Sostinės dienos 2011

Vakar lankiausi Sostinės dienose. Per visą Gedimino prospektą buvo nusitiesusios ištisos eilės įvairiausių kioskelių, kurių tarpe buvo ir Vilniaus leidyklos. Žmonių, be abejo, daug, kartais reikėdavo įdėti nemažai pastangų, norint pereiti į kitą gatvės pusę. Tačiau smagiai praleidau laiką, pabūvojau koncertuose ir įsigijau porą knygų.

 Anotacija:

 Karštai mylima Dženiferės senelė Sama - ligoninėje. Kad galėtų būti arčiau Samos, Dženiferė grįžta į senelės namus, kuriuose praleido daugybę laimingų valandų, ir supranta, kad prisilietė prie nuostabiausios meilės istorijos, kokią jai yra tekę girdėti; šią istoriją apie meilę laiškais pasakoja pati Sama. Iš senelės, kurios gyvenimas jau baigiasi, anūkė apie meilę ir viltį sužino daugiau, nei kada nors galėjo svajoti.
Ir tuomet nutinka svarbiausias dalykas: po mylimojo žūties praradusi viltį Dženiferė sutinka naują savo gyvenimo žmogų. Tačiau... didžiausia meilė netikėtai atneša ir didžiausią skausmą. Tarp nevilties ir svajų apie ateitį besiblaškančiai Dženiferei neprarasti gyvenimo džiaugsmo ir noro gyventi padeda tik kupini skaidrios išminties Samos laiškai. Ir laimė, stipresnė už mirtį, vėl sugrįžta...
"Samos laiškai Dženiferei" - romanas apie meilę, kuris įtraukia labiau nei trileris. Romanas apie tai, kad visuomet lieka viltis ir kad net pati beviltiškiausia situacija turi savo šviesiąją pusę - net jei ją regi pro ašaras.

Kaina: 8.00

 Anotacija:

 Turkai, armėnai ir amerikiečiai, dvi jaunos merginos, dvi šeimos. Gražuolė intelektualė Armanuš, ieškanti savo šaknų turkų-armėnų istorijoje, ir užsispyrusi keistuolė Asja, nenorinti nieko žinoti apie praeitį, susiduria kaktomuša Stambule. Ar išsipainios suraizgytų likimų kamuolys, nubloškęs Armanuš senelius į Ameriką? Ar paaiškės, kaip tvirtai istorijos lūžiai draugėn susiejo abi merginas? Galiausiai – ar išaiškės Asjos kilmės paslaptis?
„Stambulo pavainikė“ – romanas apie paslaptis, likimą, jaunystę ir istoriją. Intriguojanti turkiškumo ir kosmopolitizmo dermė, vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų konfliktas ir dar daugybė visko, kas gali nutikti tik Stambule.

Kaina: 15.00

11.21.Paulo Coelho „Alchemikas“

Anotacija:
Ši knyga - tai Rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi. Tai nuostabi filosofinė pasaka, dažnai lyginama su Saint-Exupery Mažuoju Princu ir Richardo Bacho Džonatanu Livingstonu Žuvėdra. 

 Iš tiesų, šią knygą pasiėmiau ne sudominta anotacijos, temos ar autoriaus pavardės. Pagrindinis tikslas buvo susipažinti su kūriniu, keliantį tiek prieštaringų nuomonių: vieniems tai - nuostabi, dvasią gaivinanti knygą, kitiems - paviršutiniškas skaitaliukas. Aš turbūt nepriklausau nei vienai grupei.

 Pradėjusi skaityti šią knygą juokavau: „Tai išbandymas mano literatūrinei kantrybei“ ir, tiesą sakant, galvojau, kad visą kūrinį skaitysiu tik tam, kad perskaityčiau. Vis dėlto, perkopus keletą dešimčių puslapių, visai įsitraukiau. Negaliu sakyti, kad į veiksmą, nes nelabai jo čia ir yra, tačiau buvo smalsu sužinoti, kaipgi pagaliau baigsis pagrindiniam herojui.

