12.12. Veronica Roth „Divergentė“

Anotacija:

Čikagos visuomenė, kurioje gyvena Beatričė Prior, susiskirsčiusi į penkis luomus, išpažįstančius tam tikras vertybes: Teisuolių (vertinančių sąžiningumą), Nuolankiųjų (nesavanaudiškumą), Bebaimių (drąsą), Taikingųjų (draugiškumą), Eruditų (protą). Kasmet per Pasirinkimo ceremoniją šešiolikmečiai apsisprendžia, kuriam luomui tarnaus. Beatričei tenka rinktis – ar likti su savo šeima, ar paklusti širdies balsui. Šie troškimai nesuderinami. Todėl jos sprendimas nustebina visus, net ir ją pačią.

Į šią knygą žvilgčiojau vos jai pasirodžius: patraukiantis viršelis, pakankamai įdomus siužetas - turėtų būtų visai neblogas kūrinukas - todėl visai nestebėtina, kad pamatyta bibliotekoje, ji iškart buvo parsinešta namo. 


Turbūt labiausiai šioje knygoje patikęs dalykas - begalė sukurtų charakterių, iš kurių kiekvienas skirtingas, kiekvienas su savo pasaulėžiūra. Žinoma, nedrįsčiau teigti, kad visi jie buvo išpildyti. Čia pat reikia paminėti, kad radau ir banalių personažų, netgi kai kurie pagrindiniai man tokie pasirodė. Labiausiai patikusi veikėja - mergina, kurios lūpomis pasakojama visa ši istorija - Beatričė. Vieną akimirką ji gera, atvira, draugiška, o kitą jos ryžtas stebinantis, ji storžieviška ir atžagari. Būtent tokie veikėjai man arčiausiai širdies: nuolat besikeičiantys, daugiaprasmiai.

Kalbant apie siužetą, pati idėja man tikrai patiko, pasirodė įdomi ir netikėta. Ne kartą buvau nustebinta netikėto siužeto vingio, autorės nupieštų  vaizdų - atrodė, jog visa vyksta tiesiai prieš mano akis. Kita vertus, vietomis siužetas buvo nuspėjamas bei pernelyg saldus - toks, kuris labai suprastina knygą. 


Kitas šios trilogijos dalis, manau, skaitysiu, nes likau pakankamai sudominta, kokie gi bus tolesni įvykiai. Tačiau reikia pabrėžti, kad čia tik lengvutis kūrinukas, neturintis jokios didesnės vertės (nors man patiko draugystės tema, šiek tiek plėtota knygoje). Galbūt verta perskaityti laisvu metu, norint pailsėti, bet neskaičius niekas neprarasta.

Puslapių skaičius: 413
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2012

Įvertinimas: 9/10

12.11. Sara Shepard „Tiesiog neįtikėtina“

Anotacija:

Žavus keturių mielų mažų melagių gyvenimas virto tikru košmaru Emiliją išsiuntė į Ajovą gyventi su itin konservatyviais pusbroliais. Arijos vaikinas vos neatsidūrė už grotų – ir viskas per ją. Spenserė persigandusi – galbūt ji prisidėjusi prie Elės žūties. Bet Hanos likimas dar siaubingesnis – ji per plauką nuo mirties guli ligoninėje, nes per daug žinojo.

Visų pirma, noriu pabrėžti, kad be galo džiugu, jog autorė su kiekviena serijos dalimi vis labiau tobulėja. Tiesa, trečioji dalis siužeto profesionalumo atžvilgiu mane sužavėjo labiau nei šioji, tačiau knyga be galo įtraukė.

Kaip ir ankstesniąsias dalis, šią galiu drąsiai vadinti laisvalaikio skaitaliuku, kuriame tikrai neverta tikėtis kažkokios gilesnės prasmės. Kadangi patyriau, ką reiškia neskaitadieniai, tai šis kūrinukas pakankamai gerai tiko sugrįžimui prie knygų. Kaip jau minėjau, knyga įtraukė ir nepaleido iki paskutinio puslapio, o pabaiga buvo pakankamai netikėta - jei nebūčiau apie ją turėjusi jokios informacijos iš anksčiau turbūt būčiau žioptelėjusi.

