Naujos knygos

Anotacija:

Kai sutiko Greisę, Semas buvo vilkas, o ji - mergina. Galų gale jis atrado būdą tapti vaikinu, ir jų meilė iš tolimo susidomėjimo virto tvirtu bendro gyvenimo artumu. Pasakojimas taip ir turėjo baigtis. Bet Greisei nebuvo lemta likti žmogumi. Dabar ji yra vilkė. O Mersi Folso vilkus netrukus iššaudys per paskutinę didžiulę medžioklę. Semas dėl Greisės padarytų bet ką. Bet ar vienas vaikinas ir viena meilė iš tiesų gali pakeisti priešišką, plėšrų pasaulį?

Kaina: 31.99

Anotacija:


Pirminiai skaičiai dalijasi tik iš vieno ir iš savęs. Nors nepatiklūs ir vieniši, vis dėlto yra skaičių, turinčių skaičių dvynį, nuo kurio juos skiria tik porinis skaičius.

Romano „Pirminių skaičių vienatvė“ herojus, nepaprastai gabus matematikas Matija, yra tikras, kad ir jis – vienas tokių skaičių, o licėjuje sutikta Aličė – jo dvynė. Jie panašūs daug kuo... Tokia pati skausminga praeitis, tokia pat vienatvė, rodos, taip trokštama, bet ir be galo skaudi... Ir tas nesugebėjimas įveikti amžino atstumo tarp savęs ir kitų. Nuo pat vaikystės dienų iki brandaus amžiaus jų gyvenimo keliai vis susikirs, susilies ir nutols atkakliai stengiantis sugriauti juos skiriančias kliūtis.

Santūriai, bet su trikdančiu tikslumu Paolo Giordano tyrinėja skausmingai bręstančių ir ieškančių savo vietos gyvenime jaunuolių jausmus.

Kaina: 18.19

11.30. Antanas Škėma „Balta drobulė“

Anotacija:

Šiame iškiliausiame A. Škėmos (1911-1961) romane svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje. Jos atsiskleidžia per pagrindinio herojaus Antano Garšvos sąmonę, kuri romane atrodo kaip savotiška erdvė, pro kurią plaukia šeimos praeities prisiminimai, desperatiška dabartis su dramatiškais meilės trikampio išgyvenimais ir laikas, vedantis herojų į beprotybę.


Šią knygą skaičiau kaip privalomą. Apie ją buvau girdėjusi be galo daug prieštaringų atsiliepimų: vieni sakė, jog nesugebėjo net perskaityti iki galo, nes buvo labai neįdomu, kai kiti gyrė kūrinį kaip vieną geriausių skaitytų. Toks nuomonių skirtumas skatino greičiau susipažinti su A. Škėmos kūriniu.

Manau, kad tiems, kurie neperskaitė knygos iki galo, koją galėjo pakišti tai, kad „Balta drobulė“ parašyta „sąmonės srauto“ forma, kitaip sakant - kas ant seilės užėjo. Vis dėlto, man toks rašymo būdas patiko. Tiesa, neretai buvo sunkoka skaityti, kai kalbėjimo temos imdavo keisti viena kitą žaibo greičiu , tačiau man toks originalus, savotiškas stilius paliko gerą įspūdį ir tikrai nestabdė noro versti puslapį po puslapio. Tuo labiau, kad kalba apskritai yra moderni (pavyzdžiui, vartojama ne mažai angliškų žodžių), kas darė knygą dar įdomesnę.

Knygos siužetas - ne mažiau įdomus nei parašymo būdas. Kūrinyje nuolat keliamasi iš ateities į praeitį, aprašomi Antano Garšvos vaikystės, jaunystės prisiminimai. Buvo labai įdomu skaityti apie jo tėvus, jų elgesį, mąstyti, kaip jis galėjo paveikti sūnaus gyvenimą, nors kai kurie prisiminimų skyreliai migdė - stengiausi juos kuo greičiau perskaityti ir užversti.

Knygos pagrindinis herojus Antanas Garšva man pasirodė labai kontroversiška asmenybė. Vienuose skyriuose jis man patikdavo savo ryžtingumu, atsidavimu mylimai moteriai, mąstymu, tačiau kituose atrodydavo, kad aprašomas visai kitas žmogus. Labiausiai įsiminė skyrius, kuriame Garšva, paveiktas Šopenhauerio filosofinių idėjų, nusprendžia pasikarti. Negalėjau nemąstyti, kad jei kiekvienas knygų skaitytojas remtųsi tokiomis mintimis ir taikytų jas savam gyvenime, greitai pusė planetos išsižudytų. Jau vien pati mintis apie savižudybę yra atgrąsi, žmogus privalo vadovautis savo protu, suvokti, kad mirtis - ne išeitis, kad ir kokia bebūtų situacija.

Knyga vaizduoja pasaulį, kuriame nelikę jokių dvasinių vertybių, kuris yra nužmogėjęs ir sumaterialėjęs, o vartotojiškumas ima viršų. Taip, dabar tai opi problema, tačiau šiame urbanistiniame pasaulyje yra ir begalės gerų dalykų. Mano nuomone, reikia ne sielotis dėl to, kas blogai, o džiaugtis gėriu ir stengtis jį sėti aplinkui. Stebino ir Garšvos įsivaizdavimas esant tik „sraigteliu didžiulėje mašinoje“ - juk jei žmogus pats nesuvoks savo vertės ir indėlio į pasaulį, niekas to už jį nepadarys.

Labai patiko, kad „Baltoje drobulėje“ apstu įvairiausių aliuzijų į kultūrą, literatūrą, mitologiją, istoriją. Buvo įdomu skaityti apie rašytoją Oskarą Vaildą, patraukė Garšvos darbo palyginimas su Sizifu, įdomiai aprašyti bolševikų, karo ir pokario metai. Tiesa, mano skaitytoje knygoje nebuvo visai jokių paaiškinimų ir vertimų, kas buvo ganėtinai apmaudu, nes būtų buvę visai įdomu sužinoti, ką reiškia vienas ar kitas lotyniškas pasakymas.

Pabaiga man paliko visai neblogą įspūdį. Tiesa, širdy gal ir norėjosi, kad viskas baigtųsi kitaip, laimingiau, tačiau kartu ir džiaugiausi, kad šio kūrinio pabaiga netikėta, kitokia, nei galima būtų įsivaizduoti  netgi skaitant jau priešpaskutinius puslapius.

Knygą rekomenduočiau rimtesnės literatūros gerbėjams. Nors kita vertus, visai verta atsiversti „Baltą drobulę“ ir tenorint gražios, modernios kalbos.

Aš dar nesu gimęs. Neparašiau geros knygos.

Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko.

Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje.

Puslapių skaičius: 170
Išleido: J.Škemienė (tarpininkaujant „Vagos“ leidyklai)
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1990

Įvertinimas: 9/10 

11.29. Balys Sruoga „Dievų miškas“

Anotacija:


Svarbiausias B. Sruogos grožinės prozos kūrinys. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais.


Senokai norėjau perskaityti šią knygą ir vis dėlto tą padaryti prisiruošiau tik tada, kai reikėjo ją skaityti kaip privalomą. Perskaičiusi galiu pasakyti, kad šį kūrinį turėtų perskaityti visi - jei ne kaip grožinę literatūrą, tai bent kaip nužmogėjusios visuomenės aprašymą. Norisi tikėti, kad bent dalį iš skaičiusiųjų tai privers susimąstyti.

Knygą sudaro 61 skyrius. Kiekvienas iš jų pasakoja vis apie kitą lagerinio gyvenimo aspektą: darbą, gyvenimo sąlygas, valdžią. Viskas aprašoma labai patraukliu stiliumi, ironiškai. Ne vienoje vietoje skaitydama nesąmoningai nusijuokiau, tačiau pagalvojus, kad tai - memuarai, o ne fantastika pasidarė be galo graudu. Tiesa, užkliuvo tai, kad kai kuriuose skyriuose vėl kartojama tas pats, kas jau buvo pasakyta ankstesniuose.

Sruoga talentingai aprašo lagerio „gyventojus“ ir valdžią. Kiekvienas žmogus apibūdinamas gana smulkiai - nuo charakterio bruožų iki išvaizdos detalių. Detaliai pasakojama ir apie aplinką. Iš šių aprašymų lengva galvoje susikurti vaizdinius, tad stebėčiausi, jei pagal šią knygą nebūtų pastatytas filmas. Nebuvo vienodai įdomu skaityti visus skyrius, tačiau taip pat nebuvo nė vieno, kuris nebūtų sukėlęs įvairiausių minčių ir nepaskatinęs susimąstyti.

Skaitant apie tam tikrus asmenis būdavo keista, kad net ir tokioje baisioje padėtyje atsiranda tokių, kurie dedasi aukštesniais, nesistengia vienytis su kitais tokio likimo žmonėmis. O jei jau pakyla į kokį svarbesnį postą nei kelmų rovimas, išvis pamiršta, jog buvo toks pats katorgininkas, stumdomas, mušamas ir alkanas. Džiugu buvo skaityti apie tuos, kurie nepaisydami pavojų stengėsi kuo daugiau padėti nuskriaustiesiems, nesvarbu kaip - maistu, laiškų perdavimų ar psichologine pagalba.

Vienas iš ironiškiausių, o kartu ir graudžiausių, skyrių man pasirodė „Laiškai ir siuntiniai“. Kaip ir galima suprasti iš pavadinimo, Sruoga čia rašo apie susisiekimą su draugais ir artimaisiais, likusiais iš koncentracijos stovyklos ribų. Šiame skyriuje atskleidžiama, kaip žiauriai buvo tyčiojamasi iš tų, kurie jau ir taip nuskriausti, o laiškų rašymas jiems - vienas tų dalykų, kurie galbūt dar palaiko jėgas ir gyvybę.Štai, laiške paminėtas velnias - laiškas neišsiunčiamas, mat „negalima velnio vardas minėti“. Kalinys įrašo „dievai“ - irgi blogai, negalima ir šio vardo rašyti. Valdininkas dar ir nusako, ką rašyti reikia: „Siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti daugiau, - esu sveikas ir patenkintas.“ Kalinys ir rašo: „Mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, su kelmai ir vienas grybas. Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas.“ Laiškas, žinoma, neišsiunčiamas.

Šis Balio Sruogos kūrinys - geriausias žiaurios, žmogiškumo stokojančios žmonijos aprašymas. Į koncentracijos stovyklas žmonės nebevežami, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje nyksta svarbiausios dvasinės vertybės: pagalba kitam, žmogiškasis orumas, vienybė, kilnumas. Būtent šių vertybių nykimas ir kuria lagerius, kursto karus ir nesantaiką ir tik žmogaus kaita į gerąją pusę, dedant visas jėgas ir pastangas žmogiškųjų vertybių išsaugojimui, padės išvengti Trečio Pasaulinio karo su dar daugiau koncentracijos stovyklų.


Puslapių skaičius: 283
Leidykla: Lietuvos rytas
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2006

Įvertinimas: 9/10

Ekranizacija

Režisierius: Algimantas Puipa
Metai: 2005
Šalis: Lietuva, Didžioji Britanija
Vaidina: Valentinas Masalskis, Steven Berkoff, Robertas Urbonas, Regina Arbačiauskaitė, Saulius Mykolaitis.

Pristatomasis filmukas:

Naujos knygos

Anotacija:

Sara Shepard romanas „Merginos be ydų“ – tai antroji ciklo „Mielos mažos melagės“ dalis. Ši knyga tokia pat įtraukianti, žavi, intriguojančiai paslaptinga kaip ir pirmoji... O gal net ir labiau?..

Spenserė įsivėlusi į painius santykius su sesers vaikinu. Arija liūdi atstumta anglų kalbos mokytojo. O Emilijai tenka slėpti didžiulį potraukį savo naujajai draugei Majai... Hanos užsispyrimas nepriekaištingai atrodyti tampa beveik maniakiškas. Ir draugių bendra paslaptis yra tokia baisi ir skandalinga, kad išaiškėjusi be jokios abejonės sugriautų jų visų gyvenimus amžiams. Paslaptingasis E savo žinutėmis tiesiog varo iš proto...

Ir kodėl gi aš neturėčiau to papasakoti? Jos nusipelniusios viską prarasti. Kiekvienas suglamžytas raštelis, bjaurus pranešimas vietiniu interneto ryšiu ir kerštingos žinutės telefonu, kurias aš siuntinėju, vis labiau šias mielas mažas melages stumia į neviltį. Patikėkit manim, turiu pakankamai „purvo“, kad palaidočiau jas gyvas.


Kaina: 17.99

Anotacija:

Dvylikametis Edis labai laukė Kalėdų – mat be galo troško ir tikėjosi dovanų gauti dviratį. Tikėjosi, nors ir po tėvo mirties šeimos kepykla buvo uždaryta ir trūko pinigų, o gyvenimas tapo sunkesnis... Vis dėlto Edžiui atrodė, kad mama būtinai suras išeitį, ir tą stebuklingą šventinį rytą prie kuklios eglutės jis tikrai ras dovaną, apie kurią svajojo. Tačiau realybė pasirodė kitokia ir vietoj dviračio mama jam padovanojo megztinį. „Kvailą, šlykštų rankų darbo megztinį...“

Patyręs, kad norai ne visada išsipildo, įskaudintas ir per mažas suvokti, kas yra didieji gyvenimo turtai, tą Kalėdų rytą Edis pradeda nelengvą kelionę į brandą. Daugelį mėnesių teks kovoti su savimi – kovoje gelbės paslaptingo kaimyno Raselo patarimai, – kol tamsūs debesys berniuko gyvenime išsisklaidys, ir jis pagaliau suvoks tikrąją paprastos motinos dovanos vertę...

Kaina: 15.59

11.28. John Grisham „Kalėdų nebus“

Anotacija:

Prieš pat Kalėdas su žmona išlydėjęs vienturtę dukrą į tolimą kelionę, Liuteris Krenkas nusprendžia šiais metais Kalėdų nešvęsti, o išaušus gruodžio 25-ajai, išplaukti į kruizą po Karibų jūrą. Iš pradžių tokia idėja Noros Krenk nesužavi, bet, kaip sakoma, lašas po lašo, ir Liuteriui pavyksta užkrėsti žmoną džiaugsmingų atostogų lūkesčiais. Juk iš tikrųjų, kaip patogu nešvęsti Kalėdų: nereikia stumdytis sausakimšose parduotuvėse, galima atsikratyti nusibodusio pobūvio darbe, nereikia pirkti eglutės, atkrenta galvosūkis dėl dovanų ir dar šiek tiek lieka sutaupyta pinigų!

Deja... Vos pradėję įgyvendinti savo ketinimą, Nora su Liuteriu pamato, kad bandydami išvengti Kalėdų šurmulio, gali susilaukti neįtikėtinų, tiesiog neįsivaizduojamų padarinių.

Vis dėlto... Derėtų gerai apsvarstyti, ar pabėgti nuo Kalėdų – pati geriausia išeitis.

"Kalėdų nebus" – linksmas klasikinis pasakojimas apie tai, kokiu chaosu ir karštlige tapo gražiausios mūsų šventės tradicija.


Kalėdos - mano mėgstamiausia šventė, tad viskas, susiję su jomis, patraukia mano dėmesį. Šįkart nuėjusi į biblioteką be aiškaus tikslo visai netyčia pamačiau šią knygą. Buvau apie ją girdėjusi įvairių atsiliepimų, tad nusprendžiau perskaityti pati ir palengvinti tą ilgą laukimą ( juk dar 37 dienos iki Kūčių =D ).


Knyga įtraukė nuo par pradžių ir jei laikas skaitymui būtų neribotas, būčiau perskaičiusi ją per porą valandų jei ne dar greičiau. Parašyta patraukliu, lengvu stiliumi, ne kartą teko nuoširdžiai nusijuokti, nebuvo nė vieno nuobodaus puslapio.

Kalbant apie pačią knygos idėją, man ji pasirodė, gana įdomi ir originali: nešvęsti Kalėdų, o vietoj to išvykti į kruizą. Skaitant pati susimąsčiau, kad Kalėdos tikrai yra be galo sumaterialėjusios ir dauguma jas suvokia kaip dovanų metą, o ne laikotarpį, kai galima pabūti su artimaisiais ore tvyrant stebuklingai ir šventiškai nuotaikai. Ir vis dėlto, nors knygoje aprašyti Kalėdų rūpesčiai (sausakimšos parduotuvės, pašėlęs dovanų ieškojimas, piniginės išlaidos) aplanko kiekvieną, man jie neatrodo nemalonūs. Mėgstu galvoti, kaip galėčiau nustebinti artimus žmones, dievinu šventiškai pasipuošusias parduotuves ir iš kolonėlių sklindančią „White Christmas“, o Kūčių laukiu visus metus, nes man tas vakaras - ypatingiausias ir nuostabiausias.

Visą knygą skaičius apie Krenkų ruošimąsi kelionei, o galiausiai paaiškėjus, kad planas žlugo, iš dalies buvo gaila, kad taip ilgai mąsčius ir laukus, viskas išėjo ne taip. Ir vis dėlto, džiaugiausi, kad Kalėdas jie vis dėlto švęs, nors ir ne visai savo noru. Tiesa, niekada neatrodė, kad Krenkai, ypač Nora, nelauktų Kalėdų ir kad jiems jos būtų tik kankinimasis, o knygos pabaigoje nuskambėjo Liuterio Krenko mintis: „Nešvęsti Kalėdų - kokia absurdiška mintis“, tiesa, su pasvarstymu, kad gal kitais metais...

Kūrinio paskutiniai puslapiai atskleidė, kas iš tiesų yra tikrieji gyvenimo stebuklai - tai draugai ir artimieji, visada pasiruošę dėl tavęs padaryti viską. O Šylų situacija parodė, jog gyvenimas yra tik vienas ir juo reikia džiaugtis, išgyvenant visas šventes ir su jais susijusius rūpesčius.

Puslapių skaičius: 173
Leidykla: Jotema
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2006

Įvertinimas: 9/10

11.27. Antanas Vaičiulaitis „Novelės“ („Tavo veido šviesa“, „Šiaurietė“, „Rogės“, „Pelkių takas“, „Tešlinis žmogutis“, „Apaštalų iškeliavimas“, „Kūr bakūžė samanota“)

A.Vaičiulaičio novelės - be galo puošnaus stiliaus. Tai turbūt didžiausias jų pliusas. Kalba stilizuota, meniška, vaizdinga, todėl skaitant nuolat prieš akis iškyla vaizdiniai. Novelės - paprastų, nesudėtingų siužetų, tačiau jose atskleidžiamos filosofinės problemos, atsiveria žmogaus dvasios gelmės.

Šiuos kūrinėlius skaičiau su susidomėjimu: siužetai netradiciniai, vos pradėjus skaityti negalima nuspėti, kaip viskas išsivystys toliau. Tik verčiant puslapį po puslapio ima aiškėti kas ir kaip.

Žinant nors šiek tiek rašytojo kūrybos bruožų, nenustebina kūrinių pabaigos. Nors siužetai vis kitokie, tačiau daugumoje yra ryškus mirties motyvas. Man ši tema nepriimtina beveik jokiuose kūriniuose, taigi nepatiko ir čia.

Labiausiai patiko turbūt viena paprasčiausių novelių - „Tešlinis žmogutis“. Man ji pasirodė be galo šilta, šviesi ir nors joje buvo rašoma apie Velykas, manau, ji visai tiktų ir perskaityti per Kalėdas.

Giliausiai palietusi, sukrėtusi novelė - „Tavo veido šviesa“. Joje stebino santykiai tarp dukters ir motinos. Tuo pačiu metu ir graudino, ir piktino vaiko elgesys su mama. Skaitydama tiesiog negalėjau suvokti, kaip galima taip kalbėti ir elgtis su artimiausiu žmogumi.

Keisčiausia novele pavadinčiau „Apaštalų iškeliavimą“. Skaičiau ją tam, kad perskaityčiau, tačiau neįtraukiančiai.

Kiekviena novelė verčia mąstyti, kelia skirtingas problemas, tačiau nei vienas kūrinėlis nepalieka širdies ir proto abejingų.

Puslapių skaičius: 94
Leidykla: Žaltvykslė
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2005

Įvertinimas: 
„Tavo veido šviesa“ 9/10
„Šiaurietė“ 9/10
„Rogės“ 10/10
„Pelkių takas“ 9/10
„Tešlinis žmogutis“ 10/10
„Apaštalų iškeliavimas“ 7/10
„Kūr bakūžė samanota“ 9/10

11.26. Albert Camus „Maras“

Anotacija:

Alžyre, Orano mieste, kyla maro epidemija. Pirmasis to negando reiškinys tarytum nereikšmingas: iš rūsių, palėpių tamsos, iš lūšnų arabų kvartaluose žiurkės ima lįsti į dienos šviesą ir stipti. Orano gyventojai nesupranta, ką tai reiškia. Oranas, „paprastas miestas, viso labo prancūzų prefektūra Alžyro pakrantėje“ pasidaro nepaprastų įvykių arena.





Tai - antroji mano pažintis su A.Kamiu. Pirmoji skaityta jo knyga buvo „Svetimas“ (atsiliepimas čia). Šias knygas pavadinčiau labai skirtingomis. „Mare“ - daugiau veiksmo, personažų, mažiau filosofinių minčių. „Svetimą“ perskaičiau greičiau, nors labiau įtraukė „Maras“.

Nuo pirmo puslapio ši knygą įtraukė savo įdomiu pasakojimu. Perskaičiusi vieną puslapį skubėdavau versti kitą, nes knietėdavo sužinoti, kaip bus toliau. Knygos siužetas - netradicinis is labai įvairiapusiškas. Kartais filosofiniai išvedžiojimai tęsdavosi kelis puslapius, o po jų staiga - ateina šleikštulys skaitant, kaip žiurkės bėga į gatves, kad ten nustiptų.

Sukurti veikėjai - skirtingi. Pagrindinis veikėjas - daktaras Rijė, vienas iš pirmųjų suvokusių, kad miestą užpuolė maras. Jis - atsidavimo savo darbui pavyzdys:nesvarbu, kas beatsitikdavo, koks pavojus begrėsdavo jo paties gyvybei, Rijė visada liko ištikimas savo darbui ir pacientams. Kitas veikėjas - kunigas Panelu. Šis žmogus keitėsi vystantis veiksmui: iš pradžių marą laikė Dievo rykšte, teigė, jog tai - bausmė už visas nuodėmes. Vis dėlto, knygai artėjant į pabaigą, jis suvokė, jog kolektyvinės bausmės idėja - absurdiška. Dar vienas ryškus kūrinio veikėjas - Taru. Įstodamas į „sanitarų“ gretas, jis viliasi išpirkti savo tėvo, skyrusio žmonėms mirties bausmes, kaltę. Šis veikėjas - atjaučiančio solidarumo pavyzdys, įkūninantis žmogiškojo taurumą ir moralinio idėją. Vis dėlto, man artimiausias veikėjas - žurnalistas Ramberas - žmogus, visiškai per klaidą įkalintas maro apsiaustam mieste. Iš pradžių jis ieško būdo ištrūkti, tačiau galiausiai jį radęs, išgyvena vidinę kovą ir pasirenka kovoti kartu su visais - stoja į viešuosius darbus, kad išgelbėtų nuo baisios epidemijos bent sveikuosius.

Romane atskleidžiami keli simboliai: tai maras, įprasminantis blogio idėją; jūra, tapusi laisvės, siekiamybės, atgaivos simboliu (priėjimas prie jūros kilus maro epidemijai, buvo uždarytas; kūrinyje aprašomas epizodas, kuriame  veikėjai, pasinaudoję specialiu leidimu, plaukioja joje ir pasijunta išsileisvinę nuo basios nelaimės); miestas, žmogaus sukurtas, apsiaustas ligos, sudaręs priešpriešą jūrai.

„Mare“ keliamos aktualios ir šiais laikais problemos: pagalbos svetimui, atsidavimo tam, ką darai, sugedusios, ydingos visuomenės klausimas.

Vis dėlto, nors romanas iš pat pradžių be galo įtraukė, knygai persiritus per pusę ir rutuliojantis toliau, kartais atsirasdavo mintis, kad viskas - pernelyg ištęsta, „pilstoma iš tuščio į kiaurą“. Tiesa, paskui vėl įsiskaičiau ir greitai užverčiau paskutinį šio kūrinio lapą, bet jei keliolikos puslapių nebūtų buvę, nemanau, kad romanas nuo to būtų tapęs prastesnis.

Rekomenduočiau šią knygą rimtesnės literatūros gerbėjams. Arba tiems, kurie dedasi labai pasiaukojantys ir laukia iš to naudos - pažvelgę iš šalies į tikrą aukojimąsi, atsidavimą galbūt nusileis ant žemės.

Kai kyla karas žmonės sako:„Jis ilgai netruks, tai didžiausia kvailybė.“ Žinoma, karas tikrai yra didžiausia kvailybė, bet trukti jis užtrunka. Kvailybė visada atkakliai laikosi, ir mes tai pastebėtume, jeigu visą laiką negalvotumėm apie save.

<...> miegas neša ramybę, ir todėl neramios širdies didžiausias troškimas yra amžinai turėti mylimą būtybę prie savęs, arba, išsiskyrimo valandai atėjus, turėi galią panardinti ją į miegą be sapnų iki pat tai dienai, kada vėlei bus lemta susijungti.

<...> maras iš visų buvo atėmęs meilės ir netgi draugystės galią. Nes meilei reikia rytojaus, o mes teturėjome akimirkas.

Nieko nėra pasaulyje, dėl ko butų verta nusigręžti nuo mylimo žmogaus. O imi ir nusigręži, <...> pats nežinodamas kodėl.

<...> pasaulis be meilės - tai lyg miręs pasaulis.

<...> jeigu yra toks dalykas, kurio visad geidi ir retkarčiais gauni, tai tas dalykas - žmogaus meilė.

Puslapių skaičius: 348
Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 1968

Įvertinimas: 9/10