Ši knyga apibūdinama kaip filosofinė pasaka. Taip, knygoje yra gana vertingų pasvarstymų, gilinamasi į būties prasmę, ieškoma būdų įgyvendinti savo Asmeninę Legendą - tai, ką visuomet norėjai daryti. Ir vis dėlto, neretai susimąstydavau, kad tai - pilstymas iš tuščio į kiaurą ir negalėčiau vadinti šios knygos filosofine. Tam, kad ji gautų tokį reikšmingą epitetą, man pritrūko gilumo, gebėjimo tą patį pasakyti be tokio didelio patoso.

Juokingiausia man buvo tada, kai prabilo Santjago Širdis, vėjas, saulė ir dykuma. Labai stengiausi to nesuprasti taip tiesiogiai, bet vis tiek kėlė juoką Vėjas ar Saulė, kalbantys vaiko lygiu ir klausantys išmintingų (ir, žinoma, pilnų patoso) jaunuolio pamokymų apie Meilę. Taip pat norėjosi ir kad lobis nebūtų tiesioginiu lobiu - materialiomis gėrybėmis. Tikėjausi, kad taip ir bus - juk knygoje skleidžiamos dvasinės, vidinės vertybės (nors vienas veikėjas ir minėjo, jog pinigai - svarbu), o pasirodo, kad lobis būtent piniginis.

Neįtikinamai atrodė ir toks staigus įsimylėjimas. Štai, pamatė vaikinas mergaitę, palaukė jos keletą dienų prie šulinio, kai ji ateina vandens neštis, ir greitu metu išrėžė, kad jis ją myli ir nori, jog ji taptų jo žmona. Netgi karas jam tampa nebaisus - juk jo dėka jaunuolis sutiko savo didžiąją meilę! Jokių būdų neteigiu, kad nėra meilės iš pirmo žvilgsnio, tačiau reikia kitaip tokią meilę aprašyti.

Anotacijoje minima, jog ši knyga lyginama su A.de Saint-Exupery „Mažuoju princu“. Negaliu sutikti. „Mažasis princas“ parašytas paprasta, tačiau be galo gražia, šviesia kalba. Čia visi gražiausi dalykai aprašomi be dirbtinio žavesio. „Alchemikas“ - atvirkščiai: patosas, nenatūralus stebėjimasis klesti.

Nesigailiu perskaičiusi šią knygą. Radau joje keletą tikrai gražių minčių. Ir vis dėlto - savo Asmeninę Legendą galima įgyvendinti ir pačiam, „Alchemiko“ skaityti nebūtina.

Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų.

Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.

Sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs.

Mylima, nes mylima. Mylėti nereikia jokios priežasties.

Kai myli, viskas įgyja dar daugiau prasmės.

Tamsiausia valanda yra prieš aušrą.

Mes nematome didelių lobių, esančių prieš akis. O žinai kodėl? Todėl, kad žmonės netiki lobiais.
 

Tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįgyvendinamą: tai baimė, kad nepasiseks.
 

<...> mylėdami visuomet stengiamės būti geresni negu esame. 

Puslapių skaičius: 187

Leidykla: Vaga
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2004

Įvertinimas: 7/10  

 

11.20. Jack Kerouac „Kelyje“

Anotacija:

Jackas Kerouacas (1922-1969) dažnai vadinamas Amerikos bitnikų kartos Homeru, o jo romanas Kelyje – tos kartos odisėja. Tai buvo kultinė bitnikų ir hipių knyga, padariusi milžinišką poveikį ir literatūrai, ir gyvenimo būdui abiejose Atlanto pusėse. Ji propagavo laisvo, niekuo nesuvaržyto, neprisirišusio prie vietos ir daiktų, „tranzuojančio“, žmogaus idėją.
Knygos herojai visą laiką kelyje. Jie dumia iš Niujorko į San Franciską, iš Meksikos į Naująjį Orleaną, jie šėlsta, klausosi džiazo, mylisi, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujų pojūčių ir tiesos. Didžiausias jų troškimas – nebūti daiktų vergais ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą.

