Naujos knygos

Anotacija:

Sara Shepard romanas „Merginos be ydų“ – tai antroji ciklo „Mielos mažos melagės“ dalis. Ši knyga tokia pat įtraukianti, žavi, intriguojančiai paslaptinga kaip ir pirmoji... O gal net ir labiau?..

Spenserė įsivėlusi į painius santykius su sesers vaikinu. Arija liūdi atstumta anglų kalbos mokytojo. O Emilijai tenka slėpti didžiulį potraukį savo naujajai draugei Majai... Hanos užsispyrimas nepriekaištingai atrodyti tampa beveik maniakiškas. Ir draugių bendra paslaptis yra tokia baisi ir skandalinga, kad išaiškėjusi be jokios abejonės sugriautų jų visų gyvenimus amžiams. Paslaptingasis E savo žinutėmis tiesiog varo iš proto...

Ir kodėl gi aš neturėčiau to papasakoti? Jos nusipelniusios viską prarasti. Kiekvienas suglamžytas raštelis, bjaurus pranešimas vietiniu interneto ryšiu ir kerštingos žinutės telefonu, kurias aš siuntinėju, vis labiau šias mielas mažas melages stumia į neviltį. Patikėkit manim, turiu pakankamai „purvo“, kad palaidočiau jas gyvas.


Kaina: 17.99

Anotacija:

Dvylikametis Edis labai laukė Kalėdų – mat be galo troško ir tikėjosi dovanų gauti dviratį. Tikėjosi, nors ir po tėvo mirties šeimos kepykla buvo uždaryta ir trūko pinigų, o gyvenimas tapo sunkesnis... Vis dėlto Edžiui atrodė, kad mama būtinai suras išeitį, ir tą stebuklingą šventinį rytą prie kuklios eglutės jis tikrai ras dovaną, apie kurią svajojo. Tačiau realybė pasirodė kitokia ir vietoj dviračio mama jam padovanojo megztinį. „Kvailą, šlykštų rankų darbo megztinį...“

Patyręs, kad norai ne visada išsipildo, įskaudintas ir per mažas suvokti, kas yra didieji gyvenimo turtai, tą Kalėdų rytą Edis pradeda nelengvą kelionę į brandą. Daugelį mėnesių teks kovoti su savimi – kovoje gelbės paslaptingo kaimyno Raselo patarimai, – kol tamsūs debesys berniuko gyvenime išsisklaidys, ir jis pagaliau suvoks tikrąją paprastos motinos dovanos vertę...

Kaina: 15.59

11.28. John Grisham „Kalėdų nebus“

Anotacija:

Prieš pat Kalėdas su žmona išlydėjęs vienturtę dukrą į tolimą kelionę, Liuteris Krenkas nusprendžia šiais metais Kalėdų nešvęsti, o išaušus gruodžio 25-ajai, išplaukti į kruizą po Karibų jūrą. Iš pradžių tokia idėja Noros Krenk nesužavi, bet, kaip sakoma, lašas po lašo, ir Liuteriui pavyksta užkrėsti žmoną džiaugsmingų atostogų lūkesčiais. Juk iš tikrųjų, kaip patogu nešvęsti Kalėdų: nereikia stumdytis sausakimšose parduotuvėse, galima atsikratyti nusibodusio pobūvio darbe, nereikia pirkti eglutės, atkrenta galvosūkis dėl dovanų ir dar šiek tiek lieka sutaupyta pinigų!

Deja... Vos pradėję įgyvendinti savo ketinimą, Nora su Liuteriu pamato, kad bandydami išvengti Kalėdų šurmulio, gali susilaukti neįtikėtinų, tiesiog neįsivaizduojamų padarinių.

Vis dėlto... Derėtų gerai apsvarstyti, ar pabėgti nuo Kalėdų – pati geriausia išeitis.

"Kalėdų nebus" – linksmas klasikinis pasakojimas apie tai, kokiu chaosu ir karštlige tapo gražiausios mūsų šventės tradicija.


Kalėdos - mano mėgstamiausia šventė, tad viskas, susiję su jomis, patraukia mano dėmesį. Šįkart nuėjusi į biblioteką be aiškaus tikslo visai netyčia pamačiau šią knygą. Buvau apie ją girdėjusi įvairių atsiliepimų, tad nusprendžiau perskaityti pati ir palengvinti tą ilgą laukimą ( juk dar 37 dienos iki Kūčių =D ).


Knyga įtraukė nuo par pradžių ir jei laikas skaitymui būtų neribotas, būčiau perskaičiusi ją per porą valandų jei ne dar greičiau. Parašyta patraukliu, lengvu stiliumi, ne kartą teko nuoširdžiai nusijuokti, nebuvo nė vieno nuobodaus puslapio.

Kalbant apie pačią knygos idėją, man ji pasirodė, gana įdomi ir originali: nešvęsti Kalėdų, o vietoj to išvykti į kruizą. Skaitant pati susimąsčiau, kad Kalėdos tikrai yra be galo sumaterialėjusios ir dauguma jas suvokia kaip dovanų metą, o ne laikotarpį, kai galima pabūti su artimaisiais ore tvyrant stebuklingai ir šventiškai nuotaikai. Ir vis dėlto, nors knygoje aprašyti Kalėdų rūpesčiai (sausakimšos parduotuvės, pašėlęs dovanų ieškojimas, piniginės išlaidos) aplanko kiekvieną, man jie neatrodo nemalonūs. Mėgstu galvoti, kaip galėčiau nustebinti artimus žmones, dievinu šventiškai pasipuošusias parduotuves ir iš kolonėlių sklindančią „White Christmas“, o Kūčių laukiu visus metus, nes man tas vakaras - ypatingiausias ir nuostabiausias.

Visą knygą skaičius apie Krenkų ruošimąsi kelionei, o galiausiai paaiškėjus, kad planas žlugo, iš dalies buvo gaila, kad taip ilgai mąsčius ir laukus, viskas išėjo ne taip. Ir vis dėlto, džiaugiausi, kad Kalėdas jie vis dėlto švęs, nors ir ne visai savo noru. Tiesa, niekada neatrodė, kad Krenkai, ypač Nora, nelauktų Kalėdų ir kad jiems jos būtų tik kankinimasis, o knygos pabaigoje nuskambėjo Liuterio Krenko mintis: „Nešvęsti Kalėdų - kokia absurdiška mintis“, tiesa, su pasvarstymu, kad gal kitais metais...

Kūrinio paskutiniai puslapiai atskleidė, kas iš tiesų yra tikrieji gyvenimo stebuklai - tai draugai ir artimieji, visada pasiruošę dėl tavęs padaryti viską. O Šylų situacija parodė, jog gyvenimas yra tik vienas ir juo reikia džiaugtis, išgyvenant visas šventes ir su jais susijusius rūpesčius.

Puslapių skaičius: 173
Leidykla: Jotema
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2006

Įvertinimas: 9/10

11.27. Antanas Vaičiulaitis „Novelės“ („Tavo veido šviesa“, „Šiaurietė“, „Rogės“, „Pelkių takas“, „Tešlinis žmogutis“, „Apaštalų iškeliavimas“, „Kūr bakūžė samanota“)

A.Vaičiulaičio novelės - be galo puošnaus stiliaus. Tai turbūt didžiausias jų pliusas. Kalba stilizuota, meniška, vaizdinga, todėl skaitant nuolat prieš akis iškyla vaizdiniai. Novelės - paprastų, nesudėtingų siužetų, tačiau jose atskleidžiamos filosofinės problemos, atsiveria žmogaus dvasios gelmės.

Šiuos kūrinėlius skaičiau su susidomėjimu: siužetai netradiciniai, vos pradėjus skaityti negalima nuspėti, kaip viskas išsivystys toliau. Tik verčiant puslapį po puslapio ima aiškėti kas ir kaip.

Žinant nors šiek tiek rašytojo kūrybos bruožų, nenustebina kūrinių pabaigos. Nors siužetai vis kitokie, tačiau daugumoje yra ryškus mirties motyvas. Man ši tema nepriimtina beveik jokiuose kūriniuose, taigi nepatiko ir čia.

Labiausiai patiko turbūt viena paprasčiausių novelių - „Tešlinis žmogutis“. Man ji pasirodė be galo šilta, šviesi ir nors joje buvo rašoma apie Velykas, manau, ji visai tiktų ir perskaityti per Kalėdas.

Giliausiai palietusi, sukrėtusi novelė - „Tavo veido šviesa“. Joje stebino santykiai tarp dukters ir motinos. Tuo pačiu metu ir graudino, ir piktino vaiko elgesys su mama. Skaitydama tiesiog negalėjau suvokti, kaip galima taip kalbėti ir elgtis su artimiausiu žmogumi.

Keisčiausia novele pavadinčiau „Apaštalų iškeliavimą“. Skaičiau ją tam, kad perskaityčiau, tačiau neįtraukiančiai.

Kiekviena novelė verčia mąstyti, kelia skirtingas problemas, tačiau nei vienas kūrinėlis nepalieka širdies ir proto abejingų.

Puslapių skaičius: 94
Leidykla: Žaltvykslė
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2005

Įvertinimas: 
„Tavo veido šviesa“ 9/10
„Šiaurietė“ 9/10
„Rogės“ 10/10
„Pelkių takas“ 9/10
„Tešlinis žmogutis“ 10/10
„Apaštalų iškeliavimas“ 7/10
„Kūr bakūžė samanota“ 9/10

11.26. Albert Camus „Maras“

Anotacija:

Alžyre, Orano mieste, kyla maro epidemija. Pirmasis to negando reiškinys tarytum nereikšmingas: iš rūsių, palėpių tamsos, iš lūšnų arabų kvartaluose žiurkės ima lįsti į dienos šviesą ir stipti. Orano gyventojai nesupranta, ką tai reiškia. Oranas, „paprastas miestas, viso labo prancūzų prefektūra Alžyro pakrantėje“ pasidaro nepaprastų įvykių arena.





Tai - antroji mano pažintis su A.Kamiu. Pirmoji skaityta jo knyga buvo „Svetimas“ (atsiliepimas čia). Šias knygas pavadinčiau labai skirtingomis. „Mare“ - daugiau veiksmo, personažų, mažiau filosofinių minčių. „Svetimą“ perskaičiau greičiau, nors labiau įtraukė „Maras“.

Nuo pirmo puslapio ši knygą įtraukė savo įdomiu pasakojimu. Perskaičiusi vieną puslapį skubėdavau versti kitą, nes knietėdavo sužinoti, kaip bus toliau. Knygos siužetas - netradicinis is labai įvairiapusiškas. Kartais filosofiniai išvedžiojimai tęsdavosi kelis puslapius, o po jų staiga - ateina šleikštulys skaitant, kaip žiurkės bėga į gatves, kad ten nustiptų.

Sukurti veikėjai - skirtingi. Pagrindinis veikėjas - daktaras Rijė, vienas iš pirmųjų suvokusių, kad miestą užpuolė maras. Jis - atsidavimo savo darbui pavyzdys:nesvarbu, kas beatsitikdavo, koks pavojus begrėsdavo jo paties gyvybei, Rijė visada liko ištikimas savo darbui ir pacientams. Kitas veikėjas - kunigas Panelu. Šis žmogus keitėsi vystantis veiksmui: iš pradžių marą laikė Dievo rykšte, teigė, jog tai - bausmė už visas nuodėmes. Vis dėlto, knygai artėjant į pabaigą, jis suvokė, jog kolektyvinės bausmės idėja - absurdiška. Dar vienas ryškus kūrinio veikėjas - Taru. Įstodamas į „sanitarų“ gretas, jis viliasi išpirkti savo tėvo, skyrusio žmonėms mirties bausmes, kaltę. Šis veikėjas - atjaučiančio solidarumo pavyzdys, įkūninantis žmogiškojo taurumą ir moralinio idėją. Vis dėlto, man artimiausias veikėjas - žurnalistas Ramberas - žmogus, visiškai per klaidą įkalintas maro apsiaustam mieste. Iš pradžių jis ieško būdo ištrūkti, tačiau galiausiai jį radęs, išgyvena vidinę kovą ir pasirenka kovoti kartu su visais - stoja į viešuosius darbus, kad išgelbėtų nuo baisios epidemijos bent sveikuosius.

Romane atskleidžiami keli simboliai: tai maras, įprasminantis blogio idėją; jūra, tapusi laisvės, siekiamybės, atgaivos simboliu (priėjimas prie jūros kilus maro epidemijai, buvo uždarytas; kūrinyje aprašomas epizodas, kuriame  veikėjai, pasinaudoję specialiu leidimu, plaukioja joje ir pasijunta išsileisvinę nuo basios nelaimės); miestas, žmogaus sukurtas, apsiaustas ligos, sudaręs priešpriešą jūrai.

„Mare“ keliamos aktualios ir šiais laikais problemos: pagalbos svetimui, atsidavimo tam, ką darai, sugedusios, ydingos visuomenės klausimas.

Vis dėlto, nors romanas iš pat pradžių be galo įtraukė, knygai persiritus per pusę ir rutuliojantis toliau, kartais atsirasdavo mintis, kad viskas - pernelyg ištęsta, „pilstoma iš tuščio į kiaurą“. Tiesa, paskui vėl įsiskaičiau ir greitai užverčiau paskutinį šio kūrinio lapą, bet jei keliolikos puslapių nebūtų buvę, nemanau, kad romanas nuo to būtų tapęs prastesnis.

Rekomenduočiau šią knygą rimtesnės literatūros gerbėjams. Arba tiems, kurie dedasi labai pasiaukojantys ir laukia iš to naudos - pažvelgę iš šalies į tikrą aukojimąsi, atsidavimą galbūt nusileis ant žemės.

Kai kyla karas žmonės sako:„Jis ilgai netruks, tai didžiausia kvailybė.“ Žinoma, karas tikrai yra didžiausia kvailybė, bet trukti jis užtrunka. Kvailybė visada atkakliai laikosi, ir mes tai pastebėtume, jeigu visą laiką negalvotumėm apie save.

<...> miegas neša ramybę, ir todėl neramios širdies didžiausias troškimas yra amžinai turėti mylimą būtybę prie savęs, arba, išsiskyrimo valandai atėjus, turėi galią panardinti ją į miegą be sapnų iki pat tai dienai, kada vėlei bus lemta susijungti.

<...> maras iš visų buvo atėmęs meilės ir netgi draugystės galią. Nes meilei reikia rytojaus, o mes teturėjome akimirkas.

Nieko nėra pasaulyje, dėl ko butų verta nusigręžti nuo mylimo žmogaus. O imi ir nusigręži, <...> pats nežinodamas kodėl.

<...> pasaulis be meilės - tai lyg miręs pasaulis.

<...> jeigu yra toks dalykas, kurio visad geidi ir retkarčiais gauni, tai tas dalykas - žmogaus meilė.

Puslapių skaičius: 348
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1968

Įvertinimas: 9/10 

11.25. Isabel Abedi „Lučianas“

Anotacija:

Isabel Abedi romanas „Lučianas" pasakoja apie keistą dviejų jaunuolių - Rebekos ir Lučiano - draugystę. Šešiolikmetė Rebeka - laiminga, gyvenimu besidžiaugianti paauglė. Nors jos tėvai išsiskyrę, mergaitė jaučia abiejų tėvų šilumą ir globą, turi patikimų draugų, rodos, nieko daugiau nestinga...

Bet vieną vakarą nutinka kažkas labai keisto: Rebeka pajunta nepaaiškinamą ir nežinai iš kur atsiradusį skausmą, lyg kažkas plėšytų širdį, lyg pešiotų po plaukelį nuo tavo kūno. Ir tas baimės bei tuštumos jausmas... Štai tuo metu ir pasirodo Lučianas, vaikinas iš niekur. Žmogus be praeities, nežinantis, kas jis toks ir iš kur atkeliavo. Tačiau jam pavyksta užpildyti Rebekos širdyje atsivėrusią tuštumą. Nežinia iš kur ir kaip, tačiau Lučianas žino apie Rebekos praeitį ir ateitį, tarytum visada būtų buvęs šalia. Jaunuolius traukia vieną prie kito kažkokia nematoma vidinė jėga, ir Rebeka nejučia pasineria į šią magišką draugystę, kuri nežinia kur gali nuvesti...

Menas yra parašyti gerą knygą. Bet parašyti gerą knygą, kuri dar ir suvirpina širdį yra daugiau nei menas. Būtent toks apibūdinimas tiktų kūriniui „Lučianas“, kurios paskutinį puslapį neseniai užverčiau. Ketvirtą ryto.

Pasirodžiusi Knygų klubo anonsuose, ši knyga iškar patraukė mano dėmesį. Visų pirma - labai gražus viršelis. Girdėjau nuomonių, jog kai kam jis nepatiko, man - priešingai. Skaitydama vis jį atsiversdavau. Mano, nuomone, jis be galo gerai atskleidžia Rebekos ir Lučiano ryšį - nepertraukiamą, stiprų.  Toliau, žinoma, mane sudomino knygos anotacija. Iš jos spėjau, kad paslaptingasis vaikinas bus kitoks, kažkas aukščiau nei tik žmogus, ir buvau be galo pasiilgusi tokio siužeto. Na, ir galiausiai, patraukė užrašas „Didi meilės istorija“. Tikiu, jog ne kiekvienas romanas vertas tokio epiteto. Tačiau „Lučianui“ - tai vienas iš tinkamų apibūdinimų.

Šis kūrinys įtraukė nuo pirmo sakinio ir nebepaleido iki paskutiniojo. Rašymo stilius - ganėtinai paprastas: skaitoma lengvai, sudėtingų filosofavimų nėra. Ir vis dėlto, autorė sugebėjo tuo paprastu stiliumi, paprastais žodžiais nustabiai perteikti viską - nuo išvaizdos detalių iki giliausių jausmų. Nėra tuščiažodžiavimo, bereikalingų skyrių - kiekvienas taip pat svarbus, kiekvienas tampa grandimi į tolesnį siužeto vingį.

Didžioji dalis knygos - labai realistiška. Tik pačioje pabaigoje pamažu atskleidžiama, kas gi yra paslaptingasis Lučianas. Ir skaitant tuos paaiškinimus, nori ar nenori, imi tikėti stebuklais, svajoti, mintimis nukeliauji ten, kur egzistuoja tai, kas neegzistuoja čia. Ir tiek daug paslapties, mistikos daro siužetą ganėtinai įtemptą.

Veikėjų paveikslai išpildyti iki paskutinės detalės - būtų galima juos piešti. Žinoma, ne kiekvienas jų poelgis man patiko. Rebeka kartais nervindavo: vietoj verkšlenimų ir užsidarymo savyje, galėjo ką nors veikti, keisti savo gyvenimą. Tiesa, čia įžvelgiau panašumo su S.Meyer „Jaunatimi“: kai Edvardas palieka Belą, norėdamas ją apsaugoti, ji su nieko nebenori bendrauti, merginos tuščia siela vaizduojama tuščiais lapais, kuriuose tik prabėgančių mėnesių pavadinimai. „Lučiane“ Rebekos atsitvėrimas nuo likusio pasaulio, kai Lučianas dingo, siekdamas apsaugoti merginą nuo nelaimės, atskleidžiamas elektroniais jos draugų, mamos laiškais, į kuriuos jie negauna jokio atsakymo.

Knygos pabaiga - sukrečianti. Žinoma, iš gerosios pusės. Žavėjausi Lučiano ir Rebekos dvasiniu ryšiu, kurio jokios galios negali pertraukti. Kūrinys perteikia mintį, jog tikrasis ryšys niekada nežus. Nesvarbu, kas beatsitiktų, nesvarbu, kur bebūtų tie, kurie myli.

Pirmiausia gimsta žmogus. Bet ne vienas. Su kiekvienu žmogumi į pasaulį ateina kita būtybė, kurį jį lydi. Nuo gimimo... iki mirties.

Yra dalykų pasaulyje, dėl kurių reikia kovoti, nes laiko, kurio tam lieka, kartais mažiau, nei mes manome.

 

Puslapių skaičius: 533
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011


Įvertinimas: 10/10

Naujos knygos

Prieš porą dienų pasiėmiau siuntinį iš Knygų Klubo. Paskutiniąją mano moksleivišką rugsėjo pirmąją užsakytos knygos:

Anotacija:

Isabel Abedi romanas „Lučianas" pasakoja apie keistą dviejų jaunuolių - Rebekos ir Lučiano - draugystę. Šešiolikmetė Rebeka - laiminga, gyvenimu besidžiaugianti paauglė. Nors jos tėvai išsiskyrę, mergaitė jaučia abiejų tėvų šilumą ir globą, turi patikimų draugų, rodos, nieko daugiau nestinga...

Bet vieną vakarą nutinka kažkas labai keisto: Rebeka pajunta nepaaiškinamą ir nežinai iš kur atsiradusį skausmą, lyg kažkas plėšytų širdį, lyg pešiotų po plaukelį nuo tavo kūno. Ir tas baimės bei tuštumos jausmas... Štai tuo metu ir pasirodo Lučianas, vaikinas iš niekur. Žmogus be praeities, nežinantis, kas jis toks ir iš kur atkeliavo. Tačiau jam pavyksta užpildyti Rebekos širdyje atsivėrusią tuštumą. Nežinia iš kur ir kaip, tačiau Lučianas žino apie Rebekos praeitį ir ateitį, tarytum visada būtų buvęs šalia. Jaunuolius traukia vieną prie kito kažkokia nematoma vidinė jėga, ir Rebeka nejučia pasineria į šią magišką draugystę, kuri nežinia kur gali nuvesti...

Kas yra Lučianas? Kodėl jis atsirado Rebekos gyvenime?..

„Lučianas" - tai knyga, kurią skaitant apgaubia magijos ir paslapties šydas, kuomet tiesiog negali netikėti stebuklais...

Kaina: 36.00

Anotacija:

Helenos vaikystė praėjo ramiame miestelyje, audžiant svaigias svajones apie didmiesčio galimybes ir anais laikais retai merginai pasiekiamas studijas. Tačiau kruopščiai statomas laimės laivas ima grimzti, kai Helena patiria mylimojo netektį. Nugriaudėja Antrasis pasaulinis karas. Bet ir jo akivaizdoje moteris nepraranda stiprybės, saugo svajones ir jausmus, kaip įmanydama išlaiko sūnų. Tik tada, kai karo baisumai ima trauktis praeitin, kai viskas, regis, darosi vėl įmanoma, ji palieka savo berniuką stotyje ir dingsta...
Kas atsitiko šios moters gyvenime? Kas ją privertė palikti sūnų, kurį išsaugojo sunkiu karo metu? Kas gali lemti nesuvokiamą sveikam protui žingsnį, griūvant pragarui, kurį jau perėjai?

Romanas „Vidurdienio moteris“ buvo įvertintas prestižine Vokietijos knygų premija.

Kaina: 24.00

Anotacija:

Tikrasis pasaulis rašytojui – literatūra, todėl jo knygos pasaulyje sutinkame daugybę gyvų ar mirusių, tikrų ar išgalvotų menininkų. Tai ironiškas pasakojimas apie jaunuolio norą išgarsėti, ar net triumfuoti, Paryžiuje, mieste, kuriame Hemingway‘us buvo labai neturtingas ir labai laimingas, o romano herojus – labai neturtingas ir labai nelaimingas. Autorius teigia, jog ši knyga – tai jo gyvenimo romano fragmentas, kuriame „viskas tikra, nes viskas išgalvota“.
Paryžius niekada nesibaigia – kartu kronika ir autobiografija, esė ir išmonė. Pro skaitytojo akis praplaukia aštuntojo dešimtmečio Paryžiaus bohemos atstovų veidai, kosmopolitinis undergroundas. Pats rašytojas gyvena mansardoje, mažame kambarėlyje, kurį nuomojasi iš Marguerite Duras. Knyga vadinasi taip, kaip ir E. Hemingway‘aus prisiminimai apie Paryžių.

Kaina: 7.00

   



Kaina: 3.99

11.24. Ernest Hemingway „Senis ir jūra“

Anotacija:
„Senis ir jūra“ – pasaulinės literatūros klasika tapęs kūrinys, iš karto sulaukęs milžiniško skaitytojų dėmesio: 1952 m. per dvi dienas parduota daugiau kaip 5 milijonai egzempliorių žurnalo Life, kuriame jis buvo išspausdintas.
Tai dramatiška istorija apie seno žvejo kovą už būvį. Autorius subtiliai atskleidžia egzistencinį žmogaus ir gamtos susirėmimą siekiant išlikti: jausdamas pasaulio vienovę ir grožį, esi priverstas sunaikinti tai, kuo žaviesi. Po aštuoniasdešimt keturių badmiriavimo dienų seniui pagaliau pavyksta pagauti didžiulę žuvį, kurią nužudo, bet yra per silpnas apsaugoti savo laimikį nuo ryklių. Tačiau iš jūros jis grįžta ne nugalėtas, o parodęs žmogaus gebėjimą oriai susitaikyti su likimu, neprarandant garbės ir išdidumo.

Pasiėmiau šią knygą todėl, kad buvo privaloma ją perskaityti. Be abejo, buvau daug girdėjusi apie ją ir apie autorių, o Hemingway'aus „Atsisveikinimą su ginklais“ jau seniai noriu perskaityti. 

Pradėjusi skaityti „Senį ir jūrą“ labai įsitraukiau. Buvo labai įdomu skaityti Santjago ir berniuko, Manolino, dialogus, atrodytų, apie tokius kasdieniškus dalykus, tačiau tokius meniškus. Nuostabiai atskleista judviejų draugystė: toks didelis amžiaus skirtumas, tačiau yra tiek bendrumų: beisbolas, žvejyba, vazduotė - jie kalba kaip lygus su lygiu. Taigi, pradžia man labai patiko.

Kai senis išplaukė į žvejybą aštuoniasdešimt penktą dieną, vis dar buvo įdomu. Mėgavausi gražia, sklandžia kalba, tapybiškais jūros, gyvūnų, augalų aprašymais, nuolat žymėjausi puslapius, kuriuose radau vertingų minčių. Kai seniui užkibo didžioji žuvis, dar vis nenuobodžiavau: su susidomėjimu skaičiau senio prisiminimus apie ankstesnius jo gyvenimo metus, žavėjausi jo ištverme siekiant tikslo ir džiaugiausi, kai įvykdavo kas gero. Įvykus pirmam susidūrimui su rykliais, kuris, beje, baigėsi ganėtinai sėkmingai, maniau, jog jų daugiau ir nebus. Kai rykliai užpuolė antrą kartą, dar labai nesureagavau, bet kai prasidėjo dramatiškas trečiojo susidūrimo aprašymas, jau ėmiau galvoti, kad visa tai primena sviestą sviestuotą. Taip, tai turi prasmę, tačiau galbūt buvo galima ją perteikti šiek tiek trumpiau.

Knygos pabaiga gera - dar kartą atskleista beribė senio ir berniuko draugystė ir begalinis rūpestis vienas kitu.

Nauja diena - nauja viltis. Žinoma, gerai, kai žmogui sekasi. Tačiau man rūpi tikslumas. Kai laimė atesi, aš būsiu pasiruošęs ją suteikti. 

Daugelis žmonių yra negailestingi vėžliams, nes vėžlio širdis dar ilgai plaka po to, kai jis užmušamas ir supjaustomas. Tačiau mano širdis yra tokia pat, o rankos ir kojos tokios panašios į jų letenas.

Bet koks žmogus sutvertas ne praleimėti. <...> Žmogų galima sunaikinti, tčiau nugalėti neįmanoma. 

Laimė ateina pas žmogų įvairiu pavidalu, ir kas gali ją pažinti? 

Puslapių skaičius: 48
Leidykla: Šviesa
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 1990

Įvertinimas: 8/10