11.6. Šatrijos Ragana „Sename dvare"

Anotacija:

Apysaka "Sename dvare" yra vienas meniškiausių Šatrijos Raganos kūrinių. Veikėjų paveikslus rašytoja kuria psichologinės analizės, realistinės detalės, kalbinės charakteristikos būdu. Apysakos kompozicija yra gerai apgalvota. Nuo išorinio dvaro vaizdo, nuo siauros šeimyninės aplinkos einama prie platesnio gyvenimo reiškinių rato, nuo vaikiško pasaulio su jo pasakomis ir paslaptimis - prie svarbių visuomeninių klausimų.


Apysaka "Sename dvare"- gražiausias Marijos Pečkauskaitės kūrinys.Šioje apysakoje į viską žiūrima iš prarasto laiko, iš skaudžių netekčių taško, kadangi rašydama šią apysaką autorė galvoja apie Užvenčio dvarą, kuris jau buvo prarastas, apie artimiausius žmones, jau mirusius.


Šioje apysakoje Šatrijos Ragana pirmoji lietuvių literatūroje įvedė dienoraščio formą.Vienos pagrindinių veikėjų - mamatės - užrašuose atsiskleidžia moters siela, jos paveikslas romantinis.


Apysakoje galima įžvelgti atminties, motinos meilės, šeimos lizdo, pareigos ir motyvo "viskas praeina" temas.Dažnai cituojamas Šv.Raštas, krikščionybės idealai suvokiami kaip svarbiausi žmogaus orientyrai.Žmogaus dvasia kviečiama į amžinybę, tačiau neišsižadama kasdieninių rūpesčių.

Labai gražūs mamatės ir vaikų santykiai.Žmonių tarpusavio santykiams apskritai apysakoje skiriamas didelis dėmesys.Šatrijos Ragana į žmogų žvelgia subtiliai, parodo jo sielos grožį, atskleidžia jo jausmus.


Apysakoje kalbama tarsi dviem balsais: dukters Irutės ir mamatės; kartais pasigirsta visažinio pasakotojo balsas.Pasakotojams svarbu ne tikroviškai papasakoti apie dvaro gyvenimą, o perteikti jausmus ir nuotaiką.Iki Šatrijos Raganos dar niekas nebuvo sugebėjęs sukurti vientisos ilgesnio pasakojimo nuotaikos.Šios apysakos nuotaika - ilgesys viso to, kas prarasta.


Apysakoje "Sename dvare" yra kritikuojamas sulenkėjęs dvaras.Mamatei smulkiųjų bajorų luomas - juokingas.Ji stebisi, kad nors jie nėra nei protu, nei kultūra aukščiau už paprastus valstiečius, vis tiek žemina ir su panieka žiūri į neturtingesnius už save.Mamatei, pasiklausiusiai bajorų lenkiškos šnekos, ir juokinga, ir gaila jų; ji pati tai apibūdina kaip "juokai pro ašaras".Tačiau moteris nesmerkia ponų už įprotį niekinti lietuvių kalbą ir puoselėti tik lenkų.Ji mano, kad jie tik ima pavyzdį iš esančių aukščiau už juos pačius.


Mamatė - lietuvybės gynėja.Ji nežemina kitų kalbų, mano, jog jos taip pat yra geros, tačiau gimtąją kalabą ji laiko svarbiausia.Ji skatina ir vaikus puoselėti ir ginti lietuvybę, lietuvių kalbą, kadangi suvokia, jog Lietuva išliks tik tuomet, jei išliks ir lietuvių kalba.Mamatė jaučia pareigą išmokyti vaikus šios kalbos.


Apysakoje "Sename dvare" pagrindinės idėjos yra tautinės sąmonės žadinimas, liaudies švetimas, mokslo pamėgimo skatinimas, teisingumo, gailestingumo, darbštumo ir kitų dorybių auklėjimas, Lietuvos bajorijos tautinių ir visuomeninių klaidų taisymas.


Kad ir kokia sunki būtų Lietuvos socialinė ir tautinė padėtis, visada atsiras žmonių, ginsiančių lietuvybę, lietuvių kalbą, tradicijas, papročius.Tauta tik tuomet išliks, jei bus puoselėjami visi šie aspektai, be kurių jokia valstybė negalėtų egzistuoti.

<...> žmogaus vertė pareina ne nuo jo kilmės, bet nuo jo doros.

Tad, kaip bitė iš žiedų medų, taip aš čiulpiu iš jos [literatūros] gėrį. Svaiginuosi poezijos burtais, gyvenu kartu su jos herojais ir užmirštu viską, viską...<...> Turiu muzikos, turiu literatūros- ko gi daugiau begaliu trokšti?

Lietuvninkai mes esam gimę,
Lietuvninkai mes turim būt,
Tą garbę gavome užgimę,
Jai ir neturim leist pražūt.

Puslapių skaičius: 85
Leidykla: Žaltvykslė
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2005

Įvertinimas: 10/10