Prieš imdama šią knygą, buvau apie ją daug girdėjusi. Ne kartą pavartydavau ją knygyne ar bibliotekoje, tačiau padėdavau atgal - kažkas vis sulaikydavo. Ir kartą, vis dėlto, neatsispyriau.

Tai knyga apie nuolatinį keliavimą - turbūt taip būtų galima vienu sakiniu apibūdinti šį kūrinį. Pagrindiniai jo veikėjai - Selas Peredaisas, potencialus rašytojas su universiteto diplomu, ir Dinas Moriartis, pašėlęs kalėjimo vaikėzas - visiškai skirtingos asmenybės. Ir vis dėlto kartu keliaudami jie atranda daug bendro ir ima vadintis broliais. Nei vienas iš jų nėra materialistas, pinigais jie susirūpina tik tada, kai nebėra už ką keliauti. Maistas? Jiems tikrai ne problema be jo išgyventi ir kelias dienas. Svarbiausia - pasiekti užsibrėžtą tikslą. O tikslas, žinoma, visada tas pats - kuo daugiau apkeliauti, pamatyti, pajausti.

Knyga suskirstyta į penkias dalis. Kiekvienoje iš jų aprašoma vis nauja kelionė. Kas vyko tarp tų kelionių paminima vos keliais žodžiais - juk ne tai svarbiausia šiame kūrinyje. Knygoje miestai ir miesteliai nuolatos keičia vienas kitą. Nei viename iš jų veikėjai neužsisėdi - juos greitai ima traukti naujos, dar nematytos vietos, jie nebenusėdi vietoje. Kelias tampa jų nuolatiniais namais. „Balta linija autostrados viduryje išsivyniodama kibo prie kairės priekinės padangos, tarsi augte suaugdama su mūsų lemtim“ - taip patys herojai apibūdina savo gyvenimą.

Kerouac'ui pavyko sukurti labai stiprius veikėjų charakterius. Kiekvienas iš jų atskleidžiamas išsamiai, detaliai. Tarp pašėlusių, laisvų asmenybių retkarčiais įterpiami ir visiškai kitokie charakteriai - policininkai, Selo teta, Steno, Dino ir Selo draugo, senelis. Tai - priešingi pagrindiniams herojams veikėjai, gyvenantys ramiai, vienoje vietoje, pagal įstatymus. Nors istorija pasakojama Selo lūpomis, įdomiausias veikėjas man pasirodė Dinas. Jis be galo nepastovus, jo tikroji vertybė - keliavimas, pažinimas. Žavėjo jo sugebėjimas džiaugtis kiekviena smulkmena. Ir vis dėlto pasigedau jo džiaugsmo, rūpesčio, atsakomybės savų vaikų atžvilgiu. Netgi jiems gimus, jis negali ilgėliau pabūti namie - gyvenimo ant ratų ilgesys jam neįveikiamas.

Knygoje žavėjo rašytojo talentas nuostabiai piešti. Piešti žodžiais. Piešti kelią, žmones, gamtos vaizdinius, netgi jausmus ir mintis. Kalba be galo turtinga, kūrinys išjaustas iki paskutinės smulkmenos.   Gaila, kad tokiai meniškai knygai suteiktas tik „Savaitgalio knygos“ statusas.

„Kelyje“ neretai pavadinama anų laikų hipių ir bitnikų (nuo žodžio „beat“ (angl. sudaužyti) - šią kartą daužė ekonominė depresija, o vėliau ir Antras pasaulinis karas, sukurę iliuziją, kad žmogus turi gyventi šia diena. Bitnikai maištavo prieš sėslų gyvenimą ir šį maištą geriausiai išreiškė nuolatinis lėkimas keliu, neturint tikslių iliuzijų) biblija. Atsižvelgiant į jų gyvenimo būdą, toks pavadinimas labai taiklus. Knygoje žavėjo laisvės pojūtis, neįtikėtinai nuostabiai atskleistas nuotykių troškimas.