Šioje dalyje turbūt daugiausiai dėmesio skirta Emilei - mano nemėgstamiausiai veikėjai. Vis dėlto, jos siužeto linija buvo ganėtinai gerai supinta ir šįkart netgi skyrius apie šią merginą skaičiau susidomėjusi. Kalbant apie mano mėgstamiausią porą - Arią ir Ezrą - į ją dėmesys beveik nekoncentruojamas, tad būčiau nusivylusi, jei internete jau anksčiau nebūčiau pasiskaičiusi, kad taip bus. Tiesa, knygoje sukurtas Ezros charakteris - visiškai kitoks nei mano mėgstamame seriale, tad tam tikra prasme galbūt ne toks jau ir didelis nuostolis, kad ši meilės linija šioje knygoje užbaigiama.

Nors jau pirmame atsiliepimo sakinyje paminėjau, jog autorė su kiekviena šios knygų serijos dalimi tobulėja, vis dėlto aptikau ganėtinai nemažai primityvaus rašymo pavyzdžių, daugiausiai - veikėjų kalboje. Taip pat neįtikino ir jau ankstesnėje knygose atskleista teorija apie tai, jog Spencer užblokavo nemalonius savo gyvenimo įvykius ir dabar jų visiškai neprisimena. Tiesa, džiugu, jog buvo logiškai išsisukta iš prielaidos, kad būtent Spencer yra Alison žudikė. Tiesa, išsisukta taip pat remiantis „blokavimo teorija“...

Apibendrindama galiu pasakyti, jog šios knygos paskirtis ir maniera išlieka tokios pat: lengvas romaniukas su pakankamai ryškiu detektyvo skoniu vakarui, kai tenorima atsipalaiduoti.

Puslapių skaičius: 287
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2012

Įvertinimas: 9/10

Nauja

Anotacija:

MUMINUKO MAMOS RECEPTŲ knygoje surinkti viso trolių Mumių slėnio mėgstamiausi patiekalai, pavyzdžiui, Snusmumriko žirnienė, alkano Mumio bulvių apkepas ir Tolimosios salos avižinis skanėstas. Knygoje rasite beveik pusantro šimto receptų: salotų, sriubų, pusryčių patiekalų, desertų, ant laužo keptų gardumynų, iškylos sumuštinių, sūrių ir saldžių kepinių, koncervų, karštų mėsos, žuvies ir daržovių patiekalų. Nepamiršome ir gėrimų. Čia rasite ir lengvų, paprastų ir šiek tiek daugiau darbo reikalaujančių receptų, kurie pravers ketinantiems iškelti kad ir tikrą trolių Mumių slėnio puotą!
Nepakartojamą skonį receptams suteikia nespalvotos iliustracijos ir citatos iš puikiųjų Tuvės Janson knygų apie trolius Mumius.

Kaina: 20.00

Anotacija:

Žavus keturių mielų mažų melagių gyvenimas virto tikru košmaru. Emiliją išsiuntė į Ajovą gyventi su itin konservatyviais pusbroliais. Arijos vaikinas vos neatsidūrė už grotų – ir viskas per ją. Spenserė persigandusi – galbūt ji prisidėjusi prie Elės žūties. Bet Hanos likimas dar siaubingesnis – ji per plauką nuo mirties guli ligoninėje, nes per daug žinojo.






Kaina: 22.00

Anotacija:

Romanas apie burtus ir meilę, pakerėjęs pasaulio skaitytojus įspūdingu fantazijos polėkiu.

