečiosios. Todėl sulaukusi perskaičiau per keletą vakarų. Skaitydama tiesiog negalėjau atsitraukti. Ne, ne siužetas mane taip įtraukė, nors ir jis puikus. Negalėjau nustoti žavėtis kalba, kuria parašytas šis kūrinys. Tai - sklandi, meniška, poetiška, tikra grožinės literatūros kalba. Būtent šį knygos bruožą aš apibrėžčiau kaip patį ryškiausią. Knygoje, mano nuomone, apskritai daugiau dėmesio buvo skirta jausmams, mintims, vidinei veikėjų būsenai, nei pačiam siužetui ir įtampos kūrimui.


Kad ir kiek dėmesio skirta personažų vidui, tačiau siužetą taip pat pavadinčiau stipriu ir originaliu. Jame nebuvo nė vieno nereikalingo veiksmo, jokių pilstymų iš tuščio į kiaurą  - visko tiek, kiek privalo būti, kiek dera ir tinka. Ten, kur jaučiama įtampa, ji jaučiama visa esybe, verčia bėgioti kūnu šiurpuliukus ir nervintis klausiant savęs: kas gi bus toliau. Skyriai pabaigiami reikšmingais sakiniais, kurie tampa nuorodomis į tolesnį veiksmą.

Negalima nepabrėžti, kaip puikiai autorė atskleidė knygos veikėjus. Kiekvienas jų - savitas, visiškai išpildytas, turintis savo vietą. Būtų be galo sunki užduotis išskirti vieną, kuris man labiausiai patiko. Tačiau jei reikėtų juos apibūdinti vienu žodžiu, galėčiau. Ryžtingi. Net ir sunkiausiose situacijoje jie tokie išlieka, net dvejojant ryžtas galiausiai visada ima viršų. Tai - stiprių, valingų ir dvasingų žmonių bruožas. Būtų nuostabu, kad tokių daugiau būtų ne tik knygose, bet ir realiame gyvenime.

Šioje dalyke, kaip ir pirmosiose, žinoma, toliau vystoma Semo ir Greisės meilės tema. Žavi tai, kaip jie papildo vienas kitą, tarsi būtų dvi vienos monetos pusės, negalinčios egzistuoti viena be kitos. Jie - ne tik mylimieji. Jie - sielos draugai, be žodžių suprantantys vienas kitą, pasiryžę bet kokia kaina išsaugoti savo meilę, savo ryšį.  Be galo tiksliai šį ryšį apibūdino vienas iš veikėjų Koulas: „Ėmiau suvokti šį tą apie Semą ir Greisę, apie Semo negalią funkcionuoti be jos - tokia meilė veikia tik tada, jei esi tikras, kad tiedu žmonės visad bus kartu. Jei viena lygties pusė dingta, miršta arba myli nors kiek mažiau ir ne taip tobulai, ta meilė tampa tragiška, apgailėtina kada nors sugalvota istorija, juokinga absurdiška. Be Greisės Semas tik atomazgos neturintis pokštas“.

Pradėjusi skaityti šią trilogiją, susižavėjau poetu Rilke. Džiugu, kad visose knygose cituojami jo eilėraščiai. Jie be galo gražiai įsilieja į siužetą, į nuostabią kalbą. Taip pat patiko ir skyreliai, kuriuose, rodos, tik padriki žodžiai, tačiau iš tikrųjų turintys didžiulę ir gilią prasmę. Mėgavausi jais, atsidurdavau ten, kur vyko veiksmas, nuolat žavėjausi.

Kūrinys - spalvingas, tapybiškas,jausmingas. Tačiau turi jis ir gilesnę nei žavėjimosi prasmę: skatinama mąstyti ir apie kai kurių žmonių žiaurumą, nesiklausymą, nenorą matyti ir suprasti. Atskleidžiama ir mintis, kad reikia mėgautis kiekviena gyvenimo akimirka, kiekvienu momentu, kai esi su mylimais žmonėmis. Ir, žinoma, tikėti, kad kažkur yra tavosios monetos antroji pusė, kuri papildo ir suteikia gyvenimui pilnatvę.

Nėra geresnio skonio nei šis: kažkieno kito juokas tavo burnoje.

Puslapių skaičius: 429
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 10/10

11.32. Ruta Sepetys „Tarp pilkų debesų“

Anotacija:

1941-aisiais penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža Liną į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Viskas griūva.

Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia, jei liks gyva, įamžinti savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe, ji kuria ir siunčia meninius pranešimus vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie - dar gyvi.

Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos. Tik ar vien meile gali būti gyvas?

„Tarp pilkų debesų" - užburianti istorija, kuri užgniaužia kvapą ir pavergia širdį, atskleisdama įstabią žmogaus dvasios prigimtį.