Nors kūrinys gana monotoniškas ir jame neįvyksta nieko tokio, kas kardinaliai pakeistų veikėjų gyvenimą, tai labai stipri knyga. Ir labai paveikianti: perskaičius užeina nenumaldomas noras paskubomis susimesti į kuprinę keletą drabužių ir lėkti į kelią. Į nežinomybę...

 Vis tiek kas nors išeis. Priekyje visada kas nors yra - juk niekas nesibaigia.

Dar laukė ilgas kelias. Bet koks skirtumas, juk kelias - tai gyvenimas.

Puslapių skaičius: 351
Leidykla: Baltos lankos
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2007

Įvertinimas: 9/10  

11.19. Agnes Imhof „Smaragdo knyga“

Anotacija:

Kordobos kalifatas Ispanijoje, 979-ieji. Tirono al-Mansūro paliepimu Didžiosios mečetės kieme ant laužo deginami kalifo bibliotekos turtai, tarp jų ir „Smaragdo knyga". Tikima, kad šis veikalas ją perskaičiusiajam suteikia paslaptingų galių, todėl al-Mansūro jis paskelbtas kaip eretiškas ir pavojingas.

Nuo laužo akių atitraukti negali Atika - jauna gražuolė vergė iš Fryzijos. Stebinčią nuo jo kylančius dūmus merginą vis stipriau užvaldo nuojauta, kad perskaičius „Smaragdo knygą" pasikeistų ir jos gyvenimas...

Netrukus Atika netyčia nugirsta, kad yra ir daugiau šios knygos kopijų. Ją surasti trokšta ir Amras - niūrus, bet žavus atvykėlis iš Egipto. Į „Smaragdo knygos" kopijos paieškas išsiruošia ir kilmingas jaunuolis Safvanas.

Rytietiškų prieskonių kvapų pripildytose Kordobos gatvelėse šios trijulės keliai susikerta ir... abu vyrai įsimyli iš vergystės ištrūkti trokštančią merginą. Atika privalo pasirinkti vieną iš jų, nors tas pasirinkimas sukels didžiulę grėsmę jos gyvybei. Prasideda nuotykių ir pavojų kupina kelionė po viduramžių Rytus, įsiliepsnoja žūtbūtinė kova dėl „Smaragdo knygos" ir Atikos meilės...

Ši knyga mane visų pirma patraukė savo pavadinimu. Knyga apie knygą - turi būti įdomu. Taigi ilgai nedvejojusi ją įsigijau ir ėmiau skaityti. Nenusivyliau.

Kūrinys įtraukė ne iš karto. Pradžia buvo gana lėta, veiksmo mažai, daugiau veikėjų priešistorės. Visas įdomumas prasidėjo tuo metu, kai fronte pasirodė garsioji Smaragdo knyga. Tada kūrinys įtraukė ir nebepaleido iki pabaigos.

Knygos pliusas tas, kad ji paremta tikrais įvykiais ir asmenybėmis. Buvo be galo įdomu skaityti apie filosofą, intelektualą Ibn ar Revandį ir jo Smaragdo knygą, sukėlusią tiek prieštaringų nuomonių, apie prekybą vergais, apie tų laikų islamiškas tradicijas, apie izmailitus, siekusius patraukti kuo daugiau žmonių savo religijon. Dėl šio tikroviškumo Imhof „Smaragdo knygą“ galima pavadinti iš dalies istoriniu romanu.