1886 metais pasaulinės šlovės sulaukia paslaptingas klajojantis cirkas. Jis atidarytas tik naktį, jo palapinės ir visi daiktai tik juodi arba balti. Le Cirque des Rêves, „Svajonių cirkas“, žavi visus žiūrovus, klaidžiojančius jo apskritais takais ir besišildančius prie laužo kieme. „Svajonių cirkas“ nėra įprastas, nors čia netrūksta akrobatų, žvėrių dresuotojų ir būrėjų. Vienose palapinėse – debesys, kitose – ledas. Kartais atrodo, kad cirkas pakerėjo gerbėjus, vadinančius save rêveurs – svajotojai. Pasakojimo centre – painūs dviejų jaunų iliuzionistų, mago dukters Selijos ir burtininko mokinio Marko, santykiai. Įtartiniems mokytojams įsakius, juodu tampa varžovais žaidimo, kuriam ribas nustatys tik jų vaizduotė ir meilė...


Kaina: 27.29

12.10. Isabel Abedi „Lučianas“ (antras dublis :) )

Anotacija:

Isabel Abedi romanas „Lučianas" pasakoja apie keistą dviejų jaunuolių - Rebekos ir Lučiano - draugystę. Šešiolikmetė Rebeka - laiminga, gyvenimu besidžiaugianti paauglė. Nors jos tėvai išsiskyrę, mergaitė jaučia abiejų tėvų šilumą ir globą, turi patikimų draugų, rodos, nieko daugiau nestinga...

Bet vieną vakarą nutinka kažkas labai keisto: Rebeka pajunta nepaaiškinamą ir nežinai iš kur atsiradusį skausmą, lyg kažkas plėšytų širdį, lyg pešiotų po plaukelį nuo tavo kūno. Ir tas baimės bei tuštumos jausmas... Štai tuo metu ir pasirodo Lučianas, vaikinas iš niekur. Žmogus be praeities, nežinantis, kas jis toks ir iš kur atkeliavo. Tačiau jam pavyksta užpildyti Rebekos širdyje atsivėrusią tuštumą. Nežinia iš kur ir kaip, tačiau Lučianas žino apie Rebekos praeitį ir ateitį, tarytum visada būtų buvęs šalia. Jaunuolius traukia vieną prie kito kažkokia nematoma vidinė jėga, ir Rebeka nejučia pasineria į šią magišką draugystę, kuri nežinia kur gali nuvesti...


Per egzaminų sesiją teko visai užmiršti skaitymo malonumą, o jai pasibaigus buvau tokia išsekusi, kad nieko rimto tiesiog nesinorėjo skaityti, net puikiojo „Grafo Montekristo“, kuris šiaip jau be galo įdomus. Tad apžvelgusi savo knygų lentynas, išsitraukiau jau kartą skaitytą ir labai patikusį „Lučianą“. Atsiliepimas čia. 

Nauja

Anotacija:

Skirtingai negu 1957 m. romano, 1951 m. ritinio tekstas daug ilgesnis, neredaguotas ir necenzūruotas. Visi veikėjai vadinami tikrais, o ne pramanytais vardais. Kam patinka, galės pasimėgauti iki XX a. vidurio knygose draustais nešvankiais posakiais, leidėjų reikalavimu pašalintomis homoseksualiomis scenomis, sodomišku epizodu su L. A. viešnamio beždžione.

Ritinio tekste nėra neseniai išrasto „politinio korektiškumo“. Kerouacas dar nebuvo sumąstęs, kad keiktis, nešvankauti ir piktžodžiauti – pagirtina, o ką nors ne taip prasitarti apie „žydus, homoseksualus arba negrus“ – smerktina.

Kaina: 20.40

12.9. Becca Fitzpatrick „Puolęs angelas“

Anotacija:


Nora Grei nė neketino įsimylėti. Jos visai netraukė mokyklos berniukai, kuriuos taip uoliai piršo geriausia draugė Vi. Vieną dieną Nora sutiko Lopą. Šelmiška Lopo šypsena ir kiaurai veriančios akys pavergė užsispyrusios merginos širdį.