Tiesą sakant, ilgą laiką nesiryžau imti šios knygos ir žiūrėjau į ją labai skeptiškai. Maniau, kaip moteris, negyvenanti Lietuvoje, nors ir lietuvių kilmės, galėtų parašyti gerą ir vertingą knygą apie lietuvių tremtis, apie baisųjį Stalino laikotarpį. Tačiau šįkart nuėjusi į biblioteką ir pamačiusi šią knygą nusprendžiau, kad atėjo laikas ir man perskaityti kūrinį, kurį vieni lietuviai giria, kiti priešingai - peikia.


Visa istorija pasakojama penkiolikmetės Linos akimis. Pasakojimo stilius - nesudėtingas, tačiau puikiai atskleidžiantis visą siaubą, kurį patyrė žmonės, vieną dieną ištremti į Sibirą. „Įsivaizdavau, kaip kažkas kilsteli kilimo kampą, o didžiulė sovietų šluota lyg šiukšles sustumia mus po apačia“ - taip Lina apibūdina savo ir visų tremtinių padėtį. Šis kūrinys nepalieka skaitytojo abejingo, verčia mąstyti ir džiaugtis savo gyvenimu, dėkoti Dievui už tai, kad neteko išgyventi tokio siaubo, koks aprašomas knygoje. Tarp gyvenimo tremtyje aprašymų įterpiami ir Linos prisiminimai iš ankstesnio gyvenimo. Jie tarsi papildo samojo laiko veiksmus, tačiau tuo pačiu ir sudaro jiems kontrastą: nesunku pamatyti, kaip pasikeitė gyvenimas ir reakcija į jo atsiųstus išbandymus.

Kūrinyje „Tarp pilkų debesų“ aiškiai atskirti neigiami ir teigiami veikėjai. Gerieji - tai Lina, jos brolis Jonas, mama Elena, Andrius, ponia Rimienė, blogieji, žinoma, enkavėdistai. Tiesa, vienas iš šių - Kreckis - tarsi blaškosi: jis skriaudžia tremtinius, žiauriai su jais elgiasi, tačiau vėliau paaiškėja, kad jis padėjo Linos mamai, o ir su pačia Lina kartą pasikalba nuoširdžiai. Taip nuoširdžiai, kad net mergaitės neapykantą ir pyktį pakeičia užuojauta Kreckiui. Linos charakteriu ir ištverme apskritai neįmanoma nesižavėti. Ji ne tik dirba nuo aušros iki sutemų, per dieną gaudama vos tris šimtus gramų duonos, ne tik stengiasi padėti išgyventi kitiems, ne tik nusižemina dėl artimųjų ir pamina savo principus, bet dar ir piešia bei aprašo visus matytus siaubus prisiekia: jei tik išliks gyva, o turi išlikti, visą šią medžiagą pamatys pasaulis.

Dar vienas dalykas, man labai kritęs į akis, buvo Linos broliuko Jono, į tremtį patekusio vos dešimties, staigus suaugimas. Kitomis aplinkybėmis turbūt pabrėžčiau, kad tai - neįtikinama, nenatūralu, tačiau šįkart negaliu taip sakyti. Vaikas, staiga išvežtas iš namų, priverstas sunkiai dirbti tam, kad išliktų pats ir padėtų išgyventi seseriai ir mamai; vaikas, matęs tėtį, suvargusiu veidu sakantį, kad dabar Jonukas turįs pasirūpinti savo motina ir sesute; vaikas, matęs šimtus, tūkstančius lavonų; vaikas, kurio akyse buvo nušauta moteris - tokiomis sąlygomis esi priverstas suaugti, pamiršti, kad kadaise turėjai gražią vaikystę, nes žaislus pakeičia sunkus darbas ir pastangos išgyventi.

Knygoje neapsieinama ir be meilės temos. Lina ir Andrius susipažįsta dar gyvuliniame vagone, vežančiame nekaltus žmones į nežinią, ir iš karto pajunta tarpusavio ryšį. Jie stengiasi padėti vienas kitam kaip išgalėdami, rizikuodami gyvybėmis. Kai jiems staiga tenka išsiskirti, jie pažada: dar susitiks. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad taip ir atsitiko, nors nepaaiškinama nei kaip, nei kada. Šita detalė, tiesa, man užkliuvo: tarsi autorė būtų patingėjusi plačiau aprašyti.

„Tarp pilkų debesų“ - nuoširdi, tikra, išjausta knyga, išspaudžianti ne vieną ašarą. Aš skaitydama negalėjau nustoti stebėtis Stalino ir jo sąjungininkų žiaurumu ir beširdiškumu: kaip įmanoma net pagalvoti apie tokį dalyką, kaip trėmimai, jau net nekalbant apie jų vykdymą. Belieka tik tikėtis, kad niekam, nė vienai tautai, daugiau nebeteks patirti tokios siaubingos nelaimės.

<...> blogis viešpataus tol, kol dori žmonės nepasiryš veikti.

Puslapių skaičius: 335
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 9/10