Autorė pabaigoje knygos pamini, jog veikėjus išgalvojo pati, tačiau remdamasi istorijos pavydžiais ir islamiškomis detalėmis. Ir tai jaučiama visoje knygoje. Veikėjai - skirtingi, tačiau gerai atskleisti, su savitu mąstymu, savitais papročiais. Tiesa, kartais jų poelgiai atrodė kvaili, neapgalvoti, lengvabūdiški. Ir vis dėlto labai realistiški. Atika ir Safvanas man pasirodė panašiausi veikėjai, turintys tokių pačių minčių ir siekių. Galėjau juos lengvai įsivaizduoti ir besipykstančius, ir besibučiuojančius. Nors įsivaizduoti galima visus veikėjus - autorė pateikia labai išsamius jų aprašymus nuo išvaizdos iki charakterio.

Ypatingai patiko viena knygoje išsakyta mintis: „Niekas nėra taip tikra, kad nebūtų galima suabejoti“. Tai tarsi knygos kulminacija - paaiškėja, jog Smaragdo knyga, kurios taip ieškojo Amras, Safvanas ir Atika, tikėdamiesi, jog ji išsklaidys abejones, tik atskleidžia, jog abejonių visada bus, jų neįmanoma panaikinti. Niekaip.

Kūrinio pabaigą pavadinčiau nuspėjama. Galbūt ji ir negalėjo būti kitokia, kadangi viskas tiesiog stojo į savo vietas, tačiau norėjosi dar vienos staigmenos. Tokios, kuri priverstų užversti knygą su užimtu kvapu ir dar ilgai apie ją galvoti. Esama pabaiga leido tiesiog atsikvėpti - viskas gerai baigėsi.

„Smaragdo knyga“ - savitas, kitoks kūrinys, vertas sugaišto laiko jį skaitant. Nors ir negaliu pavadinti knygos labai vertinga ar privaloma perskaityti kiekvienam, tačiau tikrai rekomenduočiau ją tiems, kurie ieško paslaptingo romano su meilės, mistikos ir nuotykių prieskoniu.

<...> reikia tik aštraus proto, ir gali viskuo suabejoti. Viską nuneigti. Net ir savo paties argumentus.

<...> niekas nežino, ar sava vieta geriausia. Bet mėginti ieškoti verta tik tada, kai esi tikras, kad tai apsimokės.

„Prarasti viltį - blogiau nei mirti.“

„Meilėje slypi saldybė ir kartėlis, paklauskitė tų, kurie jos paragavo, arba paragaukite patys! Niekada neragavo nei gyvenimo skausmo, nei laimės tas, kuris nemylėjo.“

<...> niekas ilgai netvers, eidamas prieš savo prigimtį.

Niekas nėra taip tikra, kad nebūtų galima suabejoti. 

Puslapių skaičius: 380

Leidykla: Alma littera

Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2011

Įvertinimas: 9/10 

11.18. Peter Mayle „Metai Provanse“

Anotacija:

Piteris Meilas ir jo žmona padarė tai, apie ką daugelis iš mūsų gal tik mąsto. Jie įgyvendino savo ilgametę svajonę apsigyventi užsienyje: nepaisydami sunkumų nusipirko nuostabų 200 metų senumo namą Luberono vietovėje ir pradėjo naują gyvenimą. Per metus, kurie prasidėjo nepaprastai ilgais pietumis ir tęsėsi su daugybe gastronominių malonumų, jie išgyveno netikėtų ir dažnai labai triukšmingų kaimiško gyvenimo kuriozų. Mokydamiesi vietinės tarmės ir ištvėrę nerangius statybininkus, atrado boules (rutulius) ir ožkų lenktynių subtilumus. Visi žemiški gyvenimo Provanse malonumai yra pavaizduoti šiame kerinčiame paveiksle.

Buvau apie šią knygą girdėjusi daug gerų atsiliepimų, tad pamačiusi ją bibliotekoje pasiėmiau. Ir nenusivyliau.

Knyga parašyta lengvu stiliumu, sakyčiau, netgi primena straipsniukus savaitiniame žurnale. Skaitoma labai lengvai, mąstymo nereikalauja, tad norint atsipalaiduoti labai tiko. Žinoma, knygai įdomumo pridėjo ir tradicinės virtuvės, gero vyno aprašymai. Pasakotojas vedžioja skaitytoją po Provanso užeigas, kavines, restoranus (tik iš pažiūros jie atrodo paprasti, su vienu šeimininku, kuris dar ir padavėju dirba, tačiau maistas - stulbinantis), kviečia kartu degustuoti vyną, išlaikytą ar dar visai jauną, nuo kurio galva gali apsisukti greičiau nei nuo jau palaikyto. Viskas aprašoma linksmu, šmaikščiu stiliumi - nuo degustacijų iki statybininkų, remontavusių namą. Nevengiama ir nepiktai pašiepti - nei savęs, nei žmonos, nei aplinkinių.

Charateriai, tiesa, atskleisti ne pilnai. Skaitytojas sužino, kad štai pasakotojas ir jo žmona mėgsta skaniai pavalgyti ir turi humoro jausmą. O kas dar? Norėjosi daugiau detalių apie juos, kadangi aplinkiniai buvo apipasakoti gana plačiai - nuo charakterio iki aprangos detalių ir augintinių.

„Metai Provanse“ - tikrai ne literatūrinis šedevras. Greičiau tiktų į kelioninių gidų kategoriją, kadangi minimos konkrečios vietos, vertos aplankymo. Žinoma, daugiausiai tai - maitinimo įstaigos. Tačiau buvo tikrai įdomu skaityti apie vynuogynų derliaus nuėmimą, įdomių patiekalų gamybą, labai įdomiai pristatytas ir alyvuogių aliejus (pasakotojas jautėsi tarsi „valgydamas saulės šviesą“). Tiesa, buvo ir tokių skyrių, kuriuose buvo aprašomi galbūt mažiau mane dominantys dalykai, tad juos norėjosi greičiau praversti. Vis dėlto, knyga man patiko. Tikrai ją rekomenduočiau.  Nesvarbu, ar bus skaitoma namuose, susirangius minkštasuolyje, ar imama į kelionę, kaip skaitalas atostogoms - patiks visiems, kurie išsiilgę sveiko humoro ir pozityvumo. O aš į savo norimų nukeliauti vietų sąrašą įrašau ir Provansą.

Puslapių skaičius: 271
Leidykla: Alma Littera
Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2008

Įvertinimas: 9/10 

Ekranizacija

Režisierius: Ridley Scott
Scenaristai: Marc Klein (pagal Peter Mayle romaną)
Prodiuseris: Ridley Scott
Metai: 2006
Šalis: JAV
Vaidina: Russell Crowe (Max Skinner), Albert Finney (Uncle Henry), Marion Cotillard (Fanny Chenal), Abbie Cornish (Christie Roberts)

Pristatomasis filmukas:

Įvertinimas: 10/10

11.17. Albert Camus „Svetimas“

Anotacija:


Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir holokausto košmaro laiku. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame Camus kūrybiniame palikime. 

Camus romanas „Svetimas” (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.


„Svetimas“ - pirmoji mano pažintis su prancūzų rašytoju ir filosofu Albert Camus. Ir, sakyčiau, labai pavykusi. 


Imdama skaityti šią knygą tikėjausi sunkaus filosofinio kūrinio su daug išvedžiojimų ir apmąstymų. Gavau visai ne tai. Knyga skaitoma labai lengvai, nors siužeto beveik ir nėra, tik keli esminiai įvykiai. Turbūt galėčiau šį kūrinį pavadinti dienoraščiu, kuriame pagrindinis veikėjas Merso aprašo savo gyvenimą.


Kūrinys pradedamas labai niūria gaida: „Šiandien mirė motina. O gal ir vakar, nežinau.“ Toliau aprašoma pagrindinio veikėjo kelionė į prieglaudą, į laidotuves, jo elgesys ten. Merso į motinos mirtį reaguoja visai ramiai, net, pasakytum, abejingai, o po jų mąsto tik, jog grįžęs namo ilgai miegos. Ciniška, vis tik.


Beveik visame kūrinyje Merso nusispjaut absoliučiai ant visko. Jis dažnai sėdi balkone, stebi praeivius, rūko, nueina nusipirkti duonos ir makaronų. Tokia - jo gyvenimo filosofija, jis nemato reikalo ieškoti gyvenimo prasmės. Vis dėlto, mane toks mąstymas po truputį ėmė erzinti. Norėjosi, jog nors dėl kokio menko dalykėlio Merso nebūtų „tas pats“, kad jis amžinai nepasiduotų gyvenimo tėkmei.  Kartais būdavo net juokinga, koks apgailėtinas veikėjas sukurtas šiame kūrinyje. 


Merso ir Mari ryšys - labai savotiškas. Mari paklausus, ar jis ją myli, Merso be jokių jausmų atsako, jog ne, tačiau kai ji pareiškia, jog nori už jo ištekėti, jis iškart sutinka. Ir dar priduria, jog vestuvės nėra svarbus reikalas. Vėlgi - juokinga, kaip galima būt taip ant visko nusispjovus.


Pirma romano dalis baigiasi vienu iš esminių įvykių, pakeitusių Merso gyvenimą. Antroje dalyje sprendžiamas jo likimas, tačiau - o, kokia staigmena! - jam niekas nerūpi. Ir netgi, kai jam paskelbiamas negailestingas nuosprendis jis nesutrinka. Tiesa, vėliau jis pagaliau pajaučia baimę, tačiau ir ta baimė - savita. Jį pribloškia ne faktas, kad jis turi būti giljotinuotas, bet pati giljotina. Jis sužino, jog šis įrankis - be galo paprasto mechanizmo ir stovi tiesiog ant žemės. Lipti ant ešafoto - štai kas Merso pasirodo tikrai įdomu.


Merso vis atsisako priimti kapelioną, nes teigia, jog Dievu netiki. Vis dėlto, dvasininkui pas jį atėjus, jis pagaliau išrėkia jam viską, kas buvo susikaupę. Ir tai - vienintelis toks jo jausmų protrūkis visame romane, pakeitęs netgi jo suvokimą. Jis pasijaučia atsivėręs pasauliui, pajunta giminingumą su juo. Tada Merso supranta ir kitus įvykius, netgi motinos mirtis jam atrodo aiškesnė. Vaikinas paniekina bausmę ir ima netgi džiaugtis artėjančia mirtimi, nes tai - tarsi pergalė prieš lemtį, maištas.


„Svetimas“ man labai priminė F. Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“. Raskolnikovas žiūrėjo į gyvenimą gana panašiai kaip Merso, o ir esminis įvykis buvo be būtinybės, netgi lengvabūdiškas. 


Šis Camus romanas man paliko labai gerą įspūdį. Tikrai tęsiu pažintį su šio rašytojo kūryba.

<...> niekuomet žmogus nėra visiškai nelaimingas.

Puslapių skaičius: 111

Leidykla: Baltos lankos

Leidimo vieta / metai: Vilnius / 2007

Įvertinimas: 10/10

11.16. Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“

Anotacija:


Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų. 


Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.


„Nežudyk strazdo giesmininko“, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių.


Kažkada norėjau perskaityti šią knygą. Paskui pamiršau ją, o visai neseniai, skaitinėdama internete privalomus kūrinius kitų šalių mokyklose, aptikau ir šią. Nieko nelaukdama, iš bibliotekos ją ir pasiėmiau.

Nuo pat pradžių kūrinys skaitomas labai lengvai. Siužetas - ganėtinai netradicinis, labai įtraukiantis. Romano pasakotoja - maža mergaitė Džina Luiza, visų vadinama Paukšteliu. Vietomis stebindavo, jog tokio amžiaus vaikas geba taip suaugėliškai mąstyti. Ji - protinga mergaitė, sugebanti pagrįsti savo nuomonę ir ją apginti. Labiausiai žavi Džinos Luizos vaikiškas atvirumas - ji kalba taip, kaip iš tikrųjų yra.

Žavėjo ir šeimyniški ryšiai: brolio ir sesutės, vaikų ir tėvo. Jie kalbasi tarpusavy, bendrauja ir visada prieina bendrą kompromisą. Tėvas be galo gražiai auklėja savo vaikus ir skiepija jiems visas svarbiausias dvasines vertybes.

Kūrinys paliko įspūdį ir dėl savo tikrumo. Sukurti veikėjai - visiškai realūs, nenutolę nuo šio pasaulio. Paukštelis ir Džemis turi atitikmenis ir realybėje - kiekvienas vaikas patiria tai, ką patyrė ir šie knygos veikėjai.  O Atikaus auklėjimo būdų daugelis tėvų galėtų pasimokyti.

Man, kaip galvojančiai apie teisės studijas, buvo įdomus ir profesionaliai aprašomas teismo procesas. Ir kaip nervinausi, kai jame viskas pakrypdavo akivaizdžiai prie išankstinio nusistatymo prieš juodaodžius. Atikaus baigiamoji kalba visiškai įtikino ir pasirodė giliai išjausta, nors, rodos, advokatas turėtų kalbėti tik dalykiškai, taip giliai nenagrinėdamas sielos ir jausmų.

Pabaigoje vaikų tėvas Atikus mane nustebino. Jis pasiryžęs sūnų tampyti po teismus, kad tik niekas negalvotų, jog Atikus ištraukė jį iš balos. Neva jei jis nuslėps atsitikusį įvykį, tai visos Džemiui diegtos vertybės nueis perniek. Atrodo, jog Atikui visai nesvarbu, ką savo kiti - jog Džemis nieko blogo nepadarė. Jis tiesiog to negirdi.  Ir tik miesto šerifui griežtai pasakius, kas iš tikrųjų atsitiko, Atikus po truputį tuo įtiki.

Romanas labai aktualus ir šiandien. Jis atskleidžia pagrindines vertybes: toleranciją, supratimą, pagarbą. Teigiama, jog visi turi būti lygūs ir odos spalva neturi lemti likimo. Svarbu nesusikurti išankstinių nuostatų. Štai Baubas Redlis - visi apie jį buvo primąstę įvairiausių nesąmonių, o pasirodė, kad nieko ypatingo nebuvo atsitikę, kad jis - geras ir doras žmogus, išgelbėjęs Džiną Luizą ir Džemį.

Romanas skatina pažvelgti į pasaulį vaiko akimis. Tuomet ir problemų tarsi sumažėja, ir tos likusios atrodo mažesnes ir lengviau išsprendžiamos.

Kūrinys „Nežudyk strazdo giesmininko“ - amžina klasika, palikusi man didelį įspūdį savo gražia kalba ir paprastumu. Labai norėčiau šią knygą turėti ir savo namų bibliotekoje.

Beveik visi žmonės pasirodo neblogi, kai juos galų gale imi suprasti.

<...> jei kas nors ant tavęs burnoja, tai dar nereiškia, kad tu esi įžeistas. Blogas žodis tavęs nežemina, tik parodo, koks apgailėtinas yra besikeikiantis žmogus.

Vienintelis dalykas, kuris nepriklauso nuo daugumos, yra žmogaus sąžinė.

Sveiko proto žmonės niekada nesididžiuoja savo talentais.

Vaikai yra vaikai, bet apgaulę jie pajunta greičiau negu suaugusieji, ir ta apgaulė juos supainioja.

<...> niekad gerai nesuprasi žmogaus, kol neįlįsi į jo kailį ir neapsidairysi aplink jo akimis.

Puslapių skaičius: 367
Leidykla: Jotema
Leidimo vieta / metai: Kaunas / 2003

Įvertinimas: 10/10