Po kelių stingdančių kraują nuotykių Nora nebežino, kuo pasikliauti. Jai dingojasi, kad Lopas visuomet atsiduria ten, kur ir ji, ir žino apie ją daugiau negu geriausia draugė. Nora negali apsispręsti: pulti vaikinui į glėbį ar bėgti nuo jo ir pasislėpti. Mėgindama rasti atsakymą, ji priartėja prie tiesos, kuri kelia kur kas daugiau nerimo negu jausmai Lopui.

Nora atsidūrė pačiame senovinio mūšio tarp nemirtingųjų ir nusidėjėlių įkarštyje, ir jei ji neteisingai pasirinks, žus.



Dar viena knyga iš „lengva, bet įtraukia“ serijos. Pradėti atsiliepimą norėčiau nuo techninio dalyko: vertimo. Pačio kūrinio vertimui priekaištų kaip ir neturiu - jokios nesąmonės skaitant į akis nekrito (gal atrodytų kitaip, jei knygą perskaityčiau originalo kalba). Bet jau pavadinimas ir pagrindinio veikėjo vardas... Originalus knygos pavadinimas - „Hush, hush“. Man būtų įdomu sužinoti, kuris iš šių žodžių reiškia, pavyzdžiui, „angelą“? Supratu, kad kartais pavadinimą gali būtų sunku tiksliai išversti, bet ar būtini tokie nukrypimai? Jau nekalbant apie tai, kad lietuviškas pavadinimas atskleidžia knygos paslaptį - kas yra pagrindinis veikėjas. Šio vardas - Patch. Knygoje jis vėliau pats paaiškina, kodėl jį taip vadina. Ir vis dėlto, jei vardas verčiamas taip keistai, tai gal geriau jį palikti originalų?..

Pereinant prie pačio kūrinio, man jis paliko tikrai gerą įspūdį. Istorija kitokia, originali - nesu skaičiusi apie tokią antgamtinių būtybių rūšį (nors knyga „Lučianas“ pasakojo apie angelus, bet ten jie buvo visai kitokie), tad mane įtraukė nuo pirmo puslapio. Siužetas gana neblogai supintas: nors pabrėžiama, kad vienas ar kitas veikėjas - keistas ir kelia įtarimų, tačiau skaitytojui neleidžiama pagalvoti, kad būtent tas veikėjas, net nedominavęs knygoje, daug lems - dėmesys tarsi nukreipiamas visai į kitą pusę. Žinoma, buvo scenų, iš kurių tiesiog pulsavo dirbtinumas ir priminė prastą, paskubomis parašytą detektyvą. Tačiau siužetas sukurtas pakankamai kruopščiai, gal net per kruopščiai: knygos pabaigoje kaip ir nepaliekama vietos skaitytojo vaizduotei, visi atsakymai pateikiami ant sidabrinės lėkštutės. Jei nežinočiau, net nepagalvočiau, kad yra antroji dalis.

Labai patiko pagrindinis knygos herojus. Labiausiai dėl savo neaiškumo: iš pradžių jis šaltas ir keistas, knygai įpusėjus - traukiančiai paslaptingas ir sąmojingas, vėliau - alsuojantis įniršiu, galiausiai - pasiryžęs dėl meilės paaukoti savo gyvybę. Būtent šis veikėjas, nors ir ne žmogus, man pasirodė labiausiai žmogiškas - besikeičiantis, įvairuojantis - visoks. Noros geriausia draugė Vi žavėjo savo aštriu liežuviu - skaitydama jos pasakymus ne vieną kartą juokiausi. O štai pati Nora man nepaliko beveik jokio įspūdžio - pasimetusi gyvenime, kurianri nesėkmingus planus. Nors galima būtų kai kuriuos jos poelgius pavadinti ryžtingas, ši veikėja man neretai atrodydavo patetiška.

„Puolęs angelas“ - kūrinys, vertas “savaitgalio knygos“ vardo: neįpareigojantis, neverčiantis mąstyti, paprastas. Pati istorija įtraukia nuo pirmo puslapio ir nebepaleidžia iki paskutinio, rašymo stilius pakankamai profesionalus ir malonus akiai. Skaitysiu ir tolimesnes dalis.

Puslapių skaičius: 324
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2010


Įvertinimas: 9/10

12.8. Lisa Jane Smith „Vampyrės dienoraštis. Pabudimas“

Anotacija:

Žavioji Elena, kurios geidžia visi klasės vaikinai, pamilsta paslaptingą, uždarą naujoką, bet šis nekreipia į ją dėmesio, netgi šalinasi jos. Tik Elena ne iš tų, kurios lengvai pasiduoda. Ji atkakliai mėgina prasibrauti pro Stefaną supančias sienas ir užkariauti jo širdį. Kas glūdi jo sieloje? Kokias tamsias gelmes Elena joje atras ir su kokiais pavojais susidurs? Be to, dar šmėkšteli keistas nepažįstamasis, šalia kurio Elena užmiršta netgi Stefaną...

Iš tiesų, neplanavau pradėti skaityti šios knygų serijos. Ir vis dėlto pasiilgau kažko lengvo, bet įtraukiančio, o bibliotekoje į akis krito „Vampyrės dienoraštis“. Dar visai neseniai pasveikau nuo „Saulėlydžio“ ligos, bet buvo visai smagu knygoje vėl sutikti vampyrus.


Labiausiai man patikęs dalykas - išlaikyta nuotaika. Visas kūrinys - niūrus, tamsus ir tik retkarčiais galima rasti trumpų prošvaisčių. Patiko knygoje sukurta šiurpi atmosfera - skaičiau naktį, tad vietomis kūnu nubėgdavo šiurpuliukai. Vientisa nuotaika turbūt didžiausias šios knygos pliusas.

Knygoje sukurti labai skirtingi veikėjai: Elena, populiariausia mokyklos mergina, neseniai netekusi tėvų, Stefanas, paslaptingas vaikinas, kurio paslaptis Elena stengiasi išsiaiškinti, Deimonas, Stefano brolis, knygos blogiukas. Tiesa, vargu, ar galima būtų kažkurį herojų pavadinti originaliu - visi ganėtinai nuspėjami, o jų bruožai ir gyvenimo istorijos nuvalkiotos. Norėjosi ir platesnių aprašymų, nors galbūt jie atskleidžiami tolesnėse dalyse.

Kalbant apie rašymo stilių, galėčiau pavadinti jį vidutinišku: neretai veikėjų ištarti žodžiai skambėdavo banaliai ir neįtikinamai, dramatizmas tiesiog badydavo akis ir keldavo juoką. Ir vis dėlto, sunku patikėti, kad „Vampyrės dienoraštį“ ir „Slaptąją vampyrę“ parašė ta pati autorė. Pastarosios stilius man pasirodė primityvus iki negalėjimo, nors pati istorija buvo visai įtraukianti. Tačiau tolesnių dalių vis tiek nebeskaičiau. Džiugu, kad su „Vampyrės dienoraščio“ serija kol kas taip neatsitiko - nors buvo daug vietų, kurias keisčiau, tačiau jos nenumušė smalsumo sužinoti, kas vyks toliau - skaitysiu ir kitas dalis.

Iš „Vampyrės dienoraščio“ tikrai nereiktų tikėtis nieko vertingo ar kažkokios išliekamosios vertės, tačiau norint tiesiog praleisti laiką su knyga rankose ir kartu atsipalaiduoti, šis kūrinys tikrai tinka - nesudėtingas, intriguojantis, greitai skaitomas.

Puslapių skaičius: 205
Leidykla: Alma littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2010

Įvertinimas: 8/10

Ekranizacija

Kūrėjai: Kevin Williamson, Julie Plec
Metai: 2009-...
Šalis: JAV
Vaidina: Nina Dobrev (Elena Gilbert), Paul Wesley (Stefan Salvatore), Ian Somerhalder (Damon Salvatore)

Pristatomasis filmukas: